7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Apie paminklo (ne)galimybes

Pokalbis su rašytoja, menininke ir Kauno bienalės kuratore Paulina Pukyte

Nr. 27 (1221), 2017-09-01
Dailė Kultūros tribūna
Paulina Pukytė. A. Lukoszevieze nuotr.
Paulina Pukytė. A. Lukoszevieze nuotr.

Rugsėjo 15 d. bus atidaryta 11-oji Kauno bienalė, pavadinta „Yra ir nėra: paminklo (ne)galimybės klausimas“, kurios pagrindinę parodą kuruoja menininkė ir rašytoja Paulina Pukytė. Kaip teigiama pranešime spaudai, bienalė kels klausimus apie tai, kas yra paminklas, koks, kada, kodėl jis galėtų būti ar nebūti. Oponuodama populistinei griovimo–statymo praktikai ir konservatyviam tradicionalizmui, vyraujantiems įamžinant kolektyvinę atmintį Lietuvoje, bienalė skatins kitokias, šiuolaikiškas, konceptualias paminklinimo idėjas ir strategijas. Bienalėje dalyvaujantys menininkai iš Lietuvos, Vokietijos, Slovėnijos, Didžiosios Britanijos, Japonijos, Olandijos, Pietų Afrikos ir Lenkijos kurs darbus specialiai Kauno miestui. Mieste esančią ekspoziciją lydės trys parodos Kauno Paveikslų galerijoje ir viešos paskaitos paminklo tema.

 

Likus kelioms savaitėms iki atidarymo, pačiame darbų įkarštyje menotyrininkė Linara Dovydaitytė kalbasi su bienalės kuratore Paulina Pukyte apie parodos temą, kuravimo ypatumus ir būsimus žiūrovus.

 

Šiųmetinė Kauno bienalė yra skirta atminties temai fokusuojantis į vieną iš atminimo instrumentų – paminklą. Nors daugybės paminklų iš įpročio dažnai net nepastebime, šiandien sunku įsivaizduoti miestą be paminklų. Tad pradėsiu nuo miesto. Koks tavo santykis su šios bienalės miestu Kaunu? Kaip seniai jį pažįsti, ar dažnai lankaisi? Ar turi jame mėgstamų vietų, maršrutų, o gal net paminklų?

 

Kaunas yra mano mamos vaikystės ir paauglystės miestas, palikęs ypač ryškų įspaudą jos gyvenime. Visos jos mums pasakotos istorijos visada būdavo tik iš Kauno: prieškaris, karas, pokaris. Be to, Kaune karo metais buvo nužudytas mano senelis – taip ir nežinome, kur, kada ir kaip. Taigi šis miestas mums yra amžinas neišspręstas klausimas, iki galo neišgyventa praeitis. Aš esu vilnietė.

 

Tavo kuruojamos parodos koncepcija išreiškia atvirai kritišką požiūrį į Lietuvos atminimo politiką. Man atrodo simboliška, kad tokia paroda rengiama Kaune, kur šiuo metu itin sustiprėjęs politikų dėmesys viešosioms erdvėms, taip pat ir viešajam menui, o ekspertų ir bendruomenių balsas negirdimas. Kodėl tau atminimo diskurso tema atrodo tokia aktuali?

 

Taip, Kaune, kur, regis, ir taip jau yra visi reikalingi tautiniai paminklai, vėl dygsta jau iškart pakirmiję paminkliniai grybai. Vien riebioji Vileišio statula ko verta – tikras baravykas. Žinoma, Vilniuje vykstančios paminklinimo aistros ir paminklų konkursų neadekvatumas irgi lėmė, kad pasirinkau šią temą. O kitokio požiūrio į paminklus vėjai mūsų beveik visiškai nepasiekia – pavyzdžiui, tokie kaip pasaulyje jau kelis dešimtmečius vykstantis antipaminklo judėjimas.

 

Prancūzų istorikas Pierre’as Nora, teigdamas, kad gyvename „atminties eroje“ (tiek muziejų, paminklų, istorijos minėjimų pasaulis dar nematė!), perspėja ir dėl atminties sureikšminimo padarinių (kaip intensyviai praeitis vartojama politiniais tikslais!). Gal kartais verta užmiršti, palikti praeitį ramybėje... Kaip šiame „atminties dauginimo“ procese dalyvauja bienalės menininkai? Tikriausiai būdami kritiški tradicinio paminklinimo atžvilgiu, kokias kitas išeitis jie siūlo?

