Kiekvienas filmas – nauja kelionė laiku

Rugpjūčio pabaigoje Vilniuje, pristatydamas naują filmą „Aš – mokytojas“, lankėsi ukrainiečių ir rusų kino operatorius, režisierius Sergejus Mokrickis. Jį išgarsino filmas „Mūšis dėl Sevastopolio“ (2015), tačiau šio menininko filmografijoje – talentingai nufilmuoti žinomų režisierių Kirilo Serebrennikovo, Rustamo Chamdamovo filmai, kadaise populiari politinio humoro laida „Lėlės“ (NTV), filmai „Specialioji grupė“ (2007), „Keturi meilės amžiai“ (2008), „Mokytojo diena“ (2012). Vilniuje jis lankėsi pirmą kartą, tačiau atrado daug pažįstamų, sąsajų su Lietuva. Pirmiausia tai aktorė Katerina Golubeva, kurios svarbi gyvenimo dalis susijusi su Lietuva.

Filmavote Golubevą Kirilo Serebrennikovo režisuoto serialo „Rostovas-tėtis“ („Rostov-papa“, 2001) novelėje „Karmen“. Labai netikėtas vaidmuo. Kokia ji buvo operatoriaus akimis?

Maskvoje mes gyvenome kaimynystėje, ji dažnai užsukdavo išgerti kavos. Kartą Katia su dukryte atėjo iš ryto išgerti kavos. Ji sėdėjo ant sofos – pavargusi jauna mama su mažu vaiku. „Katia, nufotografuosiu tave. Parodysiu nuotrauką Kirilui, jis režisierius, yra labai įdomus projektas“, – sakau jai. Ji atsakė, gal rytoj, esu pavargusi. „Einu susitikti su režisieriumi, pakeliui atspausdinčiau nuotrauką ir jam parodyčiau. Na, kas čia tokio, tiesiog nuotrauka, kad jis tave pamatytų“, – įkalbinėjau. Katia sutiko ir nuleido galvą, kažką viduje su savimi padarė, ir kai pakėlė veidą, pamačiau aktorę, kuri skleidžia didžiulę energiją, jos akys šviečia. Pašiurpau – jai prireikė tik kelių sekundžių šitaip pasikeisti. Kai padariau kelis kadrus, ji iškart išsijungė kaip lemputė. Ir vėl tapo jauna išvargusia mama, kuri tenori iš ryto išgerti kavos pas kaimynus. Tai buvo pirma pamoka, gauta iš šios aktorės – toks aukštas „persijungimo“ į darbą laipsnis. Tai gal jai padėjo vėliau ir dirbant užsienyje. Mes taip nelabai mokame. Pas mus viskas sujungta – ir darbas, ir poilsis. Ji tokią unikalią savybę turėjo kraujyje.

Tas nuotraukas (beje, kažkur jas tebeturiu) parodžiau Kirilui, jis susidomėjo ir liepė tuoj pat juos supažindinti. Paskui buvo nuostabios dienos Rostove, kur filmavome serialą iš dešimties novelių, sujungtų tik tuo, kad veiksmas vyksta Rostove. Kiekvienos istorijos pagrindas buvo kokia nors amžina istorija – buvo ir savas Hamletas, ir Don Kichotas, ir Karmen, suvaidinta Katios, – tokia paslaptinga, neįspėjama. Ji buvo aktorė, suteikianti daug energijos filmui. Gal tai ne iškart matoma, bet laikui bėgant įgauna kitą skonį – kaip išlaikytas vynas ar konjakas, daug gilesnį, turtingesnį. Atsiminimuose dabar tai iškyla kaip nuostabus sapnas. Kas jai nutiko vėliau, tragiška, keista, nesuprantama.

Padėkite suprasti ir keistas Jūsų gyvenimo keliones. Kas jūreivį atvedė į Maskvos kinematografijos institutą studijuoti operatoriaus meno?

