7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gyvos formos beieškant

Tapyba ir muzika Paliesiaus plenere

Vidas Poškus
Nr. 28 (1222), 2017-09-08
Dailė
Viktoro Paukštelio kūrinys
Viktoro Paukštelio kūrinys

Kažin ar galima rugpjūčio mėnesį Paliesiaus tapybos plenerą vadinti pleneru tradicine, šiek tiek nuvalkiota šio žodžio prasme – t. y. turint omenyje, kad tai yra tapymas lauke, bandant fiksuoti praeinamuosius gamtos procesus. Tokių plenerų Lietuvoje (kaip ir kaimyniniuose kraštuose) šiltuoju metų laiku pridygsta it grybų po lietaus. Ir „senoviškai“ – iš natūros – ten jau tapo mažai kas (galop tam kartais pritrūksta net elementarių profesinių gebėjimų, taip pat daug ką keičia mada, nenoras tapyti žvelgiant į kokį vaizdelį ar jo fragmentą).

 

Paliesius išsiskiria keliais dalykais. Pirma, ši vieta – Mielagėnų kraštas – yra išskirtinė savo kraštovaizdžiu: Švenčionių aukštuma su savo į melsvas tolumas nueinančiomis plokščiomis kalvomis bei į architektūros paveldą (puikiai restauruotą) įkūnyta istorija – Paliesiaus dvare yra gyvenęs Vincentas Smakauskas... Antra, Paliesiaus pleneras – tai daugiau vasarinė menininkų rezidencija, kurios ašimi, savotišku epicentru jau penktus metus būna renginio sumanytojas, pianistas ir tapytojas Viktoras Paukštelis ir jo kolega (bei mokytojas) Leo Ray, tarsi koks gandras skraidžiojantis tarp jam brangių šalių – Izraelio ir Lietuvos. Buvusiose dvaro arklidėse, iš lauko riedulių sumūrytoje pasagos pavidalo erdvėje, dabar užkonservuotoje stikliniu gaubtu, daugiau nei savaitę vyko dar vienas tapybos performansas, jo metu dirbo minėtieji bei kiti autoriai. V. Paukštelis, dabar dar studijuojantis ir paskutiniajame tapybos bakalauro kurse Vilniaus dailės akademijoje, kalba, tiksliau – groja vaiskiomis, ryškiomis spalvomis, somnambuliškais miesto ar miškų peizažais, su juose sušmėžuojančiais žmonių ar gyvūnų pavidalais (nors iš tiesų tai tik orientyrai, padedantys klajoti menininko, o ir pačių žiūrovų pasąmonės bei prisiminimų labirintais), o L. Ray – tai linijos ir spalvos virtuozas, lanksčiais ir tvirtais potėpiais, ryškiais koloritais rašantis vaizdus, į žmonių santykius, gyvenimą apskritai žvelgiantis per stiprius ironijos akinius. Abu šiuos menininkus, o ir kitus plenero dalyvius turbūt ir sieja tam tikras muzikalus potėpis, ritminė vibracija, be kurios neįmanomas (bent jau laikantis šopenhaueriškos muzikos kaip pasaulinės valios balso doktrinos) bet kuris vaizdinis menas.

 

Analogiškai retas muzikos kūrinys egzistuoja be vizualumo – tą tartum įrodė ir plenero pabaigoje toje pačioje darbinėje erdvėje vykęs koncertas. V. Paukštelis atliko vienus tapybiškiausių – F. Chopino, C. Debussy – kūrinių, o Augustas Gocentas (violončelė) bei Gabrielė Sutkutė (fortepijonas) – nuo  L. Boccherini iki A. Piazzollos. Manau, kad tapybos pleneras vertingas tuomet, kai tampa renginiu ne tik patiems dalyviams, bet ir publikai.

Viktoro Paukštelio kūrinys
Viktoro Paukštelio kūrinys
Leo Ray kūrinys
Leo Ray kūrinys
Plenero akimirka
Plenero akimirka
Plenero akimirka
Plenero akimirka