Sceniniai dokumentai

Kartu su pirmaisiais rudens sąskambiais pamažu ima girdėtis ir „Sirenų“ kauksmai. Festivalio programoje šiemet pristatomi šeši užsienio kūrėjų spektakliai. Kaip pasakoja festivalio meno vadovė Audra Žukaitytė, „ne vienus metus teko intensyviai dirbti, kad šiemet galėtume didžiuotis vienu metu Vilniuje pristatydami tokias pavardes kaip Macaigne’as, Mundruczó, Serebrennikovas, laukiam grįžtančių „Rimini Protokoll“, nekantraujame supažindinti žiūrovus ir su italų teatro grupės „MOTUS“ spektakliu „MDLSX“, naujausia Mariaus Ivaškevičiaus kūrinio interpretacija bei dokumentinio teatro specialistais iš Vokietijos – Hansu Werneriu-Kroesingeriu bei Regine Dura“. Šiemet pusę programos sudaro spektakliai, sukurti remiantis asmenine patirtimi, asmeniniais pasakojimais, asmeniniais dokumentais. Apie tai ir kalbamės su festivalio meno vadove Audra Žukaityte.

Šiemet festivalio „Sirenos“ užsienio spektaklių programoje – pusė spektaklių, t.y. trys iš šešių, yra pastatyti dokumentinio teatro principu arba remiantis asmeninėmis patirtimis, kombinuojant jas su literatūriniais tekstais. Taip pat net du šiemet Vilniuje vykstantys ar vyksiantys dramaturgijos festivaliai – „Dramokratija“ ir „Versmė“ – pasirinko dokumentinį teatrą kaip festivalio temą ar kūrimo pobūdį. Lietuvos teatruose taip pat pamažu pradeda rastis spektaklių, „pretenduojančių“ į dokumentinį teatrą, vienas iš jų – „Žalia pievelė“, pastatyta LNDT, taip pat festivalio lietuviškų spektaklių vitrinoje. Kaip galėtumėte pakomentuoti tokį intensyvų susidomėjimą dokumentiniu teatru?

Manau, šis susidomėjimas ne atsitiktinis. Nors lietuvių teatras kai kurių žiūrovų sąmonėje dažnai yra asocijuojamas su metaforine kalba, šiais laikais nuo poezijos artėjama prie prozos. O dar labiau – prie dokumentinės dramos. Lygiai taip pat prie to artėjama ir Lietuvoje. Dokumentinio teatro pulsą, jo galimybes mato ir jaunoji dramaturgų, teatro kūrėjų karta, norinti vis labiau pažinti įvairias scenos meno kūrimo opcijas. Taip pat kūrėjai, siekiantys analizuoti situaciją, remtis ne tik literatūra, bet ir faktais, ne tik teorijom, bet ir asmeninėm istorijom, geba rasti būdų tai įdomiai perkelti į sceną ir nagrinėti specifines temas teatro priemonėmis.

Manau, kad sąžininga pristatyti tai, kas Europos teatro scenoje aktyviai vyksta jau kurį laiką, kartu galint tai lyginti – ar nelyginti – su lietuvių kūrėjų produkcija. Ir padėti žiūrovui pamatyti, apie ką scenoje – ir įdomiai! – gali kalbėti net ir, rodos, biurokratija.

Kuo Jus sudomino Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje pristatomas spektaklis „Teatro atminimo akmenys“, kuriame režisierius Hansas-Werneris Kroesingeris kartu su dramaturge Regine Dura, pasitelkę Karlsrūhės valstybinio teatro dokumentus, rekonstravo antisemitinės diskriminacijos procesus, kai po 1933 m. iš teatro buvo atleisti aktoriai ir kiti kūrybinio personalo darbuotojai?

