7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška
7md.lt

Kur dingo lėlės?

Apie lėlių teatrą su festivalio „Materia Magica“ svečiais Yael Rasooly ir Arieliu Doronu kalbasi Agnė Pulokaitė

Nr. 28 (1222), 2017-09-08
Teatras
„Karpiniai“. D. Bielkausko nuotr.
„Karpiniai“. D. Bielkausko nuotr.

Gegužės mėnesį Klaipėdoje vykęs devintasis lėlių teatro festivalis šiemet atsinaujino, pakeitė pavadinimą ir kryptį, tapo atviresnis įvairaus amžiaus auditorijai. Kas dvejus metus tarptautinę programą pristatantis renginys „Materia Magica“ kol kas ir teatro profesionalų, ir žiūrovų linksniuojamas kur kas rečiau nei kiti šalies teatro festivaliai. Ne tik dėl to, kad plačiosios publikos nuomone – beje, visiškai klaidinga! – lėlių teatras yra skirtas vaikams, bet ir dėl to, kad Klaipėda vis dar labai centralizuotame mūsų teatro žemėlapyje yra visiškas užkampis. Tikiu, kad į kitą festivalį atvežtus spektaklius pavyks pristatyti ir kituose miestuose, kad festivalis sustiprės ir galės tapti tarptautinių koprodukcijų partneriu, kad programą papildys lėlininkams profesionalams skirtos kūrybinės dirbtuvės, suteiksiančios impulsą vizualaus, objektų teatro baruose norintiems eksperimentuoti kūrėjams. Ilgai laukti neteks ir kito Lietuvoje labai trūkstamo dalyko – ateinančių metų rugsėjį „Materia Magica“ pristatys lietuvišką programą, skirtą taip pat ir tarptautinių festivalių programų sudarytojams, prodiuseriams, kultūros vadybininkams. Lietuvoje kuriamas lėlių teatras užsienyje žinomas labai menkai, tad šią spragą ir bandys užpildyti kas dvejus metus rengiama lietuviško lėlių teatro vitrina.

 

O šiųmetinėje festivalio programoje buvo parodyti net trys spektakliai iš Izraelio. Šioje šalyje lėlių teatras, net ir neturėdamas gilių tradicijų, užima ypatingą vietą. Apskritai Izraelyje įdomiausi dalykai vyksta didžiojo teatro pakraštyje (fringe) – didieji, valstybiniai teatrai paprastai pristato grandiozinius (taigi ir komercinius), iliustratyvius, literatūriškus spektaklius, kuriuose forma nepasiduoda eksperimentams, o keliamos temos retai kada oponuoja tautiniams mitams. Nepriklausomi teatrai, trupės, pavieniai kūrėjai scenoje kur kas drąsesni – ne tik maišydami žanrus, įvairias raiškos formas, patys kurdami dramaturgiją, bet ir rinkdamiesi nepatogias, skaudžias, tačiau opias temas: karo nuojauta, skirtingų tautų sugyvenimas, Holokaustas, Palestinos klausimas. Šalyje, kurioje nemažai svarbių valstybinių postų – įskaitant Kultūros ir sporto ministeriją – užima buvę kariškiai, o per valstybės politiką stengiamasi nutildyti ir išstumti, tam reikia ypatingos drąsos. Gal todėl nemažai nepriklausomų menininkų iš Izraelio daug kuria užsienyje, kai kurie – kaip ir „Materia Magica“ festivalyje apsilankę Yael Rasooly ir Arielis Doronas – pastaruoju metu kur kas daugiau laiko praleidžia ne Izraelyje, o keliaudami po pasaulį. Su jais ir kalbėjomės apie lėlių teatrą, jo galimybes ir šiuolaikines tendencijas, jų kūrybinį kelią ir surastą individualią kalbą.

