7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Erdvinio garso paieškos

Goda Marija Gužauskaitė
Nr. 27 (1221), 2017-09-01
Muzika
Koncerto „Erdvinio garso paieškos" akimirka, nuotr. J. Tinnemans
Koncerto „Erdvinio garso paieškos" akimirka, nuotr. J. Tinnemans

DAR – tai tarptautinė Druskininkų menininkų rezidencija, jau septintus metus sukviečianti įvairių šalių menininkus pažinti Druskininkų kraštą. Tai kūrybinės dirbtuvės, kurių metų menininkai turi galimybę susipažinti su Lietuvos gamta,  kultūriniu palikimu bei dalintis meninėmis idėjomis. Didelis dėmesys skiriamas iškiliai ir lietuviams itin brangiai M. K. Čiurlionio asmenybei. Taip pat aplankomas senovinis Švendubrės kaimas, grožimasi Raigardo slėniu bei susitinkama su vietine menininkų bendruomene. Rezidencijos metu kūrėjai ne tik grožisi Druskininkų kraštovaizdžiu, tačiau ir atsideda kūrybai, kuriai puikiai tinka 1980 metais Kompozitorių sąjungos pastatyti kūrybos nameliai. Būtent čia gimė ne vienas žymus lietuvių kompozitorių kūrinys, sėkmingai tapęs Lietuvos muzikos klasika.

Kelias savaites trukusią menininkų rezidenciją visuomet vainikuoja baigiamasis koncertas, kurio metu visuomenė gali išgirsti naujausius Druskininkuose sukurtus opusus. Šiais metais DAR kūrybinė komanda klausytojus pakvietė į Vilniuje esančios  Menų spaustuvės juodąją salę, kurioje nuskambėjo penkios pasaulinės premjeros.

Vos įėjus į salę iš karto galima buvo pastebėti neįprastą scenos paruošimą. Žvelgiant iš salės pusės, nuo priešais esančios sienos pradžios iki pat dešiniosios šoninės sienos pabaigos driekėsi horizontaliai pakabinta nenutrūkstanti, plati gelsvo popieriaus juosta. Ant jos grakščiais potepiais buvo užfiksuotas tarsi nežinomas kraštovaizdis: kalvos, lygumos. Atrodė, lyg būtume atėję ne į koncertą, bet į vienos didelės drobės parodą. Šią iliuziją tuoj pat keitė kita, dar keistesnė įžvalga. Ant grindų, palei iškabintą piešinį, driekėsi keturios baltos linijos. Visa tai panašėjo į bėgimo takelius arba nebaigtas braižyti penklines. Tai intrigavo ir kėlė klausytojų smalsumą.

Jobinos Tinnemans kūrinio „IMAGIRO“ metu keturi atlikėjai – du iš vienos piešinio pusės, du iš kitos – ėjo vienas priešais kitą. Kiekvienas, turėdamas savo ėjimo liniją lengvai galėjo sekti ant sienos iškabintą grafinę partitūra, nesijaudindamas dėl galimo susidūrimo su kolega. Piešinyje esančios baltos linijos žymėjo kiekvieno muzikanto atliekamos partijos aukščius, o grafinis kalnų ir pakalnių atvaizdavimas – muzikinį reljefą. Tokiu būdu keturi „Synaesthesis“ ansamblio (meno vadovas ir dirigentas Karolis Variakojis) nariai keliavo iš vienos piešinio pusės į kitą, prasikeisdami tiek fiziškai, tiek ir atliekamu grafiniu kraštovaizdžiu. Įdomu, jog nepaisant grafinės partitūros diktuojamos atlikimo laisvės, kompozitorei pavyko suvaldyti muzikinį procesą. Tai žavėjo lyg puikus iliuzionisto pasirodymas, kuomet žiūrovai negali patikėti savo akimis ir vis spėlioja, kokiu būdu visa tai vyksta. Panašus jausmas klausantis šio kūrinio buvo apėmęs ir mane. Beje, vakaro metu kūrinys nuskambėjo dar kartą. Šįkart jis buvo atliekamas jau iš tradicinės partitūros. Tiesa, skambesys buvo neatpažįstamai kitoks, todėl palyginti šiuos du to paties kūrinio variantus būtų itin sudėtinga. Tai priminė tiesiog du skirtingus opusus: vieną,  gamtos kraštovaizdžio palytėtą, ir kitą, tikslios notacijos suvaržytą.

