7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Apie paminklo (ne)galimybes

Rugsėjo 15 d. bus atidaryta 11-oji Kauno bienalė, pavadinta „Yra ir nėra: paminklo (ne)galimybės klausimas“, kurios pagrindinę parodą kuruoja menininkė ir rašytoja Paulina Pukytė. Kaip teigiama pranešime spaudai, bienalė kels klausimus apie tai, kas yra paminklas, koks, kada, kodėl jis galėtų būti ar nebūti. Oponuodama populistinei griovimo–statymo praktikai ir konservatyviam tradicionalizmui, vyraujantiems įamžinant kolektyvinę atmintį Lietuvoje, bienalė skatins kitokias, šiuolaikiškas, konceptualias paminklinimo idėjas ir strategijas. Bienalėje dalyvaujantys menininkai iš Lietuvos, Vokietijos, Slovėnijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos, Olandijos, Pietų Afrikos ir Lenkijos kurs darbus specialiai Kauno miestui. Mieste esančią ekspoziciją lydės trys parodos Kauno Paveikslų galerijoje ir viešos paskaitos paminklo tema.

Sezonas prasideda

Jie buvo vaikai, kai iš tėvų viskas buvo atimta. Derlingiausią pasaulyje juodžemį dirbę valstiečiai buvo pasmerkti badui ir lėtai mirčiai. Iš tų, kurie išgyveno, buvo formuojama vergų armija. Gyvenimo pabaigoje šie žmonės papasakojo, ką patyrė. Sergijaus Bukovskio dokumentinis filmas „Gyvi“ (LRT Kultūra, 6 d. 21.05) pasakoja apie Holodomorą, bet Ukrainos tragedija filme neatsiejama nuo 4-ojo dešimtmečio situacijos pasaulyje: JAV vis dar didžioji krizė, Vokietijoje į valdžią ateina Hitleris, Sovietų Sąjungoje Stalinas naikina valstiečius. Vienas filmo herojų – britų žurnalistas Garethas Jonesas (1905–1935), informavęs pasaulį apie Holodomorą dar 1933-iaisiais, rašęs reportažus apie Hitlerio iškilimą. Jis darė viską, kad būtų išgirstas, bet dažnai sulaukdavo pastabų, esą tai tik gandai, nes iš tikrųjų niekas nenorėjo pyktis su Stalinu. Joneso dienoraščių fragmentai filme persipina su liudininkų prisiminimais.

Iškonstruotas optinis menas

Šiais metais minimos Kazio Varnelio (1917–2010) šimtosios gimimo metinės, tad nekeista, kad jo paroda pristatyta Nacionalinėje dailės galerijoje. Tačiau kyla keli retorinio pobūdžio klausimai – viena vertus, ar būtina ir reikalinga perkraustyti žymaus menininko darbus iš vieno Neries kranto į kitą (regis, tai nesudarytų nė trijų kilometrų). Šiai abejonei tartum atsakė parodos koncepcijos kūrėjas – kuratorius, bendravardis K. Varnelio sūnus, teigdamas, jog jo tėvas „kūrė erdvei, vadinamai „baltuoju kubu“, kurią suvokė kaip tinkamiausią savo kūriniams“. Vis dėlto besidomintys menu ar pavartę dar 2009 m. pasirodžiusį albumą, skirtą Varnelio kūrybai, turbūt nebūtų įtikinti šiuo postulatu – optiniai K. Varnelio darbai žymiojoje „Corcoran Gallery“ Vašingtone (su jos dorėninėmis kolonomis) arba namuose – neorenesansinėje Virginijos viloje Stokbridže (tarp medinių panelių ir šachmatinių grindų) jautėsi ne ką blogiau nei Čikagos meno institute ar Milvokio meno centre. Galop užtenka užeiti į K. Varnelio namus-muziejų ir įsitikinti, jog pats menininkas, kūręs ekspoziciją, dėliojęs artefaktus vieną prie kito, tiesiog svaigo nuo beveik siurrealistinio skirtingų estetikų bei stilistikų kontrasto.

Serebrennikovas kalbėti negali. Ką kalba kiti?

