Kinas
Šiandien, kai aplink tik ir girdi, jog verta gyventi autentiškai, siekti naujų tikslų, potyrių ir įspūdžių, kai visi tik ir kalba, jog gyvenimas per trumpas, kad dirbtum nepatinkantį darbą ar bendrautum su „ne tais“ žmonėmis, kai visi dalinasi savo „sėkmės istorijomis“ ir pataria, kaip išsiveržti iš komforto zonos ir būtinai save realizuoti, Jimo Jarmuscho filmo „Patersonas“ („Paterson“, JAV, Prancūzija, Vokietija, 2016) herojaus Patersono (Adam Driver) gyvenimas gali pasirodyti vertas gailesčio.
Patersonas vairuoja autobusą, laisvomis nuo darbo minutėmis į slaptą užrašų knygelę rašo eilėraščius, grįžęs namo pabendrauja su mylimąja Laura (Golshifteh Farahani), pavakarieniauja, išveda pasivaikščioti šunelį Marviną ir vis tame pačiame bare išlenkia bokalą alaus. Ir taip kiekvieną dieną. Kito režisieriaus rankose toks herojus užsitarnautų nevykėlio etiketę. Jam tuojau pat būtų pametėtas nuotykis ar potyris, kuris išlaisvintų iš nuobodaus gyvenimo ir padėtų į pasaulį pažvelgti „naujomis akimis“. Tuo nuotykiu galėtų būtų tolima egzotiška kelionė, o potyriu – meilė.
Bet tik ne Jarmuscho kine. Ne todėl, kad amerikiečių režisierius nemylėtų savo herojaus ar manytų, jog šis nevertas „gyvenimą aukštyn kojomis“ apverčiančios kelionės, bet todėl, jog Patersono gyvenimas Jarmuschui neatrodo mažiau prasmingas nei kitų. Net priešingai – prasmės galbūt net daugiau. Ir ne tos vadovėlinės, amžinosios, bet tokios, kuri susideda iš labai paprastų dalykų – rytais pabusti, ruoštis į darbą, pakeliui stebėti medžius, pastatus ir saulės šviesą ant jų, prisėsti ant suoliuko, klausytis keleivių pokalbių, skaityti ir rašyti. Būti gyvam.
Rodos, Patersonas nieko daugiau netrokšta: ne todėl, kad bijotų nusivilti ar jam trūktų motyvacijos. Patersonui užtenka to, ką jis turi. Taupi net jo kalba, emocijos ir gestai. Susimąstymą ir savotišką atsainumą aplinkai kitas režisierius interpretuotų kaip kažką, ką būtina paaiškinti praeities trauma, sunkiais išgyvenimais, nelaime, gal net depresija. Bet tik ne Jarmuschas. Jis nieko konkrečiai neteigia, nors klausimų užduoda nemažai.
„Patersonas“ paprastas tik iš pirmo žvilgsnio. Jo metaforos skleidžiasi pamažu. Pirmiausia – vardas. Patersonu vadinasi ne tik pagrindinis herojus, bet ir miestas Naujojo Džersio valstijoje, kuriame šis gyvena ir kurio gatvėmis kiekvieną dieną vairuoja autobusą. Apie šį miestą poemą „Patersonas“ parašė mėgstamiausias Patersono poetas Williamas Carlosas Williamsas (1881–1963), idėjų kūriniui sėmęsis iš Jameso Joyce’o „Uliso“, kuriame pastarasis aprašė gimtąjį Dubliną.
Erdvinė – Patersono – metafora per intertekstą (Joyce’as) nusidriekia iki mito, kuris paklūsta jau visai kitokiai laiko ir erdvės logikai. Neatsitiktinai „Patersone“ susiduria ir du laikai: žmogaus (laikrodis ant Patersono riešo, rodantis tikslų laiką) ir gamtos (pasikartojantis krioklio ir bėgančio vandens – kaip amžinybės – motyvas).
