Jie buvo vaikai, kai iš tėvų viskas buvo atimta. Derlingiausią pasaulyje juodžemį dirbę valstiečiai buvo pasmerkti badui ir lėtai mirčiai. Iš tų, kurie išgyveno, buvo formuojama vergų armija. Gyvenimo pabaigoje šie žmonės papasakojo, ką patyrė. Sergijaus Bukovskio dokumentinis filmas „Gyvi“ (LRT Kultūra, 6 d. 21.05) pasakoja apie Holodomorą, bet Ukrainos tragedija filme neatsiejama nuo 4-ojo dešimtmečio situacijos pasaulyje: JAV vis dar didžioji krizė, Vokietijoje į valdžią ateina Hitleris, Sovietų Sąjungoje Stalinas naikina valstiečius. Vienas filmo herojų – britų žurnalistas Garethas Jonesas (1905–1935), informavęs pasaulį apie Holodomorą dar 1933-iaisiais, rašęs reportažus apie Hitlerio iškilimą. Jis darė viską, kad būtų išgirstas, bet dažnai sulaukdavo pastabų, esą tai tik gandai, nes iš tikrųjų niekas nenorėjo pyktis su Stalinu. Joneso dienoraščių fragmentai filme persipina su liudininkų prisiminimais.
Pirmadienio (nuo 4 d. 23.55) vakarais, kai prie televizorių neužmiega tik nemigos aukos, LRT rodo Paolo Sorrentino serialą „Jaunasis Popiežius“ (2016). (Nesiskundžiantys miegu kiekvieną serialo seriją galės keturiolika dienų po pirmojo jos parodymo žiūrėti LRT Mediatekoje.) Ši fiktyvi jauno popiežiaus Pijaus XIII istorija sukėlė furorą. „Didžiojo grožio“ ir „Jaunystės“ autorius moka žaisti žiūrovų lūkesčiais, mėtyti pėdsakus, suderinti priešingybes, būti politiškai nekorektiškas. Serialo herojus – ateities popiežius, kurį suvaidino Judas Law. Jis amerikietis, jam keturiasdešimt septyneri, tėvai buvo hipiai, kuriems sūnus nerūpėjo, ir mažasis Lenis atsidūrė vienuolių įsteigtoje prieglaudoje. Čia jo dvasine mama tapo sesuo Merė (Diane Keaton). Jaunasis popiežius – ironiškas, protingas, jis nekenčia melo ir apsimetėlių, mėgsta valdžią ir mėgaujasi manipuliuodamas kitais žmonėmis. Bent jau pirmoje serijoje valdžios motyvas itin pabrėžiamas, pažiūrėsime, kas bus toliau.
Sorrentino mėgsta provokuoti. Vatikanas – puiki veiksmo vieta, ypač kai nori sukurti filmą apie šiuolaikinį šventąjį, o būtent taip serialo atsiradimą aiškino pats režisierius, tvirtinęs, kad jaunasis popiežius yra tokio šiuolaikinio šventojo portretas. Sorrentino savo ruožtu manipuliuoja žiūrovais: vos tik spėji susidaryti nuomonę apie pagrindinį veikėją, režisierius pateikia dar vieną bruožą, kuris tą nuomonę iškart sugriaus. Todėl registrai nuolat keičiasi: ironija virsta atvira satyra, detektyvinė įtampa – teatrališku reginiu, ir taip visą laiką. Pirmosios serijos pabaigoje popiežius prisipažįsta nuodėmklausiui, kad netiki Dievu. Pasimėgavęs jo nuostaba, priduria: „Pajuokavau.“ Taip elgiasi ir režisierius, išgarsėjęs savo „falsifikuotais šedevrais“ ir mėgstantis pasinaudoti kiekvienu dviprasmiškumu. Kita vertus, akivaizdu, kad jį įkvėpė Federico Fellini antiklierikalizmas, bet nuo Fellini vizionieriškų galių Sorrentino skiria šviesmečiai, jis nuolat balansuoja ties kičo riba.
Ties kičo riba dažnai balansuoja ir Roberto Zemeckio filmai. „Noriu palaikyti tavo ranką“ (LRT Kultūra, 2 d. 21 val.) – bene trečiasis pilnametražis režisieriaus filmas. Jo prodiuseriu buvo Stevenas Spielbergas. Sukurtas 1978 m., jis pasakojo apie bitlomaniją, kuri ištiko Ameriką 7-ojo dešimtmečio viduryje. Filmas rodo 1964-uosius, kai „The Beatles“ pasirodymas sukeldavo jaunųjų amerikiečių entuziazmą ir isterijos protrūkius. Filmo herojės, kelios paauglės iš Naujojo Džersio, sužinojusios, kad muzikantai atskrenda į JAV ir dalyvaus televizijos šou (čia grupė pirmąkart koncertuos JAV teritorijoje), išsirengia į pirmąją savo gyvenimo kelionę – Niujorką. Jos padarys viską, kad pamatytų savo dievukus.
Visą rugpjūtį, pasitelkusi reklaminį šūkį „Aš esu Lietuva!“, LRT kvietė džiaugtis jų naujuoju itin patriotišku sezonu. Iš visko sprendžiant, laukia daug patoso ir grožėjimosi savimi. Patosas patosu, bet vis dėlto sunku besąlygiškai (kaip kad siūlo LRT reklamuotojai) didžiuotis šalimi, iš kurios masiškai emigruoja gyventojai. Gal kartais vertėtų prisiminti prieš pusšimtį metų pasakytus Stefano Kisielewskio žodžius: „Akivaizdu, jog esame subinėje. Bėda ta, kad pradedame joje įsikurti.“
Jūsų – Jonas Ūbis
