Vasario pradžioje Klaipėdos dramos teatras į Vilnių atvežė du spektaklius: latvių režisierės Māros Ķimeles pastatytą Augusto Strindbergo „Tėvą“ ir Oskaro Koršunovo režisuotą Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Pasirodė, kad abu juos jungia ganėtinai vaiduokliška atmosfera, lyg jie būtų pridengti nematomų šmėklų audžiamais voratinkliais. Laikas čia, regis, sustojęs, mintys – taip pat. Panašu, kad tai – ne ieškojimų, ne atradimų, o kartojimų, skundų ir atsakymų teatras.
Pirmiausia Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje parodytas Māros Ķimeles „Tėvas“. Čia, greta paprastų, bet visgi akivaizdžiai šiuolaikinių baldų, sukiojosi senoviniais kostiumais aptaisyti aktoriai (kostiumų dizainerė – Baiba Litina). Scenografas Reinis Suhanovas šiems namams lyg ir nepagailėjo detalių, smulkmenų. Ir visgi... Nors dėl scenos gilumoje besišviečiančio kito kambario ir justi namų dydis, jie atrodo tušti, jokie, net nepakankamai miesčioniški, lyg atkeliavę tiesiai iš „Ikea“ baldų centro. Ir net jeigu juos ir galima nesunkiai pritaikyti šiandienos šeimai, aplink besisuką veikėjai juk toli gražu neprimena XXI a. gyventojų...
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Dailininkų sąjungos galerijoje ir Pamėnkalnio galerijoje vyksta dviejų jaunų tapytojų parodos. Indrės Ercmonaitės parodoje „Amen. Paveikslas irgi žmogus“ kalbama apie kūrybos ir autoriaus simbiozę, o Godos Lukaitės ekspozicijoje „Mano vidinis miestas“ žiūrovas kviečiamas pakeliauti po urbanistinius peizažus ir pasvarstyti apie laiko tėkmę. Abi parodos yra Dailininkų sąjungos galerijos projekto „Rytojaus horizontai“, skirto palaikyti ir skleisti jauną profesionalią kūrybą Lietuvoje, dalis.
![]() | ![]() | ||||
Operos pasaulis – lyg niekad nevėstanti lava, vis išmetanti ugninių purslų. Antai neseniai paskelbtos citatos iš naujos, dar rengiamos išleisti knygos apie Vaclovą Daunorą sukėlė tikrą vietinės reikšmės „bufonų karą“. Regis, nemažai metų praėjo nuo to laiko, kai knygos herojus ir jos veikėjai stovėjo Vilniaus operos scenoje, o konfliktas – tiesa, netiesioginis – įsismarkavo visu šiuolaikinės internetinių komentarų kultūros nuožmumu. Tiesa, daugiausia iečių laužoma dėl, man regis, beprasmio klausimo – kuris iš konflikto epicentre atsidūrusių legendinių solistų geriau dainavo.
Anie Vaclovo Daunoro, Virgilijaus Noreikos, Gražinos Apanavičiūtės, Nijolės Ambrazaitytės, Irenos Milkevičiūtės (galima būtų vardinti daug garsių pavardžių) laikai operos gerbėjų atminty ir širdyse iš tiesų paliko neištrinamą pėdsaką. O kokia gi dabartis?
![]() | ![]() |
Kaip sakoma knygos pratarmėje, tai yra menininkų Broniaus Gražio, Henriko Natalevičiaus, Mindaugo Skudučio, Raimundo Sližio ir Romano Vilkausko grupės „laiko vaizdinys, išlikęs laiškuose, prisiminimuose, nuotraukose, piešiniuose, žinoma, ir kūrybos pavyzdžiuose“. „Penketas. Tapybos anatomija“ apima ne tik ryškiosios dailininkų penkiukės, bet ir daugelį greta skriejusių orbitų, piešdamas ne vieno cecho, o platesnį kūrėjų kartos paveikslą. Leidėjai buvo net du – VDA leidykla ir „Nepriklausomi meno kritikai“.