 

Apie šiuolaikinio lėlių teatro kalbą

Yael Rasooly: Mano pačios, kaip klasikinės muzikos atlikėjos, karjera apsivertė aukštyn kojomis, kai Europoje išvydau kelis lėlių ir vizualaus teatro spektaklius – iškart nusprendžiau, kad noriu kurti būtent tai. Šiuolaikinis lėlių teatro menas toks netikėtas ir įvairus, jis apskritai nepasiduoda griežtam apibrėžimui. Lėlininkai, su kuriais susitinku keliaudama, yra atėję iš labai skirtingų sričių: šokio, animacijos, vizualiųjų menų, dramos teatro, cirko. Lėlių teatras jiems yra vaizdinga kalba, pasiduodanti eksperimentams, ieškojimams ir lūžiams, kaip ir bet kuri kita kalba, visų pirma skirta papasakoti istoriją.

 

Vis dėlto pastaruoju metu matau vieną ryškią tendenciją: nyksta stereotipas, kad lėlių teatras skirtas tik vaikams. Daugėja festivalių, kurie plečia lėlių, objektų, vizualaus teatro programas suaugusiems. Pastarieji irgi nori tapti to pasaulio dalimi – su visomis jo kuriamomis įtampomis, išmone, metaforiniais sluoksniais, netikėjimo „saspensu“, be kurių lėliška patirtis neįmanoma.

 

Ariel Doron: Kiekvienoje šalyje lėlių teatras vystosi kiek kitaip, priklausomai nuo ten veikiančios sistemos – ar yra didelių valstybinių teatrų, ar veikia lėlių teatro mokyklos, koks finansavimas tam skiriamas, taip pat bendresnių kultūrinių tendencijų ir pagaliau – tradicijos. Tačiau virsmas, kurį pastaruoju metu stebiu daug kur, yra kintanti „lėlės“ sąvoka. Menininkai ieško būdų, kaip iš naujo save apibrėžti, apversti per laiką susiformavusį lėlių teatro supratimą, atrasti naujų santykio su publika formų. Lėlių teatras tampa abstraktesnis ir tarpdiscipliniškesnis: objektai, medžiagos, kūnas gali veikti kaip lėlė, spektakliuose atsiranda vis daugiau šokio, performanso, garso meno, instaliacijų, robotikos, kino. Kartais lėlių teatro festivalyje pamatai vos vieną kitą lėlę. Kad ir tai, ką daro rusų inžinerinis teatras „Axe“: pamatyti jų spektaklį – tai lyg apsilankyti išprotėjusio kūrėjo laboratorijoje. Scenoje jie sau leidžia viską, ką tik nori, radikaliais veiksmais kurdami vaizdinius, balansuojančius tarp pirmykščių ritualų ir šiuolaikinio scenos meno. Žiūrėdamas jų spektaklius patenki į savotišką transą, ir net jei tokį meną atmeti, negali likti jam abejingas.

 

Apie nevaikiškas temas lėlių teatre

Y. R.: Lėlių teatras vis tvirčiau išsikovoja teisę prabilti bet kokia tema, kad ir kokia sudėtinga, nevienareikšmiška ar kupina įtampų ji būtų. Lėlių teatro menas peržengia laiko ir kalbos ribas, todėl jis yra visiškai laisvas ir nesuvaržytas narplioti giliausius žmogiškosios egzistencijos klausimus. Ilgą laiką tai buvo kitų, didžiųjų menų išimtinė teisė, o lėlininkams buvo rezervuota vieta smėlio dėžėje. Man regis, mes, lėlių teatro kūrėjai, gyvename labai įdomiais laikais, kai ši meno rūšis pagaliau tampa lygiaverčiu žaidėju meno lauke, turtinga ir galinga priemone, gebančia pasiekti vis platesnę suaugusiųjų auditoriją.

