7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Keletas smuikininkų sambūrio perlų

Įspūdžiai po V tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso I turo perklausų

Rasa Murauskaitė
Nr. 8 (1202), 2017-02-24
Muzika
Bernardas Petrauskas. M. Mikulėno nuotr.
Bernardas Petrauskas. M. Mikulėno nuotr.

Turbūt ne vienas, stebėjęs V tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso I turą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar sekęs dalyvių pasirodymus tiesiogiai internetu, nedrįs prieštarauti, jog į Lietuvą šį kartą susirinko labai talentingi jauni menininkai. Iš 35 atlikėjų komisijai teko atrinkti tik šešis, kuriems lemta groti finale su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant Modestui Pitrėnui. Labiausiai šį kartą pasisekė trims dalyviams iš Japonijos – Yurinai Arai, Rennosuke Fukuda, Mayu Ozeki, rusų smuikininkui Stepanui Starikovui, ukrainiečiui Dmytro Udovychenko ir lietuviui Bernardui Petrauskui.

 

Turbūt apie kiekvieną konkurso dalyvį būtų galima pasakoti atskirai, tačiau tam prireiktų ne vieno popieriaus lapo. O ir visų išgirsti neteko, nes šįkart I turo programų perklausos truko net keturias dienas! Tačiau iš to, ką teko išgirsti, o ir iš publikos, specialistų, taip pat kolegų nuotaikų, nuomonė susidarė viena – tvarkingai išmokto atlikimo, geros technikos, muzikaliai logiškų sprendimų tam, kad patektų tarp šešių geriausiųjų konkurse, šį kartą jau neužtenka. Ieškota meninės brandos, išskirtinumo ir ryškiausių talentų. Tokių neabejotinai pilna ir tarp finalo ribos neperžengusiųjų, nes daug nuoširdaus susižavėjimo sulaukė ne tik tie, kuriems lemta tapti konkurso laureatais ar diplomantais, bet ir kiti konkurso dalyviai.

 

Ypač įdomu buvo klausytis, kaip dalyviai interpretuos specialiai šiam konkursui parašytą Zitos Bružaitės kūrinį – Canzona smuikui solo. Kompozicijai parengti, išsinagrinėti, išmokti atmintinai tebuvo maždaug mėnuo, laimei, suvokimo atžvilgiu tai tikrai nebuvo perdėm sudėtingas opusas. Beje, tai jo vertės nesumažina (kiek teko girdėti, jau kažkas iš publikos net ir teiravosi šio kūrinio natų). 35 skirtingos interpretacijos parodė, jog kompozicija, kuri tarsi primindavo tai lietuvių liaudies, tai rytietiško kolorito intonacijų užuomazgas, tai kažkokias menamai pažįstamas citatas, yra labai koncertiška ir maloni klausytis. Tiesa, kai kurios mažiau vykusios interpretacijos perdėm išryškindavo koliažinį kūrinio pobūdį, savotišką eskiziškumą, ne visuomet išlaikydamos kūrinio vientisumą. Turbūt rasti būdus, kaip įtaigiai sujungti skirtingų charakterių epizodus, neniveliuojant kompozitorės sumanymo ir negrojant visko perdėm vienodai, buvo viena pagrindinių interpretacijos užduočių. Humoro dėlei galima prisiminti ir nelabai sėkmingą norvegų smuikininko „susidūrimą“ su Z. Bružaitės Canzona. Christopheris Tunas Andersenas atvyko į Lietuvą galvodamas, jog šio kūrinio mokėti atmintinai net nebūtina. Tačiau komisijai neleidus opuso atlikti iš natų, visgi pabandė savo sėkmę ir padarė neeilinę kupiūrą – jo atliekamas kūrinys sutrumpėjo bene tris kartus.

 

Interpretacijos požiūriu smuikininkams ne visuomet sekėsi susidoroti su Johanno Sebastiano Bacho kūriniais. Tačiau ši muzika net ir kur kas brandesniems atlikėjams lengvai nepasiduoda. Atliekant šią muziką, riba tarp pilkumos ir perdėtų emocinių pliūpsnių yra nedidelė. Net ir patys geriausi ne visuomet išlaikydavo šių kūrinių stilistiką. Į finalą nepatekęs, tačiau kai kuriuos opusus gana simpatiškai, nors ir „viena romantine nuotaika“ griežęs latvis Yevgenijus Chepovetskis puikiai iliustravo ypatingo romantizavimo tendenciją. Tuo tarpu gana subtiliai į Bachą pažiūrėjo ir šį suvokimą perteikė finalistė M. Ozeki, griežusi III d. Andante ir IV d. Allegro iš Sonatos Nr. 2 a-moll, BWV 1003.

