Autorius: Adomas Šimukonis

Adomas Šimukonis

Paroda „Optika ir struktūros. Kazio Varnelio kūryba: 1967–1977“

Šiais metais minimos Kazio Varnelio (1917–2010) šimtosios gimimo metinės, tad nekeista, kad jo paroda pristatyta Nacionalinėje dailės galerijoje. Tačiau kyla keli retorinio pobūdžio klausimai – viena vertus, ar būtina ir reikalinga perkraustyti žymaus menininko darbus iš vieno Neries kranto į kitą (regis, tai nesudarytų nė trijų kilometrų). Šiai abejonei tartum atsakė parodos koncepcijos kūrėjas – kuratorius, bendravardis K. Varnelio sūnus, teigdamas, jog jo tėvas „kūrė erdvei, vadinamai „baltuoju kubu“, kurią suvokė kaip tinkamiausią savo kūriniams“. Vis dėlto besidomintys menu ar pavartę dar 2009 m. pasirodžiusį albumą, skirtą Varnelio kūrybai, turbūt nebūtų įtikinti šiuo postulatu – optiniai K. Varnelio darbai žymiojoje „Corcoran Gallery“ Vašingtone (su jos dorėninėmis kolonomis) arba namuose – neorenesansinėje Virginijos viloje Stokbridže (tarp medinių panelių ir šachmatinių grindų) jautėsi ne ką blogiau nei Čikagos meno institute ar Milvokio meno centre. Galop užtenka užeiti į K. Varnelio namus-muziejų ir įsitikinti, jog pats menininkas, kūręs ekspoziciją, dėliojęs artefaktus vieną prie kito, tiesiog svaigo nuo beveik siurrealistinio skirtingų estetikų bei stilistikų kontrasto.