Dailėtyrininkas, šios knygos tekstų autorius ir aprašomų įvykių dalyvis – Viktoras Liutkus – sujungia atskirus dokumentikos fragmentus, menininkų pasisakymus ir kitas įvairenybes į vientisą istoriją. Viską perskaičiau su malonumu, lygiu detektyvinio serialo žiūrėjimui. O juos mėgstu labai. Tai tarsi vienas nedaugelio liftų, nukeliančių į kitą erdvę ir laiką, blogis čia yra pačioje pradžioje, o vėliau viskas išnarpliojama. Ne, ne, vynas visai nėra tų liftų sąraše, nors jo nemažai (minima ir dar daugiau nujaučiama) tekstuose. Knyga teleportuoja į sovietinius laikus (čia apie tą blogį pradžioje), bet tuos, kuriuose ir pati augau, kai teroro gniaužtai buvo gerokai atleisti, radikalesnis menas atsirasdavo ir oficialiose parodose, buvo galima daugiau išvykti į užsienį. Nors aplink vyravo skurdas ir nykuma, kuluaruose virė idėjų apykaita, lyg tolimas Nepriklausomybės priešaušris, kuris išsirutuliojo į neįtikėtiną laimingą finalą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() |
Mobilioje jaunąją Lietuvos menininkų kartą reprezentuojančioje galerijoje „The Rooster Gallery“ atsidarė naujausios Adomo Danusevičiaus kūrybos paroda tiesmuku pavadinimu „Penis Mushroom Series“. Gal toks pavadinimas ir nustebintų, jei tai būtų kito Lietuvos tapytojo personalinė paroda, tačiau vieno pirmųjų pradėjusių tyrinėti vyriškumo tematiką ir lig šiol nuosekliai dominuojančio šiame lauke menininko parodai toks serijos vardas ne tik pritinka, bet ir atrodo gana nuspėjamas. Vis dėlto plakatui pasirinkto kūrinio nuotrauka sukelia nuostabą – linksmai nusiteikęs molinis grybas-falas konstatuoja, jog aštuntojoje personalinėje Adomo Danusevičiaus parodoje išvysime... Keramiką?
Viena atrodo iškart aišku – menininką dominanti tematika išlieka nepakitusi. Danusevičius toliau analizuoja lytiškumo konstruktus ir reflektuoja queer tapatybės santykį su visuomene. Tačiau šį kartą jis tai atlieka kitu rakursu ne tik kalbant apie kūrybinę mediją, formą, bet ir apie patį vyriškumą. Pradėjus nuo hegemoninio vyriškumo kaip kamufliažinės maskuotės pereinama prie subordinuoto vyriškumo ir kempo estetikos (camp siekia perkoduoti socialinius konstruktus, kurių kultūrinė galia ir įtaka trukdo juos demontuoti ar ignoruoti; atsiskleidžia per išgalvojimus, stilizavimą, teatralizavimą, ironiją, žaismingumą ar hiperbolizavimą), o ši esti viena iš homoseksualių vyrų raiškos alternatyvų.
Naujojo kamerinio džiazo mėgėjai dažnai prisimena GTČ trio ir jo nuopelnus Lietuvos muzikai. Džiazo muzikantams jie atvėrė vartus į pasaulį. Nors trio nekoncertuoja nuo 1987 m., visi trys muzikai ir šiandien kuria, groja, garsina Lietuvą savo darbais. Džiugi žinia mus pasiekė 2016 m. pabaigoje: už viso gyvenimo nuopelnus, „už Lietuvos džiazo mokyklos kūrimą“ GTČ – Viačeslavas Ganelinas, Vladimiras Tarasovas ir Vladimiras Čekasinas – pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Man pavyko pasikalbėti su Vladimiru Čekasinu jo išvykos į Vokietiją išvakarėse.