Neatsitiktinis ir Patersono mylimosios vardas – Laura (Golshifteh Farahani). Prie vakarienės stalo ji užsimena, jog skaitė apie Petrarcą, savo kūrybą dedikavusį mylimai moteriai Laurai. Paralelės aiškios, nors čia pat gali būti dar labiau supainiotos, mat filmo pradžioje priešpiečių dėžutėje Patersonas randa Lauros paliktą atvirutę su kito poeto – Dante’s Alighieri atvaizdu. Šis vardas jau savaime į kūrinį „atsineša“ ir kitą moterį – Beatričę, kurią norėdamas pasiekti Dante turėjo pereiti pragarą. Ir net jei Jarmuschas negalvojo kuriantis panašias asociacijas, žiūrovui palikta daug erdvės ir laisvės tą daryti patiems.
Apskritai „Patersone“ ryškus dualumas ir dvilypumas. Patersonas yra ir herojus, ir miesto pavadinimas. Laura pamišusi dėl dviejų spalvų – juodos ir baltos. Jomis dekoruoja ne tik namus ir rūbus, bet ir keksiukus. Patersono kavinėje sutikta pora – meilę be atsako išgyvenantis aktorius ir jo susižavėjimo objektas – yra tarsi priešingas ramių Patersono ir Lauros santykių atvaizdas. Ką jau kalbėti apie dvynių motyvą, kuris kartojasi nuo pat pirmojo epizodo, kai Laura, pabudusi iš miegų, pasakoja Patersonui sapnavusi jų būsimus vaikus – dvynukus. Šis dvynio-antrininko-kopijos motyvas tęsiasi visą filmą: dvyniai ant suoliuko, dvynukai praeiviai, dvynukės keleivės, vaikų kalbos apie šešėlius, Patersono sutikta poeziją rašanti mergaitė, kuri turi dvynę seserį, net Lauros raginimas, kad Patersonas atšviestų savo eilėraščius, kitaip tariant – padarytų dar vieną kopiją.
Ką šis dvynio motyvas reiškia, Jarmuschas palieka spręsti pačiam žiūrovui, nubrėždamas tik punktyrišką liniją, kurią sekdamas gali mąstyti apie Patersono-herojaus antrininką Patersoną-miestą, kuriam Jarmuschas skiria ne mažiau dėmesio nei veikėjams. Miestas tampa lygiaverčiu istorijos dalyviu.
Neatsakyti klausimai ir metaforos, jei tik bandysi iškart jas suprasti, iš pradžių gali net kiek erzinti. Man rodos, visas „Patersono“ grožis ir sumanymas skleidžiasi jį žiūrint kelis kartus. Bent aš po antro karto pradėjau svarstyti, ar Patersonas iš tikrųjų laimingas? Ar laiminga Laura, būdama su juo? Ar poros idilė nėra apsimestinė? Ar Lauros mėgstamas ir namuose su kiekviena diena besidauginantis juodai baltas dekoras neslepia kažko daugiau, kaip ir noras save realizuoti – jei ne dažant sienas, tai bent kepant keksiukus ar mokantis groti juodai balta – arlekiniška – gitara? Juk Laura – visiška Patersono, kuriam užtenka slapta rašyti eilėraščius, priešingybė. Ji nori išgarsėti ir nori, kad išgarsėtų Patersonas, kad pasaulis įvertintų jo talentą. Šioje vietoje Jarmuschas kepšteli mano minėtiems „sėkmės istorijų“ apžavėtiems žmonėms. Visiems, kurie jaučiasi gyvenantys nepakankamai. Visiems „neišsipildžiusiems“.
Šiuo požiūriu Jimas Jarmuschas labai nepopuliarus ir nešiuolaikiškas. Net nepatogus. Jis rodo, kad norint būti laimingam reikia galbūt labai nedaug: rutinos, kasdieniškų ritualų, seno nespalvoto filmo („...visai kaip XX a.“), geros knygos, tuščios užrašų knygelės, rašiklio ir, kaip rodo skulptūriškas Adamo Driverio veidas, kuo mažiau nereikalingų emocijų.
