7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Apie juodą ir save

Būtų sunku apsimesti nepažįstančiam Aistės Kisarauskaitės ir kalbėti vien tik apie jos kūrybą ar kūrinius. Kita vertus, prisilietimas prie bet ko, ką rengia ši menininkė ir (meno galerijos namuose „Trivium“) galerininkė visuomet susijęs su mūsiškės dailės istorijos atkarpa bei šiuo metu, čia ir dabar vykstančiais dailės procesais. Vienų ryškiausių XX a. antrosios pusės modernistų – Saulės ir Vinco Kisarauskų – atžala bent jau pastaraisiais metais iniciuoja tokius meno sumanymus, kurie ryškiais ar mažiau pastebimais siūlais yra įausti ar įsiūti į tam tikrus kultūrinius kontekstus. Manau, šeimyninės tradicijos ir asmeninės patirtys čia veikia kaip esminis spiritus movens. Tad be asmeniškumų neįmanoma apsieiti. Tuo labiau kad, kaip žinau iš to, kas vyko tokiais tolimais dabar jau atrodančiais „devyniasdešimtaisiais“ – konkrečiai jų pradžioje, Aistė priklauso anuometinei jaunajai menininkų kartai, kuri ne tik suabejojo, bet ir ėmėsi konkrečių žingsnių ir veiksmų aiškinantis su gerokai sustabarėjusiais instituciniais santykiais kultūroje ar mene.

Geriausios meno rezidencijos Europoje

Tinklalapis artnet.com sudarė geriausių, neįprasčiausių, prestižiškiausių rezidencijų menininkams sąrašą. Į jį pateko ir Vilniuje esantis tarpdisciplininis edukacijos, rezidencijų ir parodų centras „Rupert“. Kviečiame susipažinti su daugiausiai vizualiųjų menų atstovams, taip pat muzikantams, kompozitoriams, rašytojams, kino kūrėjams skirtomis rezidencijomis.

Kiekvienas filmas – nauja kelionė laiku

Rugpjūčio pabaigoje Vilniuje, pristatydamas naują filmą „Aš – mokytojas“, lankėsi ukrainiečių ir rusų kino operatorius, režisierius Sergejus Mokrickis. Jį išgarsino filmas „Mūšis dėl Sevastopolio“ (2015), tačiau šio menininko filmografijoje – talentingai nufilmuoti žinomų režisierių Kirilo Serebrennikovo, Rustamo Chamdamovo filmai, kadaise populiari politinio humoro laida „Lėlės“ (NTV), filmai „Specialioji grupė“ (2007), „Keturi meilės amžiai“ (2008), „Mokytojo diena“ (2012). Vilniuje jis lankėsi pirmą kartą, tačiau atrado daug pažįstamų, sąsajų su Lietuva. Pirmiausia tai aktorė Katerina Golubeva, kurios svarbi gyvenimo dalis susijusi su Lietuva.

Sceniniai dokumentai

Kartu su pirmaisiais rudens sąskambiais pamažu ima girdėtis ir „Sirenų“ kauksmai. Festivalio programoje šiemet pristatomi šeši užsienio kūrėjų spektakliai. Kaip pasakoja festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė, „ne vienus metus teko intensyviai dirbti, kad šiemet galėtume didžiuotis vienu metu Vilniuje pristatydami tokias pavardes kaip Macaigne’as, Mundruczó, Serebrennikovas, laukiam grįžtančių „Rimini Protokoll“, nekantraujame supažindinti žiūrovus ir su italų teatro grupės „MOTUS“ spektakliu „MDLSX“, naujausia Mariaus Ivaškevičiaus kūrinio interpretacija bei dokumentinio teatro specialistais iš Vokietijos – Hansu Werneriu-Kroesingeriu bei Regine Dura“. Šiemet pusę programos sudaro spektakliai, sukurti remiantis asmenine patirtimi, asmeniniais pasakojimais, asmeniniais dokumentais. Apie tai ir kalbamės su festivalio meno vadove Audra Žukaityte.

Kur dingo lėlės?

Gegužės mėnesį Klaipėdoje vykęs devintasis lėlių teatro festivalis šiemet atsinaujino, pakeitė pavadinimą ir kryptį, tapo atviresnis įvairaus amžiaus auditorijai. Kas dvejus metus tarptautinę programą pristatantis renginys „Materia Magica“ kol kas ir teatro profesionalų, ir žiūrovų linksniuojamas kur kas rečiau nei kiti šalies teatro festivaliai.

Nuo atsitiktinumo iki struktūros

„Lewben Group“ steigėjas ir valdybos narys, turintis solidžią investicijų valdymo, bankininkystės ir verslo plėtros patirtį, jau tapo ir visaverčiu kultūrinės bendruomenės nariu. Du Viliaus Kavaliausko įkurti fondai – Lietuvos išeivijos dailės fondas (nuo 2010) ir „Lewben Art Foundation“ (nuo 2013) – jau kuris laikas yra reikšminga mūsų dailės peizažo dalimi. Fondų kuriami projektai daug dėmesio skiria dailės informacijos sklaidai. 2016-aisiais buvo išleistas solidus albumas „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ (sudarė Rasa Andriušytė-Žukienė). Šiais metais turi pasirodyti antras leidinio tomas, kur bus pristatyta ir kita fondų kolekcijos dalis, susijusi su „keliaujančia“ Lietuvos daile. Šia proga ir kalbamės.

