Filmai mąstantiems žmonėms

Pasak „Devintosios bangos“ vadovo Gyčio Lukšo, kai kurie žiūrovai – ne tik lietuviai, bet ir užsieniečiai – atostogas planuoja derindami prie kino šventės Nidoje, nors  „Baltijos bangos“ filmuose dažniausiai nagrinėjamos sudėtingos, skaudžios problemos. Latvių ir estų kinematografininkai pastaraisiais metais vis dažniau atsigręžia į skaudžius istorinius momentus. Žinomo latvių teatro ir kino režisieriaus Viesturio Kairišo nespalvota istorinė drama „Melanijos kronikos“ (2016) nukelia į Sibiro platybes, į kurias ištremta filmo herojė ir jos sūnus, atskirti nuo vyro ir tėčio. Filmas remiasi rašytojos ir žurnalistės Melanijos Vanagos gyvenimo faktais. Latvių režisierius Davis Simanis filme „Pelenų sanatorija“ atsigręžė į kitą skaudų istorinį momentą – Pirmąjį pasaulinį karą. Kuriant šią pernai Tarptautiniame Rygos kino festivalyje Pagrindinį prizą pelniusią juostą dalyvavo ir lietuvių kinematografininkai.

Estų prodiuserė Erika Lansaalu Nidoje pristatė debiutuojančios režisierės Triin Ruumet dramą „Sumaišties dienos“ (2016). Anot prodiuserės, šis filmas Estijoje jau laimėjo visus įmanomus apdovanojimus. Režisierės žvilgsnis krypsta nors ir į netolimą, tačiau itin spalvingą ir prieštaringą virsmo iš sovietinės realybės į „laukinio kapitalizmo“ laiką, kuris įnešė ir daug sumaišties bei beprasmybės jausmo.

Istorinių kito įvykio – Baltijos kelio – detalių buvo kitame festivalio vaidybiniame filme: lietuvių režisieriaus Kristijono Vildžiūno dramoje „Senekos diena“ (2017).

Šeimos santykių, susvetimėjimo problemos keliamos estų režisieriaus Vallo Toomla bendros estų, lietuvių ir latvių gamybos vaidybiniame filme „Apsimetėliai“ (2017). Panašios temos ir lietuvių režisierės Linos Lužytės drama „Amžinai kartu“ (2017). Pastarąjį bendros gamybos su rumunais filmą Nidoje pristatė prodiuserė Dagnė Vildžiūnaitė.

Opios ir skaudžios visuomenės problemos dokumentiniame kine rodomos kartais net įtaigiau nei vaidybiniame. Debiutuojančios estų režisierės Sandros Jogevos filmo „Meilė“ (2017) herojė – kadaise teikusi vilčių tapybos studentė. Dabar ji girtuokliauja, serga bulimija, jai diagnozuotas asmenybės sutrikimas. Už meilužio sužeidimą ji buvo nuteista kalėti. Jauna moteris ir toliau rengia šiuolaikinio meno parodas, pasirodo įvairiuose meniniuose projektuose, net gauna apdovanojimų. Režisierė pasakojo, kad po filmo premjeros Estijoje ją ėmė kviestis televizijos laidos, nagrinėjančios alkoholizmo problemas.

Festivalyje rodytų Baltijos šalių dokumentinių filmų temos įvairios. Filme „Gasčiūnai“ (rež. Edvardas Kubilius, 2016) pagal „Erasmus“ programą susibūrusi tarptautinė filmavimo grupė nutarė parodyti režisieriaus gimtojo kaimo grožį ir jo pozityvią bendruomenę. Dalios Kanclerytės „Vaiko širdis“ (2013) pasakoja apie širdies persodinimo operacijų laukiančius vaikus ir jų tėvus. Dokumentinio kino meistras Audrius Stonys Nidoje dalijosi įspūdžiais apie filmo „Moteris ir ledynas“ (2017), kuriame atskleistas poetiškas vienišo žmogaus dialogas su gamtos didybe, sukūrimo aplinkybes. Latviai festivaliui pateikė du dinamiškus ir žaismingus dokumentinius filmus. Adranos Roze „Rygos ponai“ (2015) pasakoja apie didmiesčio kurjerius dviratininkus, o Janio Cimermanio „Paslaptingas meistro gyvenimas“ (2016) rodo latvių lėlinės animacijos pradininko Arnoldo Burovo gyvenimą, jame pateikta daug archyvinės medžiagos, animacinių filmų fragmentų.

