Dailė
Statistiškai Vilniuje parodų visada daug. Praktiškai – ne visada yra kur nueiti. Bet šią savaitę aplankyti yra ką. Visų pirma – trys menininkės ŠMC, iš kurių išskirčiau ilgai lauktą, nejaukiai keistų tapytojos Patricijos Jurkšaitytės portretų parodą. Verta dėmesio ir Adomo Danusevičiaus paroda „Penis Mushroom Series“ galerijoje „The Rooster“. Šios parodos jau susilaukė „7md“ autorių dėmesio, tad aš stabtelsiu prie kitų.
Indrė Ercmonaitė. Amen. Paveikslas irgi žmogus
Indrės Ercmonaitės (g. 1985) kartos tapytojus tarsi apsėdę klausimai apie tapybą. Indrė – ne išimtis. Tačiau apie save ir tapybą ji kalba nuoširdžiai ir todėl nenuobodžiai. Iš darbo rėminimo dirbtuvėse į paveikslus atėjęs Jėzaus atvaizdas, iš porėmių sukaltas voras, paveikslui apauti batai ir daug paslaptingų ženklų bei aliejumi ant drobės skleidžiama skaitmeninė migla galerijos erdvėje kuria gyvo pokalbio atmosferą. Nedidelės nuotraukos šalia paveikslų rodo autorės ir jos paveikslų pramogas bei kasdienybę, verčia nusišypsoti ir padeda patikėti, kad socialiniuose tinkluose jos naudojama grotžymė #cantstoppainting yra neišgalvota.
Paroda Dailininkų sąjungos galerijoje (Vokiečių g. 2) veikia iki vasario 28 d.
Miesto gamta: pradedant Vilniumi (kuratoriai Vytenis Burokas, Vitalij Červiakov, Eglė Mikalajūnė, Eglė Nedzinskaitė)
Meno ir mokslo sintezė – seniai žinomas, bet Lietuvoje vis dar retas reiškinys. Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje – vienas iš nedrąsių ir, deja, nelabai efektingų šio žanro bandymų. Susidaro įspūdis, kad keturiems kuratoriams pritrūko bendro vaizdo vizijos, o daliai menininkų – ir gebėjimų įdomų projektą pristatyti vizualiai. Taigi, paroda – netingintiems skaityti ilgų ir painokų tekstų, o visiems kitiems galima būtų rekomenduoti iš anksto nusisamdyti galerijos gidą – kelionė po parodą taps gerokai malonesnė ir įdomesne. Šalia parodos pradedama paralelinių renginių programa. Visos paskaitos dar nepaskelbtos, tad tikrinkime galerijos renginių kalendorių ir tikėkimės įdomių temų.
Paroda Nacionalinėje dailės galerijoje (Konstitucijos per. 22) veikia iki kovo 19 d.
Lietuvos tautodailininkų sąjungai – 50
Nacionaliniame dailės muziejuje šurmuliuoja paroda, kurią pavadinčiau vaizdinga TV laidos „Duokim garo“ vizualizacija. Vienoje didelėje salėje eksponuojami kūriniai (tapyba, truputis grafikos ir skulptūra), kuriuos ekspertų komisijos atrinko regioninėse parodose. „Geriausi iš geriausių“ darbai sukurti įvairiu laiku, bet vyrauja pastarųjų metų kūriniai. Puiki proga išblyškusiam miestiečiui suprasti, kuo gyvena šalis! Ryškios spalvos, sentimentalios temos, kuriose kažką veikia ne visada labai pavykusios figūros. Kita vertus – parodoje (prie pat įėjimo) rodoma po vieną Monikos Bičiūnienės ir Elenos Kniūkštaitės paveikslą.
Paroda Naujajame arsenale (Arsenalo g. 1) veikia iki kovo 20 d.
Nikolajus Rerichas ir Latvija
Nikolajus Rerichas (1874–1947) – Rusijoje itin garsus „sidabrinio amžiaus“ tapytojas (jis ir filosofas, pedagogas, keliautojas). Tris amžius Rerichų šeima gyveno dabartinės Latvijos teritorijoje, kol tapytojo tėvas persikėlė į Sankt Peterburgą. Vis dėlto ryšiai išliko, Latvija domėjosi bei žavėjosi ir pats Rerichas. Latviai jam atsilygina tuo pačiu: ten (kaip, beje, ir Lietuvoje) iki šiol veikia Rericho draugija, jo vardu Rygoje pavadinta gatvė, o praeitais metais buvo sukomplektuota paroda, kuri vėliau (regis, kiek sumažėjusi) pasiekė ir Vilnių. Svarbiausi čia – paties tapytojo atrinkti ir 1937 m. iš Himalajų (Indija) Latvijos Rericho draugijai atsiųsti paveikslai. Šaltomis spalvomis, lokaliais spalviniais plotais nutapyti kalnai greičiausiai paliks įspūdį ezoteriškai nusiteikusiems žiūrovams. Tiesa, paveikslų ne tiek ir daug, o esami eksponuojami labai jau kasdieniškai. Kolekciją dar papildo Nikolajaus Rericho sūnaus bei kelių Latvijos tapytojų darbai. Eklektikos pojūtį dar sustiprina aukštu aukščiau rodoma rytų meno kūrinių iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių paroda.
Paroda Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) veikia iki kovo 12 d.
