7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Nuo atsitiktinumo iki struktūros

Pokalbis su kolekcininku Viliumi Kavaliausku

Monika Krikštopaitytė
Nr. 28 (1222), 2017-09-08
Dailė
Vilius Kavaliauskas. J. Grigelytės nuotr.
Vilius Kavaliauskas. J. Grigelytės nuotr.

„Lewben Group“ steigėjas ir valdybos narys, turintis solidžią investicijų valdymo, bankininkystės ir verslo plėtros patirtį, jau tapo ir visaverčiu kultūrinės bendruomenės nariu. Du Viliaus Kavaliausko įkurti fondai – Lietuvos išeivijos dailės fondas (nuo 2010) ir „Lewben Art Foundation“ (nuo 2013) – jau kuris laikas yra reikšminga mūsų dailės peizažo dalimi. Fondų kuriami projektai daug dėmesio skiria dailės informacijos sklaidai. 2016-aisiais buvo išleistas solidus albumas „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“ (sudarė Rasa Andriušytė-Žukienė). Šiais metais turi pasirodyti antras leidinio tomas, kur bus pristatyta ir kita fondų kolekcijos dalis, susijusi su „keliaujančia“ Lietuvos daile. Šia proga ir kalbamės.

 

Dabar jūs jau turite du rimtus dailės fondus, viskas labai profesionalu: surinkta didelė kolekcija, įdarbinti specialistai, nuolat keliaujama dailės tikslais. O kokie buvo pirmieji impulsai?

Nebuvo jokių impulsų. Tik maždaug prieš dešimt metų pradėjus domėtis, viskas išsirutuliojo iki minėtų organizacijų. Iki tol nesidomėjau nei muziejais, nei kultūra bendrąja prasme. Sieju šį interesą su branda, edukacijos pasekmėmis. Rita (žmona) nupirko meno kūrinį kaip dovaną, tada pradėjome bendrauti su kolekcininku Rolandu Valiūnu, jis pasiūlė kažką įsigyti. Taip po truputį pradėjome domėtis, ieškoti konkrečių autorių darbų, įsitraukėme į naują veiklą. Po truputį menas tapo aistra. Pradžia buvo gana chaotiška, bet su laiku prioritetai susidėliojo.

 

Kodėl susidomėjote būtent išeivių daile?

Išėjo gana atsitiktinai. Iš pradžių daugelis intriguojančių meno kūrinių keliavo iš JAV. Matyt, buvo toks laikotarpis, atsidaro pasiūla: emigrantų vaikai, tarpininkai ieškojo kam perduoti palikimą. Rinka išeivijos klasikams, tokiems kaip Albinas Bielskis-Elskus, Adolfas Valeška ar Petras Kiaulėnas, Lietuvoje tikrai buvo, ko nepasakytum apie JAV. Įsitraukėme ir pagalvojome, kad tai dar neišnaudota niša, nes Viktoras Butkus tuo metu aktyviai rinko modernizmo klasiką, R. Valiūnas plėtė visų laikų Lietuvos dailės kolekciją. Įkūrėme Išeivijos dailės fondą ir stengėmės formalizuoti išeivių dailės grąžinimo procesą. Tai tapo misija. Norėjosi sukauptus darbus ir patyrinėti, nes aprašymų ar analizių išties nėra labai daug. Pamanėme, kad galėtume atstovauti tai daliai meno, kuri yra išblaškyta po pasaulį. Išeivių dailė visgi skiriasi nuo kurtos Lietuvoje, nes yra pažymėta ir kitokių kūrybinių aplinkybių, ir tėvynės ilgesio ženklais.

 

Planas, atrodo, susijęs su nuolatiniu nuotykiu.

Kolekcionavimas apskritai yra nuotykis. Tik čia institucionalizuotas procesas, kur aiškūs tikslai.

 

Kaip viskas vyksta praktiškai?

Iš pradžių nebuvo jokios sistemos, kūriniai buvo įsigyjami subjektyviai. Paskui ėmėme domėtis daugiau, keitėsi supratimas, kas yra vertinga. Atsiradus kritinei darbų masei, kilo poreikis analizuoti ką turime, ko trūksta, apie ką tai pasakoja. Sukūrus fondą, ėmus galvoti apie leidybą ir parodas, prireikė menotyrininkų žinių.

 

Kokį išeivių autorių gauti buvo sunkiau?

Sudėtingiau gauti litvakų, Vilniaus piešimo mokyklos atstovų, darbų. Pavyzdžiui, Lietuvoje būtų sunku rasti Michelio Kikoine’o tapybos ir skulptūros darbų kokioje privačioje kolekcijoje, retai kada galima jų pamatyti ir aukcionuose.