 

A. D.: Tiesą sakant, man atrodo, kad tai, ką galima papasakoti tradicinio dramos teatro priemonėmis, yra kur kas labiau ribota! Be abejo, gali atrodyti, kad vaidinti (žaisti) su lėlėmis yra kiek vaikiškas užsiėmimas – net jei taip iš dalies yra, čia slypi ir kažkas gražaus. Antra vertus, kai aktorius perkelia dėmesio centrą nuo savęs į lėlę, objektą, akimirksniu iškeliamas gyvybės ir mirties klausimas, prabylama apie sukūrimą, genezę, keliama Dievo ar aukštesniosios jėgos (ne)buvimo problema. Kas yra gyva, o kas mirę? Kur baigiasi realybė ir prasideda fantazija? Tai lyg mūsų minčių apie mirtingumą, laikinumą, egzistenciją atgarsis. Ir dar, lėlių teatras visuomet yra apie vienatvę. Apie vienišą žmogų, apsimetantį, kad lėlė gyva tam, kad jaustųsi mažiau vienišas, ir tuomet rodantį ją kitiems, kad jaustųsi dar mažiau vienišas.

 

Apie savo kūrybą ir įtakas

Y. R.: Laikas mano kūryboje paprastai skiriasi nuo to, kuriame gyvenu – kad ir į Holivudo kino klasiką nukeliantis mano spektaklis „Karpiniai“ („Paper Cut“). Man ši distancija atveria papildomas prasmines plotmes. Pamenu, dar visai maža pamačiau vieną A. Hitchcocko filmų – jis mane siaubingai išgąsdino, bet paliko labai gilų įspūdį savo estetika, pasakojimo konstravimu. Kinas daug perėmė iš lėlių teatro, o šis mano spektaklis man buvo kaip kino kalbos gramatikos perkėlimas į low-tech objektų, popieriaus teatrą.

Ir, be abejo, muzika – kaip be jos? Muzika ir garsas yra tokie pat svarbūs elementai teatre kaip erdvė ir laikas. Ir nors vizualus teatras, bent jau pagal apibrėžimą, visų pirma reiškia meninio turinio kūrimą per vaizdines priemones, muzika ir garsinis žemėlapis man yra neatsiejama nuo veiksmo scenoje – jie lemia pasakojimo ritmą, sujungia aktorių su jį stebinčiu žiūrovu kažkokia nepaaiškinama gija. Muzika nėra viso labo priemonė užpildyti tylos pauzes – kartais ji būna tokia aktyvi veikėja, kad beveik gali ją pamatyti.

 

A. D.: Karo tema mano spektaklyje susijusi ir su mano kilmės vieta, ir su globalesniu smurto, karo vaidmeniu mūsų visuomenėje, tai, kaip karas kartais yra garbinamas, žavimasi jo įvaizdžiais. Izraelietis yra nuolatinėje karo parengties būsenoje. Artimuosius Rytus ir apskritai pasaulį suvokiame kaip pavojingą vietą, kur neverta pasitikėti kaimynais, taigi atsitveriame sienomis, užuot bandę sugyventi. Kita vertus, Izraelyje tai galbūt užaštrinta, tačiau ir kitur pasaulyje į karą pernelyg dažnai žiūrima kaip į žaidimą, neva ginant kažkokias kertines vertybes, žmogų, kai realybėje yra visiškai kitaip. Nesu naivuolis pacifistas, suprantu, kad konfliktas ir karas yra neatsiejama gyvenimo dalis. Tačiau kai nuo mažų dienų tau brukama karo mašinerija, pateikiamos karo žaidimo taisyklės, tai formuoja pasaulio matymą. Kiekvienas žmogus savaip sprendžia problemą; menininkas, gydytojas, ūkininkas, mechanikas išsiugdo tam tikrus įgūdžius, kurie ir lemia, kaip ir kodėl jis elgiasi vienaip ar kitaip. Jeigu žaidžiame su kareivėliais, tankais ir automatais, kokie būsime užaugę?

„Karpiniai“. D. Bielkausko nuotr.
„Karpiniai“. D. Bielkausko nuotr.
„Plastikiniai herojai“. D. Bielkausko nuotr.
„Plastikiniai herojai“. D. Bielkausko nuotr.