![]() | ![]() | ![]() |
Antradienį paskelbti Lenkų kino akademijos apdovanojimų „Auksiniai ereliai“ nominantai. Daugiausia – keturiolika nominacijų gavo Wojciecho Smarzowskio filmas „Voluinė“ („Wołyń“), pasakojantis apie lenkų žudynes, vykusiais Ukrainoje per Antrąjį pasaulinį karą. Dešimties nominacijų sulaukė debiutanto Jano P. Matuszyńskio filmas „Paskutinė šeima“ („Ostatnia rodzina“), devynias nominacijas gavo Maciejaus Pieprzycos „Esu žudikas“ („Jestem mordercą“). Įdomu, kad visų trijų filmų pagrindas – realūs įvykiai ir žmonės.
Skelbiant nominacijas, Lenkų kino akademijos prezidentas, prodiuseris ir režisierius Dariuszas Jabłońskis pabrėžė, kad 2017-uosius akademija nusprendė paskelbti Andrzejaus Wajdos metais. Didžiojo režisieriaus atvaizdas papuošė ir šiųmetės ceremonijos plakatą, kurį sukūrė vienas garsiausių lenkų plakatų meistrų Andrzejus Pągowskis.
![]() | ![]() | ![]() |
Kiekviena epocha pranašauja savosios būties baigtį. Jaučiama apokalipsės nuotaika pasireiškia kiekvieno subjektyviu suvokimu apie savo paties laikinumą. Daugeliui iš to kylantis nerimo jausmas įveikiamas paradoksaliai – susitaikymu su neišvengiamybe – ramybę suteikiančiu sprendimu. Dainiaus Trumpio parodoje „Nuojauta“, vykstančioje Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų salėse „Titanikas“, šis susitaikymas skleidžiasi pilkos spalvos dominavimu, sunkumu paženklintais darbais, verčiančiais svarstyti ne tik apie jų medžiagiškumą, bet ir po juo esančius malonius ar dėl pačios praeities kontraversiškumo nemalonius prisiminimus.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Teatro kasdienybė nėra kasdieniška. Kartais aktoriai užsuka į Lietuvos nacionalinio dramos teatro 251 kabinetą – vieną seniausių teatre, kurio jokia valdžia niekada neremontavo, nekeitė baldų. Užsuka, nes šiame kabinete saugoma šis bei tas apie juos, apie jų kurtus spektaklius. Vieni patyli ir išeina, kiti prasitaria, kad norėtų šnektelti, bet geriau kur nors kitur, nes teatre „visos sienos turi ausis“. Kartais ant baltų popieriaus lapų rašomi pareiškimai, kuriuose dėstomos priežastys, dėl ko vienas ar kitas pasitraukia iš teatro. Paaiškinti sunku, todėl suglamžyti lapai, nepasiekę šiukšliadėžės, it balti rožių žiedai nukloja kilimą, o sukurta „instaliacija“ vėl atgaivina aktoriaus sielą ir jis aprimęs grįžta „į gyvenimą“.
Dabar, kai Lietuvoje po teatrus „makaluojasi“ ne tik režisieriai, bet ir aktoriai, daug kas nukeliauja į užmarštį. Už kūrėjus planuoja kiti, ir jų vis daugėja. Tai ir užfiksavau viename iš trumpų pokalbių su Nacionalinio dramos teatro aktoriumi Arūnu Sakalausku.
![]() |
Kitas pavojus, kai neprofesionalai vaidina šalia patyrusių, žinomų aktorių. Įsivaizduokime Alainą Deloną turguje pardavinėjantį pomidorus šalia valstiečių. Iš karto pratrūktume juokais. Su tokiu „mišiniu“ reikia elgtis atsargiai. Tai buvo ir viena iš priežasčių, kodėl mano pirmajame filme atsisakė vaidinti Mathieu Amalricas.
Kalbėjausi apie tai su Jacques’u Audiard’u, kuris filmuoja ir neprofesionalus. Jo nuomone, kartais geriau dirbti su neprofesionalais, nes jiems lengviau vadovauti. Geras profesionalas dažnai neklauso, ką sakai, slepiasi už savo įprastų refleksų ir nepadaro, ko iš jo reikalaujama.