 

Jūsų įkurti fondai atlieka labai daug funkcijų: remia parodas, projektus, įsigyja naujų kūrinių, rengia leidinius, parodas, populiarinimo iniciatyvas. Atrodo, kad tai didžiulis ir aktyvus darinys.

Šiuo metu turime tris darbuotojas, bet, kadangi kiekvienam renginiui, albumui samdome menotyrininkus, gali atrodyti, kad žmonių dirba gerokai daugiau. Kiekvienąkart renkamės specialistus pagal jų gilesnio pažinimo sritis. Vienas geriau išmano senąją dailę, kitas – išeivių kūrybą ir t. t. Darbą su užsienio menininkais kuruoja Francesca Ferrarini, kuri pirmiausia stengiasi praplėsti mūsų pačių žinias, taip pat pataria, ką įsigyti, pasidalija nuomone, kas turi gerų perspektyvų ir yra vertas dėmesio.

 

Šiuolaikinės dailės kolekcionavimas – jau visai kitokio pobūdžio užsiėmimas. Senoji dailė priklauso būtajam laikui, o dabarties dailė labiau susijusi su pranašavimu. Kokiais kriterijais remiatės kaupdami šiandienos kūrinius?

Mes manome, kad pasirodymai gerų muziejų parodose yra svarbus kriterijus, padedantis įvertinti menininko ir jo kūrinių galimybes. Būtent muziejų, o ne galerijų. Be to, stebime pasaulines parodas, tokias kaip Venecijos bienalė ar „Manifesta“. Svarbūs ir apdovanojimai jauniems menininkams, kad ir Turnerio prizas. Pasitaiko ir tokių situacijų, kaip su Helen Marten, kuri Turnerio apdovanojimą gavo po to, kai įsigijome jos kūrinį. Tai visada džiugina.

 

Išeina, kad jūsų vaidmuo formuojant rinką yra antrinis?

Be jokios abejonės. Neturime prabangos pirkti bet ką ir žiūrėti, kas iš to bus. Dailėje, kaip ir bet kurioje kitoje srityje, daugelis investicijų nepasiteisina. Galime dalį darbų įsigyti dėl subjektyvių priežasčių – patinka, ir viskas, bet kitos išlaidos turi turėti faktinį pagrindą: CV, parodų, specialistų reakcijos istoriją. Kitu atveju tai tik žaidimas, kurio mes negalime žaisti.

 

Sutikčiau, kad susiorientuoti užsienio rinkoje kitaip ir neįmanoma. Tačiau drįsčiau teigti, kad Lietuvoje numanyti, kas bus tvirtas ir tars savo žodį, galima.

Taip, Lietuvos rinka skiriasi. Ji mažesnė, fragmentiška: vieni perka viena, kiti – kita. Nedaug kas perka žvelgdamas globaliai. Kai visi vieni kitus pažįsta, galima greitai susižinoti, kuris menininkas turi daugiau šansų.

 

Manau, kad „Lewben Art Foundation“ jau yra tapęs vienu iš rinkos formuotojų, nes į jūsų kolekciją patekęs darbas jau leidžia įžvelgti menininko potencialą.

Taip. Bet, rinkdamiesi menininkus, būtinai pasižiūrime į jų pasirodymų istoriją. Turime įsigiję ir visai jaunų autorių darbų, bet tik todėl, kad jie tiesiog sudomino. Kas iš jų bus, dar pažiūrėsime.

 

Kita vertus, suklysti renkantis išeivių darbus daug sunkiau, nes kūriniai čia jau ne vien kūriniai – jie svarbūs ir kaip istorijos dalis. Istorijai reikšminga gali būti bet kas, net blogi kūriniai, kartais pastarieji ypač. Kolekcininko savivertei, žinoma, labai rūpi kūrinio kokybė, menininko garsumas. Kur svyra Išeivijos fondo svarstyklės – į meno kokybės ar istorijos ir pasakojimo pusę?

Be jokios abejonės, iš pradžių domino tik garsūs vardai ir geri darbai, tiksliau – tai, ko kiti neturi. Pavyzdžiui, Lietuvoje beveik nebuvo Broniaus Murino, Povilo Puzino darbų. Buvo sunku rasti Kęstučio Zapkaus kūrinių, nes jų dideli formatai ir kainos, nors šio menininko pavardė viena žinomesnių.

Kokybė mums labai svarbi, bet, kalbant apie svarbius dailininkus, reikšmingi ir ne patys svarbiausi kūriniai. Istorijos reikšmė tapo ryškesnė, kai pradėjome dirbti su meno istorikais. Jie paprastai gali pasakyti, kodėl ir kas galėtų būti svarbu. Jei kolekciją sudarytų vien blogi darbai, ko gero, niekas jos nenorėtų žiūrėti. Geru atspindžiu pusiausvyros tarp Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje esančių istoriškai reikšmingų ir meniškai vertingesnių darbų, manau, tapo Rasos Andriušytės-Žukienės kuruota paroda „Nuo realizmo iki objekto. Pasaulio lietuvių menas Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“.