Antrąjį vakaro kūrinį „Vast Territory: Episode 1 Lily Pond”  inspiravo varlių kurkimas lelijų tvenkinyje, esančiame netoli Druskininkų. Šią lietuviškos gamtos idilę pastebėjo austrų kompozitorė Elisabeth Schimana, kai 2011 metais keliavo autobusu iš Vilniaus į Druskininkus. Kūrinio metu atlikėjai atkartojo ir kiekvienas individualiai interpretavo gamtos garsus: paukščių čiulbėjimą, vabždžių caksėjimą, medžių ir žolynų šnarėjimą bei, žinoma, varlių kurkimą. Klausantis kūrinio žavėjo itin tikslus minėtų garsų imitavimas bei kuriama atmosfera, nukelianti klausytojus į laukinės gamtos prieglobstį. Kompozitorės išmonės dėka, visų plačiai naudojamos šiuolaikinės muzikos atlikimo technikos, garso išgavimo būdai, kūrinyje suskambėjo naujai bei aktualiai. Smuiko griežimas prie atramėlės ar oro pūtimas į instrumentus atrodo gerai žinomas išorinis efektas, kuriuo jau nieko nebepavyktų nustebinti, tačiau klausantis kūrinio tapo aišku, jog šios priemonės pasirinktos neatsitiktinai, bet išieškotos ir nugludintos taip, kad atskleistų kūrinio idėją. Pasimėgavę lietuviškos gamtos ramybe sklendėme vakaro programa tolyn.

Koncertui įpusėjus nuskambėjo vienintelė lietuviško kūrinio premjera – Donato Zakaro „Terpsichora ir Melpomenė”. Pasak autoriaus, kompozicija pasakoja apie dvi senovės graikų deives: Terpsihorą, linksmybių deivę, ir Melpomenę, dramos ir  tragedijos deivę. Jas kūrinyje atspindėjo dvi skirtingos muzikinės medžiagos, kurių sąveika kūrė kontrastą, būdingą Europos muzikinei kultūrai. Nors kūrinyje buvo panaudotos tam tikros dermės, priskiriamos minėtoms deivėms, muzika turėjo ryškų džiazinį atspalvį, kuris nepriminė senovės Graikijos dvasios. Susidarė įspūdis, jog kūrinio teorinis pagrindas tapo tik pirminiu žingsniu, iš kurio vėliau išsirutuliojo dvi savarankiškos muzikinės medžiagos. Jos žavėjo klausytojus savo skaidria nuotaika, sudėtinga ritmika bei malonia ausiai harmonija. Formos atžvilgiu dviejų medžiagų kontrastas nepasiteisino. Kūrinys nuskambėjo tarsi puiki stambaus kūrinio dalis, žadanti įdomią plėtotę ir pabaigą. Išgirdus abi muzikines medžiagas norėjosi grįžti prie pirmosios arba pasiklausyti abiejų deivių kuriamo dueto. Visgi nuskambėjusi Zakaro muzika, mano nuomone, verta tapti nauju kūriniu, kuris, be abejo, pasieks tiek atlikėjų, tiek ir klausytojų širdis.

Ketvirtasis vakaro kūrinys – austrų kompozitoriaus Andreas Trobollowitsch „ze llzerfa ll” – prasidėjo visiškoje tamsoje. Sėdėjome nekrutėdami ir laukėme, kas bus toliau, kai staiga pasigirdo keisti garsai, primenantys žmogaus knarkimą bei durų girgždėjimą. Klausytojus apgaubusi tamsa veikė raminančiai bei leido visiškai atsiduoti garsų kuriamam pasauliui. Atrodė, lyg būtume sename name, kuris pavargęs nuo amžių ilsisi lėtai alsuodamas, girgždėdamas bei knarkdamas. Nematydami, kaip šie garsai yra išgaunami, buvome išlaisvinti iš nuolatinio viską analizuojančio protinio darbo ir galėjome bent trumpam pasinerti į savo vaizduotės gelmes. Deja, tamsa truko neilgai. Vos uždegus šviesą mintys grįžo prie įprastų muzikos klausymosi ypatumų. Scenoje buvo apie dešimt atlikėjų. Kiekvienas iš jų neįprastais būdais grojo savo instrumentu ir judėjo tam tikromis kryptimis. Violončelistė ėjo nugara į žiūrovus, braukdama instrumento kojele per grindis. Tai skambėjo neįtikėtinai panašiai į galingą žmogaus knarkimą. Tuo metu gitaristas, pasidėjęs gitarą ant medinės kėdės, traukė ją paskui save bei grojo stryku. Pasigirsdavo tylus, vos užgaunamos stygos, šnaresys. Kitoje salės pusėje fleitistas grojo fleita, braukiama per sieną. Kiti atlikėjai taip pat judėjo savo trajektorijomis, skleisdami įdomius, kartais net negirdėtus, garsus. Erdvinė kūrinio kompozicija plėtojosi scenos šonuose esantiems muzikantams keičiantis su tais, kurie buvo centre. Tokiu būdu, garsai, skambėję salės kraštuose, susitelkė į vidurį, o pastarieji išsisklaidė scenos pakraščiuose. Viso kūrinio metu, priklausomai nuo atlikėjų vietos ir judėjimo krypties scenoje, kito erdvinė garso skulptūra. Ši eksperimentinė kompozicija iš tiesų pasiteisino ir privertė susimąstyti, jog nuo to, kaip klausomės muzikos, didele dalimi priklauso jos daromas poveikis. Kūrinio pabaigoje, kai klausytojų proto smalsumas, kaip koks garsas yra išgaunamas, buvo patenkintas, vėl panirome į tamsą, tyliai ištirpdami savo vaizduotės horizonte.

