Kinas
Martinas Scorsese sako, kad apie „Tylą“ („Silence“, JAV, Japonija, Meksika, Italija, Taivanas, 2016) galvojo kelis dešimtmečius nuo tada, kai į jo rankas pateko Shusaku Endo romanas, kuriame aprašyti dviejų krikščionių kunigų nuotykiai XVII a. Japonijoje. Rašytojas knygoje suformulavo klausimą, į kurį Scorsese bandė atsakyti ne viename filme. Tai Dievo tylėjimas žmonių kančių akivaizdoje. Jis skambėjo ir bene daugiausia kontroversijų sulaukusiame režisieriaus filme „Paskutinis Kristaus gundymas“, ir „Kundun“ , kuris man atrodo intymus bandymas suvokti Dievo buvimą.
„Tylos“ išeities taškas paprastas: du jauni kunigai jėzuitai Sebastiao Rodrigesas (Andrew Garfield) ir Franciskas Garupė (Adam Driver) 1640-aisiais vyksta į Japoniją, kad išsiaiškintų savo mokytojo Kristoavo Fereiros (Liam Neeson) likimą, mat Portugaliją pasiekė žinios, kad jis išsižadėjo tikėjimo, vedė japonę ir perėjo į budizmą. Pirmoji beveik tris valandas trunkančio filmo pusė rodo jaunų kunigų susidūrimą su neapsakomu žiaurumu, skurdu ir japonų krikščionių kančiomis. Iki kunigams slapta atvykstant į Japoniją, keli šimtai tūkstančių krikščionių ir juos į tikėjimą atvertę misionieriai jau buvo sunaikinti. Jie mirė nuo kankinimų arba išsižadėjo tikėjimo. Likusieji – žiauriai persekiojami. Tačiau kunigai laukiami – mažų kaimelių gyventojai išsaugojo tikėjimą Dievu, nors gal labiau pasakišku rojumi, kuris laukia jų po mirties.
Filmo pradžia, ypač kunigų atvykimas į Japoniją, stulbina gamtos grožiu. Rodrigo Prieto nufilmuotus plačiaekranius kadrus gaubia rūkas, laukinė gamta juose – tarsi Dievo didybės liudijimas. Nuo pat pirmųjų kadrų akivaizdi ir Scorsese’s sinefilija – vieni jų verčia prisiminti Akirą Kurosawą, kiti – mistinius Kenji Mizoguchi rūkus, o kunigų vedlys Kičichiro (Yosuke Kubozuka) atrodo lyg Toshiro Mifune’s apsimetėlis iš Kurosawos „Septynių samurajų“.
„Tylos“ pradžia man pasirodė pabrėžtinai senamadiška, net primenanti klasikinę holivudinę istorinę freską – filmo ritmas lėtas, jį nuolat lydi užkadrinis balsas, iškalbingos mizanscenos ir peizažai tiksliai atkuria epochą, viena spalva piešiami prasta anglų kalba kalbantys čiabuviai, daug vizualinių nuorodų į Evangeliją, pabrėžiančių, kad kunigas Rodrigesas vis labiau gilinasi į tikėjimą ir net pradeda tapatintis su Kristumi (scena, kai Rodrigesas vandenyje mato ne savo, o Kristaus atvaizdą, ar Kičichirui mesti Judo sidabriniai). Vieną akimirką net suabejojau, ar tik Scosese per giliai nenugrimzdo į seno gero kino nostalgiją, juolab kad „Tylos“ patosas žadina prisiminimus ir apie Robert’o Bressono, ir apie Carlo Theodoro Dreyerio kiną. Tačiau filmui įpusėjus supratau, kad tas lėtas pasakojimas su itin konkrečiomis kankinimų, nukryžiavimo, beveik nepaaiškinamo žiaurumo, varganos ir skurdžios buities detalėmis būtinas režisieriui – taip jis nori parengti žiūrovus kitam filmo lygmeniui – apmąstymams apie bet kokio tikėjimo esmę.