Taip, mano pirmoji profesija – jūreivis radistas. Sąžiningai atidirbau pagal paskyrimą Odesoje, visą pasaulį apkeliavau. Į institutą stojau net keletą kartų – draugai juokavo, kad stojamieji egzaminai lyg mano vasaros hobis. 1986 m. įstojau į Aleksandro Galperino, labai patyrusio ir pagyvenusio meistro, kursą. Svarbiausias jo reikalavimas jauniems operatoriams buvo aistra, užsidegimas darbui. Ir gyvenimas parodė, kad tai tikrai svarbiausia. Baigęs institutą išvažiavau dirbti į Odesos kino studiją. Pirmas savarankiškas operatoriaus darbas vaidybiniame kine buvo filmas „Rudens kvapas“, kuriame vieną pagrindinių vaidmenų suvaidino lietuvių aktorė Nelė Savičenko. Paskui dirbau Lvove, vėliau, prasidėjus permainų laikams, išvažiavau į Maskvą, nes Ukrainos kine nebuvo darbo. Į ukrainiečių kiną sugrįžau tik su „Mūšiu dėl Sevastopolio“.

Tai turbūt paskutinis bendras rusų ir ukrainiečių kino projektas. Antikarinis filmas apie karą, be jokio patriotinio patoso teigiantis, koks blogis yra karas. Pasirodė ekranuose 2015-aisiais, pačiame karinio konflikto Ukrainoje įkarštyje.

Šio filmo scenarijų man paskaityti liepė vieną vėlyvą 2012-ųjų gruodžio vakarą pažadinusi žmona – kino prodiuserė Natalija Mokrickaja. „Man rodos, čia tavo medžiaga“, – pasakė ji. Perskaičiau, labai patiko. Sukrėtė, kad istorija neišgalvota. Nieko nežinojau apie snaiperę Liudmilą Pavličenko. Jos gyvenimo įvykių užtektų keliems likimams. Viskas lyg sukoncentruota vienos jaunos į karą patekusios merginos gyvenime. Ir tokių merginų buvo aštuoniasdešimt tūkstančių.

Nuvažiavome į Kijevą, pristatėme projektą, gavome finansavimą ir pradėjome filmuoti. Tada dar niekas negalėjo pagalvoti, kaip pasisuks įvykiai. Dabar turiu liūdną „titulą“, kurį kuo greičiau norėčiau prarasti, esu paskutinio bendros rusų ir ukrainiečių gamybos filmo režisierius.

Kai 2015 m. baigėme filmą, Kijevo gatvėse jokiu būdu negalėjo kabėti reklamos, kviečiančios į filmą „Mūšis dėl Sevastopolio“. Gerai supratome, kad nedera apvilti ir savo ukrainiečių prodiuserių. Bet filmą išsaugoti ir rodyti buvo svarbu. Pergarsinome jį ukrainietiškai, pavadinome „Nepalaužiamoji“ ir taip jis buvo rodomas Ukrainoje. Tuo pat metu filmas sėkmingai buvo rodomas ir Rusijoje. Vykstant sudėtingam kariniam konfliktui, jis sujungė dvi mano mylimas tautas. Esu įsitikinęs – jėga, konfliktu, karu nieko negalima išspręsti nei tarp žmonių, nei tarp tautų ar valstybių. Jėga, kurią turėjo Pavličenko, – ne jėga duoti kam nors į snukį, o sugebėjimas išsaugoti žmogišką orumą nepalankiomis aplinkybėmis.

Jūsų filmas „Aš – mokytojas“, kurį pristatėte Vilniuje, taip pat rodo istorinių verpetų įsuktą žmogų.

Šis filmas apie „mažą žmogų“, toks visada buvo rusų literatūros dėmesio centre. Man įdomu tyrinėti „mažo žmogaus“ buvimą pasaulyje. Štai jis mūsų akyse bando atsilaikyti prieš realybę – arba tapti, arba netapti didvyriu, jis pats nežino. Didvyriškumas – keistas dalykas, pagal užsakymą nepavyks. Pačiu kritiškiausiu momentu, per tas kelias sekundes ar minutes, nežinome, kaip pasielgsime. Prognozuoti to neįmanoma.

Mano mama buvo mokytoja. Mamos istorijos ir paskatino susidomėti ta epocha. Ji man daug pasakojo apie karą. Pavyzdžiui, mama po karo stojo į Pedagoginį institutą, o močiutė jai pasiuvo suknelę iš vokiško karinio apsiausto. Ir taip sukirpo, kad svastika atsidūrė po dešine pažastimi. Mama paskui daug metų rašė prispaudusi ranką, nepakeldama alkūnės. Mano močiutė išgyveno karą ir daug žmonių išgelbėjo, dvylikametė mama ištvėrė karą. Mano genai geri. Gal kažkas tokio lieka.