Kurti mąstantiems žmonėms – taip savo filmus apibūdina Vokietijos radijo ir televizijos kompanijos „Deutche Welle“ dokumentikos autoriai. Filme „Beiruto parkas“ (rež. Matthias Frickel, Niel Eixler, 2017) pabėgėlių krizė atskleista rodant Libano sostinėje Beirute gyvenančių vaikų ir paauglių pomėgį futbolui. Net penkerius metus kurtas filmas „Godumas“ (rež. Jorg Seibold, 2017) filosofiniu požiūriu nagrinėja, kas yra ir kur visuomenę veda godumas. „Deutsche Welle“ festivalyje svečio teisėmis dalyvauja jau antrus metus ir suteikia išskirtinę galimybę pamatyti naujausius nekomercinius dokumentinius filmus. Tai – „Baltijos bangos“ pasididžiavimas ir puošmena. Kasmet atvyksta ir šio radijo bei televizijos kanalo atstovai – šiemet Nidoje vėl viešėjo Borisas Banchevskis ir Evgenia Kazakov.

Kitas šių metų „Baltijos bangos“ svečias – Lenkija. Lenkijos instituto Vilniuje projektų koordinatorė Odeta Venckavičienė pristatė lenkų režisieriaus Peterio Fudakowskio vaidybinį filmą „Paslaptingas dalininkas“ (2014). Jis sukurtas pagal anglų literatūros klasiko, lenkų kilmės rašytojo Josepho Conrado (Jozefo Teodoro Konrado Korzeniowskio) apsakymą. Šio vilnietiškų šaknų turinčio rašytojo kūrinius ekranizavo Andrzejus Wajda, Francis Fordas Coppola, Alfredas Hitchcockas, Chantal Akerman ir kiti garsūs režisieriai.

Tradicija tampa į festivalio programą įtraukti restauruotus ir suskaitmenintus filmus iš Lietuvos, Latvijos, Estijos kino archyvų. Almanto Grikevičiaus „Sadūto tūto“ (1974) – vienas iš nedaugelio lietuvių vaidybinių filmų, kurio herojai – kūrėjai, menininkai. Latvių režisieriaus Janio Streičo drama „Svetimos aistros“ (1983) sukurta pagal to paties pavadinimo Mykolo Sluckio romaną, pagrindinį vaidmenį sukūrė Panevėžio dramos teatro aktorius Algirdas Paulavičius. Turėjome progos pamatyti ir estų režisieriaus Peterio Simmo vaidybinį filmą „Idealus peizažas“ (1980).

Animacijos mokykla sulaukė rekordinio dalyvių skaičiaus. Šiemet vaikų kurto filmo „Nidos daina“ tema – garsiausios lietuviškos estradinės dainos apie Nidą, Palangą, jūrą, saulę, marias. Kiekvienas vaikas piešė save kaip filmo personažą: vieni tapo estrados žvaigždėmis, kiti – dainuojančiomis saulėmis, žuvytėmis, undinėmis. Animacijos meno subtilybių jaunuosius kūrėjus daugelį metų moko Ilja Bereznickas, Valentas Aškinis ir Jūratė Leikaitė-Aškinienė. Animacijos mokyklėlė, kaip ir „Baltijos banga“, gyvuoja devynerius metus. Tai viena gražiausių festivalio tradicijų, didžiausia jo šventė.