„Tylos“ leitmotyvas – fizinė krikščionių kančia, pasikartojančios scenos, kuriose jie kankinami, skandinami, nukryžiuojami, rodomos visą filmą nuo pat filmo įžangos, kur Fereira stebi, kaip ant tikinčiųjų žaizdų liejamas verdantis vanduo. Tačiau būtent Rodrigeso reakcija į kančią padės suvokti, kaip jis keičiasi, kokie intensyvūs jo išgyvenimai. Iš pradžių Rodrigesas žavisi kankiniais ir fanatiško tikėjimo pergale prieš kančią, suvokia ją kaip grynąjį tikėjimą. Stebėdamas Garupės mirtį, jis dar negali mintyse apsispręsti, kas svarbiau – išlikti ar išgelbėti kenčiančiojo gyvybę. Dar vėliau jau nuo jo priklausys, ar žmonės mirs.
Kartu su Rodrigesu režisierius priverčia atsidurti situacijose, kurios reikalauja rinktis. Patekęs į gubernatoriaus Inouės (Issei Ogata pažįstamas iš Aleksandro Sokurovo filmo „Saulė“, kur vaidino japonų imperatorių), filme europietiškai vadinamo Inkvizitoriumi, nelaisvę ir atsidūręs kalėjime, Rodrigesas bandys atsakyti sau pačiam, kas yra didesnis blogis: atsisakyti tikėjimo, kad nebūtų nužudyti kiti kartu su juo suimti krikščionys, ar išsižadėti Dievo? Ar tai, ką siūlo įžvalgusis politikas Inkvizitorius ir jo rafinuotasis vertėjas (Tadanobu Asabo), yra tik formalumas (tai nuolat pabrėžia abu japonai), ar išdavystė? Juk taip paprasta – užminti koja ant Kristaus ar Marijos atvaizdo ir išgelbėti gyvybę. Juolab kad ir Inkvizitorius, ir vertėjas, net ir pagaliau sutiktas Fereira visai logiškai aiškina, kodėl krikščionybė niekad neprigis Japonijoje, kur bet kuris svetimšalis suvokiamas kaip grėsmė šalies tapatybei. Bet Scorsese atsisako plėtoti religinio kolonizavimo, kultūrinės tapatybės išsaugojimo ar izoliacionistinės Imouės politikos temas. Paskutinėje filmo dalyje jis koncentruojasi į oficialiai Dievo išsižadėjusį Rodrigesą ir klausimą, kas yra tikrasis Rodrigeso kryžius, tarsi bandydamas suvokti, kas išmintingiau – tapti išdaviku, ar paaukoti save ir kitus, kad idėja klestėtų. Japonai siūlo kompromisą, kuris kunigui bus ne kompromisas, o išdavystė, tai jam reikš pirmiausia išsižadėti savęs. Vadinasi, tikėjimas reikalauja tik fanatizmo, o kompromisas visada bus tik susitaikymas ? Ar tikroji auka yra išsižadėti savęs, ar pasmerkti kitus kančiai?
Iškart po filmo gali pasirodyti, kad atsakymai aiškūs, juk Dievo išsižadėjusio kunigo gyvenimas primena gyvenimą po mirties, o simboliška mirusio Rodrigeso sudeginimo su kryželiu rankose scena, atrodytų, sudeda visus taškus. Kita vertus, Scorsese neslepia, kad vienintelius filme nuskambėjusius Dievo žodžius ar giedantį gaidį girdėjo tik kliedintis Rodrigesas. „Tyla“ skatina vis grįžti prie filmo ir bandyti suprasti veikėjų motyvus. Tada pradeda aiškėti, kas filme ne taip akivaizdu ar neįvardyta įspūdingais vaizdais, bet kas aktualu ir dabar. Dievas vis dar tyli, todėl atsakyti į klausimus teks patiems.