Naujasis filmas vėl bus istorine tema?

Ne, dabar baigiu filmą pagal Sergejaus Lukjanenkos romaną „Juodraštis“. Tikiuosi kitų metų pirmoje pusėje šį filmą parodyti. Jame vieną pagrindinių vaidmenų suvaidino didi (atsakau už savo žodžius) aktorė Severija Janušauskaitė, filmo dailininkas, kaip jau įprasta, Jurijus Grigorovičius. Štai ir vėl susieta su Lietuva...

Filme nebus istorinių įvykių – mūsų laikai, fantasy žanras. Jis apie visai gerą vaikiną, kuris nenori laikytis įprastų normų. Nenori baigti instituto, moka nesunkiai užsidirbti pinigų, šiek tiek lengvabūdiškai elgiasi su savo mergina. Staiga gyvenimas šį žmogų, pratusį gyventi lengvai, neįsitempus, verčia rinktis. Ką darysi, jei tau pasiūlys sandėrį – gali keliauti po paralelinius pasaulius, būsi geros sveikatos, net gausi nemirtingumą, bet už tai iš tavęs bus atimta mama, tėtis, mylimoji ir net šuo. Ar sutinki su tokiu sandėriu? Kas tau vertinga šitame ir kituose pasauliuose? Filme ir pamatysime, kaip mūsų jaunas žmogus, kurį vaidina talentingas aktorius iš Peterburgo Nikita Volkovas, spręs tokią problemą.

Bet galvoju ir apie ateitį. Gal jau reiktų seną svajonę kažkaip pabandyti įgyvendinti. Tai būtų filmas apie slaptą organizaciją EPROM (ekspedicija podvodnych robot osobovo naznačenija – ypatingos paskirties povandeninių darbų ekspedicija). Ji gyvavo 1923–1929 m., tikslas buvo iškelti auksą iš Juodosios jūros dugno, kur kadaise nuskendo laivas „Juodasis princas“, esą prikrautas aukso. Apie tai ir turėtų būti ši romantiška ir brangi man, buvusiam jūrininkui, juosta. Tai įdomus Sovietų Sąjungos gyvenimo tarpsnis. Įdomūs likimai, nepaprastos asmenybės. Netrukus pradėsime rašyti scenarijų.

Bet visi istoriniai filmai kalba iš esmės apie šiandieną, mūsų laikus.

Kitaip ir būti negali. Be to, žiūrime į tuos įvykius iš savo laiko, su savu bagažu ir realybės suvokimu. Mes žinome, kuo baigėsi 1929-ieji ir apskritai sovietų valdžia. O jie nežinojo... Jie gyveno istorijos viduje. Kaip ir mes nežinome, kuo baigsis mūsų laikas. Anūkai gal juoksis, kokie kvailiai buvome.

Tuo man ir patinka istorija, kad suteikia galimybę parodyti žmogų istorijos viduje. Kiek daug ypatingų ir mums nežinomų asmenybių slypi istorijos gelmėse. Kai kuri istorinį filmą, atsiremdamas į realaus žmogaus gyvenimą, turi sukurti meninį įvaizdį, bet neprimeluoti ir nemanipuliuoti. Meluoti negali, bet taip pat negali iki galo suprasti, kas vedė tuos žmones, kokie jų elgesio motyvai buvo tada. Reikia nuspėti, ištirpti tame žmoguje, kad suprastum visus jo veiksmų vingius ir paskatas. Šalia istorinių asmenybių filme visada yra išgalvoti personažai. Bet jei paimsi žmogų iš mūsų laikų, jis ten bus svetimkūnis. Reikia rasti žmogų, kuris gyveno tada ir po kurio kažkas liko. Šio filmo veikėjo prototipu scenarijaus autorius pasiūlė rusų Sidabro amžiaus poetę, nuostabią moterį Adelaidą Gercyk. Ji – šaltinis to meninio įvaizdžio, kurio ieškome. Panašios paieškos kuriant filmą suteikia galimybių prisiliesti prie nepaprastai įdomių dalykų. Esu pasirengęs įdomiausiai kelionei laiku. „Juodraštis“ su kelionėmis po paralelinius pasaulius jau beveik baigtas, dabar leidžiuosi į naują.