„Menininkas narve – neįtikėtina, kad tai ne metafizinė metafora, o šių dienų realybė, – mintimis dalijasi Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ meno vadovė Audra Žukaitytė. – Kirilo Serebrennikovo, įkalinto narve, nuotrauka giliai sukrėtė, tokio vaizdo neįmanoma užmiršti. Visa ši istorija – tai itin brutalus kėsinimasis į žmogaus orumą ir kūrėjo laisvę. Negalime apsimesti, kad nieko neįvyko, ar manyti, kad mūsų tai neliečia.“

 

Iš „Vasaros“ – už grotų, arba trumpa introdukcija

Rugsėjo 22 d. Sankt Peterburge, dėl kaltinimo galimai neteisėtai pasisavinus valstybės biudžeto lėšas, suimtas rusų teatro ir kino režisierius, „Gogolio centro“ meno vadovas Kirilas Serebrennikovas. Režisierius buvo suimtas Sankt Peterburge, kur statė kino filmą „Vasara“ apie Viktorą Cojų. Surakintas antrankiais jis išvežtas į Maskvą, čia jo laukė teismas.

„Sirenų“ festivalio, kuriame rudenį bus pristatytas K. Serebrennikovo spektaklis „Artimas miestas“, pastatytas Latvijos nacionaliniame teatre, organizatoriai, džiaugęsi šiemet „Naujosios teatro realybės“ prizo paskyrimu K. Serebrennikovui, nekantravo sužinoti, ar režisierius atvyks į Lietuvą. Deja, anksčiau vieninteliu trukdžiu buvęs valdžios „laikinai“ atimtas Serebrennikovo užsienio pasas tapo nebe vienintele kliūtimi. Rugpjūčio 24 d. teismas nutarė, kad režisieriui skiriamas namų areštas iki spalio 19-osios, jis gali bendrauti tik su tėvais ir advokatu, jo telefoniniai ar internetiniai pokalbiai neįmanomi. 

Čia ir anapus

Šarūnas Bartas ir anksčiau ne viename filme rinkosi kelio, kelionės motyvą. Tačiau ir „Trys dienos“, ir „Laisvė“, ir „Septyni nematomi žmonės“ ar „Eurazijos aborigenas“ nėra tipiški kelio filmai. Nepaisant kertamų erdvių, net ir iš taško A į tašką B atvykę Barto filmų personažai nepasiekia savo tikslo. Greičiau kelionė jiems tik patvirtina tiesą, kad tikslas neegzistuoja.

Aprašyti legendą

Daivos Šabasevičienės knyga apie Regimantą Adomaitį pasirodė jau senokai. Seniai įvyko ir jos sutiktuvės Vilniaus mažajame teatre, minint aktoriaus jubiliejų. Abu knygos „kaltininkai“ –  ir jos autorė, ir herojus – turbūt jau pamiršo susitikimų su žiūrovais, aktoriaus gerbėjais, kuriems visų pirma ir skirta ši knyga, maratoną. Nurimus proginiam patosui, norėjosi ramiai pažvelgti į Daivos Šabasevičienės ir Regimanto Adomaičio bendrą kūrinį – solidžią, beveik 300 puslapių knygą „Smėlio pilys. Regimantas Adomaitis: vaidmenys, tekstai, laiškai“. Knygų apie Lietuvos teatro istoriją ir dabartį turime nedaug, todėl kiekvienos pasirodymas svarbus ir reikšmingas.

 

Kodėl knygą vadinu bendru teatrologės ir aktoriaus kūriniu? Todėl, kad net nežinant knygos atsiradimo aplinkybių joje pačioje sunku nepastebėti jųdviejų bendradarbiavimo, tarpusavio supratimo ir sutarimo. Visa teatro bendruomenė žino: menininkai gali besąlygiškai pasitikėti sąžininga, kruopščia ir dėmesinga teatro metraštininke ir vertintoja, teatro žmogumi iki kaulų smegenų – Daiva Šabasevičiene. Ir ji to pasitikėjimo niekad neapvilia. Apie lietuvių teatrą, jo asmenybes ji yra parašiusi turbūt daugiausia iš mūsų visų. Iš tiesų teatrologės produktyvumas kelia pavydą: be daugybės straipsnių, kone kasmet pasirodo ir jos parašyta arba parengta knyga. Tokį tempą gali palaikyti tik žmogus, visiškai atsidavęs profesijai.