Apžvalgininko galva

Kai pasižiūriu televizorių, lietuvio siela atrodo neįmenama mįslė. Nesuprantu, kodėl iš televizoriaus ekrano niekad neišlenda Andrius Mamontovas, o princesės Dianos mirties metinių proga kasdien po kelis kartus graudinosi ne tik tautos polinkius atspindinti „Info TV“, bet ir „Panorama“ ar Nemira Pumprickaitė, kurios nebūčiau įtaręs populizmu. Kodėl lietuviams toks svarbus Mamontovas, matyt, nesuprasiu niekad. Kodėl tokia svarbi princesė Diana, gerai paaiškino anglų rašytoja Hilary Mantel neseniai „The Guardian“ išspausdintoje esė. Ypač įsirėžė šie žodžiai: „Diana buvo kolektyvinis kūrinys, vadinasi, ir kolektyvinė nuosavybė. Masinis liūdesys jai mirus įžeidė skonio policiją. Jis buvo rėkiantis, kičinis – įvyniotos pūvančios gėlės, išsipūtusios raudono plastiko širdys, pliušiniai meškiukai, lėlės, nevykusios eilės. Bet visa tai bylojo, kaip desperatiškai siekia saviraiškos žmonės, kuriems pašykštėta dvasingumo ir fantazijos, žmonės, kurie išlaisvino savo slaptą nelaimę, apverkdami moterį, kurios nepažinojo.“

Muzikinių eksponatų detektyvai

Sunku ir patikėti, kad seniausia vokiška opera laikomo kūrinio rankraštis saugomas... Vilniuje. Atkeliavęs pas mus iš Karaliaučiaus (dabartinio Kaliningrado) bibliotekos, jis neabejotinai papildė įdomiausių ir vertingiausių pas mus saugomų senosios muzikos šaltinių lobyną. Todėl tarptautinio senosios muzikos ansamblio „Canto Fiorito“ (meno vadovas Rodrigo Calveyra) kvietimas švęsti Operos dieną klausantis Karaliaučiuje koncertmeisteriu dirbusio kompozitoriaus Johanno Sebastiani (1622–1683) operos premjeros ypač sudomino. Svarbu paminėti, kad 2012 m. savo veiklą pradėjęs „Canto Fiorito“ jungia įvairių šalių menininkus, o lietuvaičių šįkart, rugsėjo 2 d. LDK Valdovų rūmuose, girdėjome šešis – išilgine fleita grojusias Ievą Baublytę ir Indrę Kučinskaitę, Krisilės partiją dainavusią mecosopraną Renatą Dubinskaitę, Svaviją ir Elektrą – sopraną Ievą Gaidamavičiūtę, Fileną – tenorą Algirdą Bagdonavičių, Kupidoną ir Venerą – mecosopraną Saulę Šerytę.

Gyvos formos beieškant

Kažin ar galima rugpjūčio mėnesį Paliesiaus tapybos plenerą vadinti pleneru tradicine, šiek tiek nuvalkiota šio žodžio prasme – t. y. turint omenyje, kad tai yra tapymas lauke, bandant fiksuoti praeinamuosius gamtos procesus. Tokių plenerų Lietuvoje (kaip ir kaimyniniuose kraštuose) šiltuoju metų laiku pridygsta it grybų po lietaus. Ir „senoviškai“ – iš natūros – ten jau tapo mažai kas (galop tam kartais pritrūksta net elementarių profesinių gebėjimų, taip pat daug ką keičia mada, nenoras tapyti žvelgiant į kokį vaizdelį ar jo fragmentą).

Filmai mąstantiems žmonėms

Pasak „Devintosios bangos“ vadovo Gyčio Lukšo, kai kurie žiūrovai – ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai – atostogas planuoja derindami prie kino šventės Nidoje, nors  „Baltijos bangos“ filmuose dažniausiai nagrinėjamos sudėtingos, skaudžios problemos. Latvių ir estų kinematografininkai pastaraisiais metais vis dažniau atsigręžia į skaudžius istorinius momentus. Žinomo latvių teatro ir kino režisieriaus Viesturio Kairišo nespalvota istorinė drama „Melanijos kronikos“ (2016) nukelia į Sibiro platybes, į kurias ištremta filmo herojė ir jos sūnus, atskirti nuo vyro ir tėčio. Filmas remiasi rašytojos ir žurnalistės Melanijos Vanagos gyvenimo faktais. Latvių režisierius Davis Simanis filme „Pelenų sanatorija“ atsigręžė į kitą skaudų istorinį momentą – Pirmąjį pasaulinį karą. Kuriant šią pernai Tarptautiniame Rygos kino festivalyje Pagrindinį prizą pelniusią juostą dalyvavo ir lietuvių kinematografininkai.

PUSLAPIS
IŠ
1003