Kaip klostėsi Jūsų profesinė kelionė – nuo sėkmingo operatoriaus iki režisieriaus?

Sąlygiškai sėkminga. Kas yra sėkmės matas? Dirbti operatoriumi turbūt trukdė klaidžiojanti manyje režisūra. Norėjau daugiau, todėl buvau nepatogus operatorius režisieriams. Operatorius –viena svarbiausių ir gražiausių kino profesijų. Ji nuostabi, aš jos ilgiuosi, kartais ir pats filmuoju. „Aš – mokytojas“ nufilmavau pats. Kamerinėje juostoje įmanoma sujungti dvi profesijas, bet kai filmas didelis, žmonių daug, viską praryja režisūra.

Ilgai galvojau, kuo operatorius skiriasi nuo režisieriaus, kol suvokiau skirtumą. Štai stovi taurė. Ant jos krenta priešinė šviesa, lūžta šviesos spinduliai, nuteka lašeliai – mes grožimės. Kadro harmonijos paieška ir yra operatoriaus profesija. Kad būtų gražu, kaip sako žmonės. Operatorių grupė myli, aktorės šypsosi, nes jis paverčia jas gražuolėmis. O režisierius – baisus padaras, jis viskuo nepatenkintas, niekam neleidžia atsipalaiduoti. Jis ieško konflikto, turi kažką padaryti, kad velniop nueitų visas tas operatoriaus sukurtas grožis. Juk tai dramaturgijos pagrindas – konfliktas.

Bet jūs dirbote su režisieriumi, kurio filmų grožis, harmonija stulbina. Nufilmavote net keletą Rustamo Chamdamovo juostų, taip pat ir naujausią „Bedugnis maišas“.

Man pasisekė filmuoti arba dalyvauti filmuojant Chamdamovo filmus „Vokalinės paralelės“, „Deimantai“ su balerina Diana Višniova, ir naujausią „Bedugnis maišas“, kurio premjera įvyko šiemet Maskvos kino festivalyje. Tai didis dailininkas, režisierius, net, sakyčiau, mokytojas, nes jo filmai veikia kultūrinį procesą, atradimais daug kas naudojasi. Mus sieja ilgo bendravimo laimė. Tai didelė likimo dovana. Jis „ne šio pasaulio“ žmogus, tai visai kitas matas.

Nemanau, kad menas gali padaryti žmogų švaresnį, doresnį, tai nereali užduotis. Jei Biblija to neišmokė, ko per porą valandų išmokys filmas? Bet kinas gali parodyti tam tikras elgesio taisykles, kurios gal įstrigs galvoje, ir kai žmogų kažkas prispaus, kai reikės apsispręsti, jis spontaniškai pasirinks vieną ar kitą sprendimą. Tą sprendimą gali nulemti keletas kadaise į širdį įkritusių filmo kadrų. Jie suveiks tą reikalingą akimirką.

Esate nuolatinis Kirilo Serebrennikovo bendražygis kine. Ką manote apie pastaruosius visus sukrėtusius įvykius?

Tai siaubas, baisios naujienos. Su Kirilu filmavome serialus „Rostovas-tėtis“, „Žudiko dienoraštis“ (labai geras serialas, tik kažkodėl nerodomas, ten puikūs aktorių darbai) ir filmą „Vaidinant auką“. Jis tikrai nepadarė to, kuo kaltinamas. Pinigai jo nedomina. Kirilas – visiškas darboholikas, jis atsidavęs kūrybai. Net neįsivaizduoju, kas jam galėtų prilygti. Tikrai žinau, kad jis nekaltas. Noriu, kad kuo greičiau tai baigtųsi. Nežinau, ar tai politinis susidorojimas, galiu galvoti ir taip, ir kitaip, reikia žinoti daugiau faktų. Tačiau kad jis nepavogė pinigų, esu giliai įsitikinęs.

Kalbėjosi Neringa Kažukauskaitė