Paskutinis kūrinys į sceną sutelkė visus „Synaesthesis“ ansamblio narius atlikti britų kompozitoriaus Andrew Crossley opusą „Breath-image”. Kūrinys prasidėjo skleisdamasis iš vieno tono. Kiekvienam atlikėjui grojant tą patį, tačiau kartu ir vis kitokį – šiek tiek aukštesnį ar šiek tiek žemesnį – toną, susidarė instrumentų derinimo įspūdis. Bendram skambesiui sukantis aplink vieno garso centrą buvo stengiamasi vis ilgiau į jį nepataikyti arba tolti nuo jo. Tokiu būdu buvo lėtai sueinama į unisoną arbą pereinama į naujos kokybės platesnį sąskambį. Abejais atvejais klausytojui atrodydavo, jog ilgai vykęs disonavimo procesas pasiekė savo tikslą ir išsirišo. Dėl lėtos muzikos tėkmės susidarantis nuolatinis traukos procesas priminė dominančių grandinės principą, aptinkamą klasikinėje muzikos harmonijoje. Įdomu, jog ir šiomis dienomis naudojami visiems žinomi muzikos darybos principai nepraranda savo reikšmės, kas liudija apie jų tvarumą bei ilgaamžiškumą.

Šių metų Druskininkų menininkų rezidencijos erdvinio garso paieškos klausytojų nenuvylė.  Pristatytos penkios kompozitorių premjeros pasižymėjo idėjų originalumu bei paveikiu ir kūrybišku jų išpildymu. Didžioji dalis opusų pasižymėjo kompozicijos kokybe, kas šiais laikais šiuolaikinės muzikos koncertuose nėra pats dažniausias reiškinys. Įtaigiu idėjos atskleidimu sužavėjo Jobinos Tinnemans kūrinys “IMAGIRO” bei Andreas Trobollowitsch „ze llzerfa ll”, o Elisabeth Schimana “Vast Territory: Episode 1 Lily Pond” kėlė nuostabos šypsnį dėl tikroviškai atkurtų gamtos garsų. Nors šiuolaikinė muzika dažnai pasižymi neįsimenamumu, tačiau šiam koncerui tai tikrai negręsia. DAR ilgai išliks atminty gitaristo traukoma „gitarkėdė“ bei tamsoje sklindantis violončelės knarkimas. Taip pat nuostabi grafinė partitūra ir baltomis linijomis vaikštantys viskam pasiryžę „Synaesthesis“ ansamblio atlikėjai. Pabaigai norėtųsi palinkėti, kad Druskininkų menininkų rezidencija gyvuotų DAR ilgai ilgai ir sukviestų vis daugiau profesionalių kompozitorių bei atlikėjų iš viso pasaulio. Nekantriai lauksime kitų metų Druskininkų menininkų rezidencijos baigiamojo koncerto Vilniuje!

Koncerto „Erdvinio garso paieškos" akimirka, nuotr. J. Tinnemans
Koncerto „Erdvinio garso paieškos" akimirka, nuotr. J. Tinnemans
Koncerto „Erdvinio garso paieškos" akimirka, nuotr. J. Tinnemans
Koncerto „Erdvinio garso paieškos" akimirka, nuotr. J. Tinnemans
Koncerto „Erdvinio garso paieškos" akimirka, nuotr. D. Digimo, Druskininkai Artists' Residence
Koncerto „Erdvinio garso paieškos" akimirka, nuotr. D. Digimo, Druskininkai Artists' Residence
Koncerto „Erdvinio garso paieškos" akimirka, nuotr. D. Digimo, Druskininkai Artists' Residence
Koncerto „Erdvinio garso paieškos" akimirka, nuotr. D. Digimo, Druskininkai Artists' Residence
Koncerto „Erdvinio garso paieškos" akimirka, nuotr. D. Digimo, Druskininkai Artists' Residence
Koncerto „Erdvinio garso paieškos" akimirka, nuotr. D. Digimo, Druskininkai Artists' Residence
Koncerto „Erdvinio garso paieškos" akimirka, nuotr. D. Digimo, Druskininkai Artists' Residence
Koncerto „Erdvinio garso paieškos" akimirka, nuotr. D. Digimo, Druskininkai Artists' Residence