 

Kitą sykį pagrindinis traukos elementas būna gerai papasakota istorija...

Gali būti ir taip. Aš nelabai tikiu iš naujo atrastais menininkais. Manau, kad talentas vis tiek kaip nors būna pastebėtas.

 

Tačiau „Lewben Art Foundation“ inicijuotas projektas „Savas kambarys“, skirtas populiarinti moterų dailę, tam šiek tiek prieštarautų. Kartais istorinės aplinkybės, politiniai, lytiniai skirtumai ne visiems suteikia vienodas galimybes, o kai jos pasikeičia, atsiranda ir naujų herojų.

Taip. Bet čia vis tiek kalbama apie pripažintas ir akivaizdžiai talentingas menininkes, tik siekiama bent kiek prisidėti siekiant išlyginti dėmesio balansą.

 

K. Zapkaus paroda, surengta Nacionalinėje dailės galerijoje 2014 m., labai gerai atskleidžia šio fondo svarbą ir kuriamą naudą. Iki jos K. Zapkus buvo dažnai minimas kalbant apie nepriklausomybės potapybinę kartą – toks svarbus, kaip konstanta, tačiau regėti beveik niekas nebuvo jo regėjęs. Ypač turint galvoje, kad milžiniškos jo drobės labai sunkiai reprodukuojamos. Jūsų fondų su NDG rengta paroda (kuratorė Laima Kreivytė) tiesiogine šio žodžio prasme įvaizdino kūrėją. Prieinamumas prie kūrinių ir informacijos keičia dailės peizažą. Kokie artimiausiu metu numatomi projektai?

Tiesa, ši paroda sulaukė itin didelio visuomenės dėmesio, daugelis K. Zapkaus kūrybą atrado tik apsilankę parodoje. Artimiausiu metu planuojame tęsti litvakų dailės pristatymą, šį kartą – Briuselyje, Lietuvos atstovybėje. Spalio mėnesį beveik 30 darbų iš „Lewben Art Foundation“ kolekcijos bus galima pamatyti Nacionalinėje dailės galerijoje vyksiančioje parodoje „Vilniaus piešimo mokykla“. Šių metų pabaigoje planuojame rengti naujos knygos „Peradresuota II“ pristatymą kartu su nedidele išeivijos dailės paroda. Be šių projektų, toliau tęsime mūsų virtualius edukacinius projektus „Savas kambarys“, „Pakalbėkim apie meną“.

 

Kuo antrasis „Peradresuota“ tomas skirsis nuo pirmojo?

Pagrindinis skirtumas yra medijos. Pirmajame pristatyta išimtinai tapyba, o antrajame – skulptūra, instaliacijos, grafika, koliažai ir visa kita. Iki šiuolaikinių kūrinių.

 

Kokia yra išeivių (dėl istorinių, politinių priežasčių) ir šiuolaikinių menininkų, kuriančių svetur, proporcija? Tiesa, komplikavosi ir išeivio samprata.

Taip, dabarties menininkų jau nereikia laikyti išeiviais. Jie gyvena kitur savo noru ir orientuojasi į pasaulines tendencijas. Tačiau, žiūrint sąlygiškai, įmanoma šias dvi grupes sieti, nes abiem atvejais galima kalbėti apie skirtingų terpių santykį. Kadangi šiuolaikinės dailės kūrinius pradėjome kaupti kiek vėliau, jų yra mažiau. Bet, ko gero, jau bus apie 30 procentų kolekcijos.

 

Savastis ir integracija kaip itin opi opozicija lėmė meninius pasirinkimus tų, kurie turėjo pasitraukti iš namų dėl politinių audrų. Dabartinėje postmodernioje aplinkoje kontrastų derinimas, regis, nėra problema.

Akivaizdu, kad tai visiškai skirtingos situacijos. Išeivių istorija persmelkta skausmo ir namų ilgesio, darbai, sukurti tik išvykus, neretai yra niūrūs. Dabarties menininkai keliauja galbūt tikėdamiesi daugiau pasiekti, daugiau pažinti. Jų identitetas jau yra tarptautinis. Tad ir prieštaravimai jiems kyla kiti. Lietuviška kilmė dažniau pasirodo kūriniuose kaip specifinė, unikali medžiaga kūrybai.