 

Pasaulyje, regis, daugėja visko, išskyrus medžius. Dabar manau, kad į bienalę verčiau reikėjo „atsivežti“ tik vieną vienintelį projektą – Josepho Beuyso kūrinį „7 tūkstančių ąžuolų pasodinimas“. Beje, Kaselyje tie jo pasodinti medžiai, nors toli gražu ne ąžuolai, labai gražiai auga. Tiesa, vienas nuvirto tiesiai ant mūsų bienalės dalyvio Horsto Hoheiselio automobilio. Miesto valdžia Horstui pasakė – atpirksime automobilį, bet tik su sąlyga, kad iškirsime visus likusius gatvės medžius. Horstas pasakė „ačiū, ne“. Medžiai liko. O prancūzų istorikas teisus. Dėl to ir į savo parodą kviečiau menininkus ne tiek paminklams kurti, kiek permąstyti paminklo vaidmenį, jo reikalingumą persisotinimo paminklais akivaizdoje. Jų siūlomas išeitis pamatysite bienalėje, tuomet galėsime jas aptarti. Taip, praeitis itin gausiai vartojama politiniais tikslais – ypač šlovingasis herojinis jos aspektas. Kita vertus, praeitis yra ir kolektyvinių netekčių bei traumų istorija, susidedanti iš daugybės asmeninių netekčių, ir jei norime, kad jos mūsų nesugraužtų, turime, anot britų filosofo ir psichoanalitiko Dariano Leaderio, nuo jų atsitraukti, jas permąstydami ir perleisdami per tam tikrus ritualus, fiksuojančius būtent nebuvimą. Mums reikalingi ritualai. O tam, anot Leaderio, geriausiai tinka menas.

 

Esi žinoma menininkė ir rašytoja, o kuravimas tau – nauja veikla ir patirtis. Organizaciniu požiūriu šių metų Kauno bienalė yra gana sudėtinga, nes pagrindinė paroda vyks miesto erdvėse. Kaip bienalė surado tave ir su kokiais iššūkiais susiduri ją kuruodama? Kas teikia didžiausią malonumą, o kas kelia galvos skausmą?

 

Nežinau, kodėl Kauno bienalė nusprendė, kad po 2015 m. Nicolas Bourriaud kuravimo reikėtų pasikviesti būtent mane. Galbūt tikėjosi – ir ne be reikalo – visai kitokio požiūrio. Manau, kad kartu tikėjosi ir gana nedidelės, paprastos parodos, tačiau čia jų viltys nepasiteisino – paroda išėjo gana sudėtinga. Nors paprastumo joje irgi yra – man patinka kontrastai. Šalia brangių ir techniškai sudėtingų instaliacijų bei kūrinių, reikalaujančių itin ilgo paruošiamojo proceso, bus ir visai nieko nekainuojančių darbų. Kadangi esu menininkė, o ne kuratorė, šios parodos ėmiausi kaip savo meninio projekto. Iš pradžių mano idėja buvo imti sau labiausiai patinkančius menininkus ir pačiai padaryti jų visų kūrinius – kaip aš juos įsivaizduočiau. Tai būtų, toks, pavadinkime, homage tiems menininkams, bet ir jų visų paneigimas. Paskui supratau, kad nors idėja nebloga, realiai tiek projektų įgyvendinti tingėčiau – labai daug vargo. Teko pasikviesti pačius menininkus ir viską padaryti jų protais ir rankomis arba skolintis jau sukurtus jų kūrinius.

 

Kaip įprasta didelėse parodose, visus domina dalyvaujančių menininkų sąrašas. Kaip atrinkai parodos autorius? Ar prieš metus skelbtame atvirame konkurse dalyvavo ir Lietuvos, ir užsienio menininkai? Ar tavo pavardė menininkų sąraše – ne klaida? Kitaip tariant, prašau pasidalinti savo kuravimo virtuvės paslaptimis.

 

Kaip minėjau, iš pradžių apskritai norėjau kviesti tik save, bet paskui apsigalvojau ir dar pakviečiau nežinomą (vadinasi, neegzistuojančią) menininkę bei seniai mirusį dailininką (manau, kad jie pasirodys ne blogiau už kitus). Paskui nusprendžiau vis dėlto pasikviesti ir daugiau autorių, kurių kūryba man patinka, yra vienaip ar kitaip susijusi su paminklais ar atminties įamžinimo formomis, taip pat gali mesti dar ir trečią kortą: pavyzdžiui, menininkę iš Anglijos Jenny Kagan pasikviečiau dėl to, kad jos šeimos istorija yra tiesiogiai susijusi su juodžiausiais Kauno istorijos puslapiais, Dainių Liškevičių – dėl to, kad gimęs Kaune, ir taip toliau. Atviras konkursas (tik Lietuvos menininkams) buvo tam, kad parodoje turėtų galimybę dalyvauti visi norintys – nuo savęs vienos po truputį perėjau prie visų. Tačiau paaiškėjo, kad menininkai apskritai nelabai nori skirti savo kūrybinę energiją paminklų kūrimui. Suprantama...

 

Didžioji dalis bienalės dalyvių – užsieniečiai, tarp jų nemažai tarptautiniu mastu pripažintų menininkų, tokių kaip Horstas Hoheiselis ir Andreasas Knitzas, Sophie Calle ar Tatzu Nishi. Kokie keliai juos atvedė į Kauną, koks jų santykis su šiuo miestu? O gal galima sakyti, kad mūsų lokalios problemos yra tiesiog globalių procesų dalis?