 

Natūralu, kad labai sudėtinga tam, kuris pasirodo pirmas – suprantamas ir jaudulys, ir atsakomybė pagriežti taip, jog per visą perklausų laiką nebūtum pamirštas. Pirmojo numerio dalia šįkart ištiko iš kaimyninės Lenkijos atvykusį Robertą Antonį Laguniaką. Nors jis į finalą ir nepateko, tačiau pasirodymas prastas nebuvo, labai gražiai jam sekėsi griežti lyrinius kūrinių epizodus, tiesa, techniškesni kūriniai, kaip, tarkim, Niccolo Paganini Kapričas Es-dur, op. 1 Nr. 23 lengvai nepasidavė.

 

Tą pačią pirmąją konkurso perklausų dieną iš karto išsiskyrė finalistu vėliau paskelbtas septyniolikmetis ukrainietis Dmytro Udovychenko. Labai charizmatiškas, techniškas, ugningas ir preciziškas atlikimas jį pakylėjo virš kitų talentingų atlikėjų būrio. Tos dienos kontekste įstrigo ir tai, kaip jis interpretavo Z. Bružaitės kūrinį: prieš jį grojusieji buvo linkę išryškinti lyriškąją opuso pusę, o Dmytro pasirinko kiek kitokį žvilgsnį į kompoziciją, nuo pat pirmų taktų kūrinį atlikęs su didele energija, greitoku tempu, plačiu mostu. Toks ekspresyvus stilius kompozicijai nebuvo svetimas. Na, o salę ypač užbūrė paskutinio kūrinio, F. Waxmano „Karmen fantazijos“ interpretacija – techniška, įtaigi ir preciziška, bravo!

 

Ne tik komisijos, bet ir išskirtines publikos simpatijas užsitarnavo jaunasis japonų virtuozas R. Fukuda. Kitaip nei prieš tai minėti dalyviai, šis smuikininkas pasižymi ne tik ypatinga muzikavimo, bet ir elgsenos scenoje laisve bei nepaprastu nuoširdumu. Net prieš lipdamas į sceną paklaustas, ar jaudinasi, jis sakė esantis visiškai ramus – priešais publiką jis akivaizdžiai jautėsi nepaprastai užtikrintai. Jo įsigilinimas į muziką, spalvų ieškojimas, įtaigi dinamika, štrichai ir nepaprastas charakteringumas nuginkluoja – net pasimiršta koks smulkus netikslumas ar nuslydęs pirštas. Kad ir kaip pasibaigtų šis konkursas, neabejoju, kad R. Fukudos laukia įspūdinga karjera – šis atlikėjas apdovanotas nepaprastu talentu, žmogiškąja charizma, o ir techniškai jau dabar, būdamas vos septyniolikos, yra labai stiprus.

 

Ryškus R. Fukudos pasirodymas kiek aptemdė ir po jo griežusios Jinru Zhang, ir prieš jį gana neblogai pasirodžiusio lietuvio Konrado Levickio muzikavimą. Apskritai, lietuvių atlikėjai konkurso kontekste nebuvo labai ryškūs, o patekęs į finalą B. Petrauskas (prof. Rusnės Mataitytės magistrantas) po savo pasirodymo daugelio buvo laikomas didžiausia lietuviškąja konkurso viltimi. Sėkmingai atlikęs savo programą, tikimės, jis toliau šauniai žengs, parodydamas stipriausias ir gražiausias lietuviškos smuiko mokyklos puses.

 

Iš keleto girdėtų kūrinių, kuriuos griežė rusų smuikininkas Stepanas Starikovas, teko susidaryti įspūdį, kad jis – labai brandus, inteligentiškas interpretatorius. Didžiausią įspūdį padarė jo Bacho Sonatos Nr. 3 C-dur III d. Largo ir IV d. Allegro assai interpretacijos, su rusiškai mokyklai būdingu emocingumu atlikti visi virtuoziniai kūriniai.

Bernardas Petrauskas. M. Mikulėno nuotr.
Bernardas Petrauskas. M. Mikulėno nuotr.
Rennosuke Fukuda. M. Mikulėno nuotr.
Rennosuke Fukuda. M. Mikulėno nuotr.
Mayu Ozeki. M. Mikulėno nuotr.
Mayu Ozeki. M. Mikulėno nuotr.