 

Pirmajame leidinio „Peradresuota“ tome vienas iš R. Adriušytės-Žukienės tikslų buvo parodyti lietuvių ir litvakų bendrumus. Kitaip tariant, prisidėti prie daugiatautės valstybės bendro pasakojimo kūrimo, nes vis kartojosi tendencija likti prie daug mažų atskirų pasakojimų. Kūriniai parodė, kad lietuviai ir litvakai panašumų turėjo daug daugiau nei skirtumų, nes mokslo ir gyvenama aplinka kurstė artimas menines vertybes. Kokie antrojo tomo tikslai?

Antrajame knygos „Peradresuota“ tome taip pat galima bus rasti ir litvakų kūrybos, tik jau nebe tapybos, o skulptūros darbų. Kaip jau minėjau, antrojo tomo tikslai labai panašūs – ne tik į Lietuvą grąžinti po pasaulį pasklidusius lietuvių ir litvakų menininkų darbus, bet ir užsiimti tęstiniais išeivijos kultūros paveldo tyrimais. Šiame tome bus išsamiai pristatyti šiandienos šiuolaikiniai menininkai, gyvenantys ir kuriantys už Lietuvos ribų.

 

Teko skaityti, kad vienas fondų tikslų – Lietuvos dailės integracija į Europos ir pasaulio dailę, siekis pritraukti tarptautinį profesionalų ir publikos dėmesį. Kokiais būdais ketinate tai daryti?

Vienas jų – užsienio šiuolaikinio meno rinkinio formavimas „Lewben Art Foundation“ kolekcijoje. Rengsime parodas, kuriose bus sugretinamas Lietuvos ir užsienio šiuolaikinis menas ir tokiu būdu skatinamas tarptautiškumas. Stengsimės, kad spaudoje lietuvių menininkų pavardės atsidurtų greta tokių tarptautinį pripažinimą pelniusių menininkų, kaip H. Marten, Katja Novitskova ar Teresa Margolles.

Kitas būdas – veikla „Tate“ Rusijos ir Rytų Europos įsigijimo komitete stengiantis, kad į kolekciją, priklausančią vienam reikšmingiausių pasaulio muziejų, patektų ir lietuvių darbų.

 

Labai įdomu, kuo šis „Tate“ komitetas užsiima, nors jo pavadinimas gali skambėti ir kiek erzinančiai?

Pavadinimas ydingas, nes iš esmės jis apima Rusiją ir kitas šalia esančias šalis. Pavadinimo formatą nulėmė tai, kad šio komiteto steigėjai yra rusai. Komitete gali dalyvauti tik tie, kurie nori prisidėti (finansiškai ir kitais ištekliais), o komiteto pasiūlymus išfiltruoja dar kelios „Tate’o“ komisijos. Jų, tiesą pasakius, yra labai daug. Net jei inicijuotume dovanojimą, kad kūrinys patektų į kolekciją, turėtų būti atliktos lygiai tokios pačios išsamios procedūros, kaip ir perkant. Kiekvienais metais važiuojama į vieną valstybę ir dirbama su menininkais, atrenkami kūriniai. Ieškoma darbų, kurie būtų svarbūs konceptualiai ir Europos kontekste. Lietuviai „Tate’ui“ mažiau įdomūs nei, pavyzdžiui, Rumunija ar Bulgarija, nes sovietinė okupacija mums sudarė daug daugiau apribojimų, todėl sąsajas su europine daile kartais sunkiau aptikti. Bet mūsų fotografija turi nemažai perspektyvų. Tai viena iš medijų, labai įdomi britams – jie turi labai didelį fotografijos skyrių, kuriame Lietuvos fotografijos reputacija gana gera.

 

Psichoanalizės plėtotėse kolekcininkas apibūdinamas ne itin maloniai – kaip asmuo, jaučiantis poreikį kontroliuoti, valdyti ir užgniaužti. Tačiau, žvelgiant į fondų tikslus, šis įvaizdis kaipmat išsisklaido. Atviros visuomenei kolekcijos tampa bendru pažinimo turtu, provokuoja vis naujas dailės istorijos atodangas. Tikėkimės, kad antrasis „Peradresuota“ tomas taps viena iš jų. Ačiū už pokalbį.

 

Kalbino Monika Krikštopaitytė

Vilius Kavaliauskas. J. Grigelytės nuotr.
Vilius Kavaliauskas. J. Grigelytės nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Knyga „Peradresuota 1. Lietuvių ir litvakų tapyba Lietuvos išeivijos dailės fondo kolekcijoje“. A. Zavadskio nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Kolonos“. 2006 m. „Lewben Art Foundation“ nuosavybė. R. Šeškaičio nuotr.
Žilvinas Kempinas, „Kolonos“. 2006 m. „Lewben Art Foundation“ nuosavybė. R. Šeškaičio nuotr.