 

Be abejo, mūsų problemos su paminklais yra globalių procesų dalis. Tačiau spręsti jas vis tiek reikia čia, vietoje, atsižvelgiant į lokalią specifiką. O menininkus kviečiau ne dėl jų garsumo ar pripažinimo – jis man nesvarbus. Ši paroda nėra skirta pracirkuliuoti tuos pačius visur dalyvaujančius tarptautinius vardus. Užsieniečių yra maždaug pusė. Trys tavo paminėtieji menininkai man buvo svarbūs kaip trys atramos taškai trigubam parodos žvilgsniui – į buvusius, esamus ir galimus paminklus. Sophie Calle 1996 m. projektas „Atsitraukimas“ („Detachment“) apie Berlyne nugriautus paminklus buvo pirmiausias dalykas, kurį norėjau parodyti Lietuvoje. Santykio su Kaunu ji neturi jokio, jos kūrinį skolinamės iš Berlyno modernaus meno muziejaus, tačiau jis toks universalus, kad galėtų būti buvęs sukurtas ir pas mus. Horstas Hoheiselis, manau, sutiko sukurti kūrinį specialiai mūsų parodai dėl to, kad jam patiko parodos koncepcija – ji paremta jo paties kūrybos principais įamžinant nebuvimą. Be to, Horstas jau buvo lankęsis Vilniuje, kai šis buvo Europos kultūros sostinė, ir sukūrė gražų efemerišką paminklą Vilniaus Didžiajai sinagogai atminti jos vietoje esančios pradinės mokyklos languose. Deja, mokyklos vadovai liepė jo kūrinį nuimti (sunaikinti) iki vaikams grįžtant iš vasaros atostogų, idant šie „nesitraumuotų“. Štai toks požiūris į netradicinius paminklus. Bet džiaugiuosi, kad Horsto tai neatbaidė vėl sugrįžti į Lietuvą. Japonui Tatzu Nishi Kaunas, regis, buvo labai netikėta patirtis. Sakė, „čia viskas kaip filme“.

 

Noriu paklausti apie svarbiausią bienalės dalyvį – žiūrovus. Esi sakiusi, kad tavo tikslas yra „paroda, kurią pamatytų ne tik bienalės lankytojai, bet ir visiškai atsitiktiniai praeiviai, net ir tie, kurie nevaikšto į parodas ir nesidomi menu.“ Šiuo metu, spėju, bienalės menininkai kaip tik kuria savo kūrinius įvairiose miesto vietose. Įdomu, ar jau susidūrėte su vietiniais gyventojais ir praeiviais, kokios reakcijos iš jų sulaukėte?

 

Vietiniai gyventojai, kurių atsiklausiame apie instaliacijas šalia jų namų, kol kas labai geranoriški. O praeiviai vis dar nieko neįtaria.

 

Tavo koncepcijoje svarbi „antipaminklo“ idėja, kurią yra suformulavęs Jamesas E. Youngas. (Džiugi žinia skaitytojams – šis garsus atminties kultūros tyrinėtojas skaitys viešą paskaitą bienalės atidarymo renginyje!) Antipaminklas pirmiausia reiškia kitokį nei tradicinio paminklo santykį su žiūrovais. Kokį santykį su žiūrovais, ypač su tavo minėtais „atsitiktiniais praeiviais“, numato bienalės kūriniai, su kuriais susidursime mums visiems priklausančioje viešoje erdvėje? Ar jis bus demokratiškesnis (sekant Youngo apibrėžimu) nei įprastų monumentų?

 

Jameso E. Youngo teigimu, tradiciniai paminklai yra didaktiški, demagogiški ir turi „autoritarinį polinkį paversti žiūrovus pasyviais stebėtojais“. Mes siekiame, kad bienalės paminkliniai kūriniai veiktų kitaip. Vieni jų atsiras netikėtose erdvėse ir veiks būtent per savo santykį su aplinka, kiti įsiterps į kasdienį miesto gyventojų ritualą, treti paskatins atlikti tam tikrą veiksmą, dar kiti nepastebimai įtrauks žiūrovus į nuolatinį paminklo kūrimą, paminklo, kuris egzistuoja visada, tačiau tik tada, kai yra jį nuolat iš naujo kuriantis ir kartu patiriantis žmogus. Youngas taip pat teigia, kad tik nuolatinis paminklo nesukūrimas iki galo gali garantuoti, kad atmintis išliks gyva.

 

Parengė Linara Dovydaitytė

 

Visa Kauno bienalės informacija www.bienale.lt

Paulina Pukytė. A. Lukoszevieze nuotr.
Paulina Pukytė. A. Lukoszevieze nuotr.
Vienybės aikštė. P. Pukytės nuotr.
Vienybės aikštė. P. Pukytės nuotr.
Demokratų aikštė. „Google“ pateikiamas gatvės vaizdas
Demokratų aikštė. „Google“ pateikiamas gatvės vaizdas