Erdvinio garso paieškos

DAR – tai tarptautinė Druskininkų menininkų rezidencija, jau septintus metus sukviečianti įvairių šalių menininkus pažinti Druskininkų kraštą. Tai kūrybinės dirbtuvės, kurių metų menininkai turi galimybę susipažinti su Lietuvos gamta,  kultūriniu palikimu bei dalintis meninėmis idėjomis. Kelias savaites trukusią menininkų rezidenciją visuomet vainikuoja baigiamasis koncertas, kurio metu visuomenė gali išgirsti naujausius Druskininkuose sukurtus opusus.

Kaip aš sekiau Pačėsą

Liepos 27 d. atidarytos parodos „Geltona gulbė neatplauks“ kuratoriai Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius padarė viską, kad tylus paribių tyrinėtojas Remigijus Pačėsa būtų sugrąžintas į Lietuvos fotografijos meno lauką kaip ryškus menininkas ir originalus kasdienybės filosofas. Vito Luckaus fotografijos centrui bendradarbiaujant, puikiai parengta, tekstais ir dokumentais papildyta paroda išskleidžia išsamų šio dramatiško menininko kūrybinių ieškojimų paveikslą. Didžioji dalis parodoje eksponuojamų fotografijų jau cirkuliavo Pačėsos feisbuko paskyroje. Tik vienadieniai skaitmeninio ekrano paveikslėliai muziejaus erdvėse transformavosi į monumentalių kompozicijų paveikslus. Paskutiniais metais šis mizantropiškas, sarkastiškai kandus menininkas buvo vienu metu ir autsaideriškai užsimaskavęs, ir kasdien stebimas. Maža to, nuolat tūnodamas feisbuko apkasuose, jis sugebėjo paskatinti ne vieną imlų protą naujiems tekstams, fotografijoms ar kitokioms kasdienybės įžvalgoms. 

„Naujosios teatro realybės“ prizo laureatas – tardymuose

Europos teatro sąjungos prizo už „Naująją teatro realybę“ laureatu šiemet bus paskelbtas rusų režisierius Kirilas Serebrennikovas, kuris šiuo metu kovoja su įvairiais suvaržymais Rusijoje, o jo spektaklis pagal lietuvių autoriaus Mariaus Ivaškevičiaus pjesę „Artimas miestas“ rudenį bus pristatytas ir Vilniaus žiūrovams tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje.

„Procesas“ Rusijoje

„Turbūt keista žmogui turėtų būti situacijoje, kai Europos esi apdovanojamas šitokiu prizu, o Rusijoje turi vaikščioti į tardymus, iš tavęs atimtas užsienio pasas ir nežinia, ar galėsi važiuoti į apdovanojimų ceremoniją bei apskritai kur nors“ – mintimis dalijosi dramaturgas Marius Ivaškevičius, šiemet Rygos nacionaliniame teatre K. Serebrennikovo pastatytos pjesės autorius. 

Kino naujienos trumpai

Irano režisierius Asgharas Farhadi („Komivojažierius“) rugpjūčio 21 d. Madride pradėjo filmuoti savo pirmąjį filmą ispanų kalba. Pagrindinius vaidmenis jame kuria Penelope Cruz ir Javieras Bardemas. Dukart „Oskarus“ pelniusį režisierių filmavimo aikštelėje supa nuolatiniai Pedro Almodovaro bendradarbiai – operatorius Jose Luisas Alcaine ir kostiumų dailininkė Sonia Grande. Filmas vadinasi „Todos lo saben“ ir tai bus psichologinis trileris. Jo herojė Karolina iš Buenos Airių su visa šeima vyksta į gimtąjį miestą Ispanijoje. Tačiau susitikimus su artimaisiais sudrums nenumatyti įvykiai, kurie pasuks visų filmo veikėjų gyvenimą kita vaga. Filmo premjera numatoma ateinančių metų gegužę, greičiausiai Kanų kino festivalyje.

PUSLAPIS
IŠ
1003