Visų pirma, džiaugiamės, kad bendradarbiaudami su Goetheʼs institutu galime pristatyti šių menininkų tandemo kūrybos pavyzdį Lietuvoje. Kaip minėjote, šiuo metu jaučiamas tam tikras susidomėjimas dokumentiniu teatru, tad, manau, festivalis „Sirenos“ iš dalies atlieka ir edukacinę misiją, pristatydamas užsienio kūrėjų darbus, kurių specifika yra artima tam, kas šiandien domina teatro kūrėjus ir Lietuvoje.

O spektaklis, susilaukęs puikių įvertinimų užsienio festivaliuose, artimas ir Lietuvai. Juk pernai Lietuva prisijungė prie didžiausio memorialo po atviru dangumi Europoje: Gunterio Demnigo „Atminimo akmenys“ (vok. Stolpersteine) yra išsibarstę 18-oje Europos valstybių ir daugiau nei 50 000 vietų. Pernai 19 tokių atminimo lentelių buvo įmontuota keturiuose miestuose – Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Panevėžyje. Šiuo simboliniu aktu prisimenami tie, kurių netekome per Holokaustą. Turbūt neverta nė minėti, kad Lietuvoje tokių netekčių – daugiau nei daug.

„Remote Vilnius“ autorius Stefanas Kaegi ir Dominicas Huberis Vilniuje pristatys pasirodymą „Nachlass, kambariai be žmonių“, sukurtą bendradarbiaujant su šveicarų teatru „Vidy“ Lozanoje ir kitomis institucijomis. Minėjote, kad šis spektaklis savotiškai įkvėptas Lietuvoje?

Kurdami spektaklį „Remote Vilnius“, jo kūrėjai lankėsi LNDT scenoje kaip tik tuo metu, kai joje buvo pašarvotas a.a. Henrikas Vancevičius, ilgametis tuometinio Akademinio dramos teatro vyriausiasis režisierius. S. Kaegi ypatingai paveikė atsisveikinimas su mirusiuoju teatro scenoje. Tuomet ir atsirado idėjos apie mirtį scenoje refleksijos užuomazgos. Ieškodami žmonių, žiūrinčių mirčiai į akis, Stefanas Kaegi kartu su kino kūrėju Bruno Deville lankėsi ligoninėse, mokslinėse laboratorijose, laidojimo namuose, pas teismo daktarus ir notarus, neurologus ir programuotojus, religinėse bendruomenėse ir senelių namuose. Spektaklio kūrybinė grupė lydi ir dokumentuoja besirengiančių mirčiai žmonių praėjusius gyvenimus ir šnekasi apie pačius asmeniškiausius dalykus – būdą, kaip asmuo nori išeiti, ir apie tai, kas turi po jo likti. Šiam spektakliui sukurti Šveicarija, kaip žinia, – ideali vieta dėl vietinių menininkų scenoje dažnai kvestionuojamos legalios eutanazijos politikos.

Prisiminimais, asmeniniais dokumentais ir praeities liudijimais dalinsis ir italų „MOTUS“ LNDT Mažojoje salėje pristatomas monospektaklis „MDLSX“. Ar ir šis pasirodymas – dokumentinio teatro pavyzdys?

Pirmiausia noriu pabrėžti, kad šiemetine festivalio programa mes nesiekiame supažindinti Lietuvos žiūrovų su dokumentiniu teatru. Tai nėra dokumentinio teatro festivalis. Tiesiog šiuo metu programoje kai kurie spektakliai sukurti remiantis dokumentais – vienus jų galima pavadinti dokumentinio teatro pavyzdžiais, o kiti tik savotiškai artimi dokumentiniam teatrui dėl tam tikrų specifinių spektaklio teksto ar naratyvo kūrimo niuansų. Apie tai, kiek spektaklyje „MDLSX“ yra Silvios, o kiek – Cal, kiek dokumentikos, prisiminimų, o kiek – fikcijos ir literatūros, paliekame atrasti pačiam žiūrovui. Lygiai tiek pat, kiek spektaklio aktorę vargina klausimai apie jos lytį, nesinori nubrėžti aiškios takoskyros spektaklyje tarp to, kas asmeniškai patirta, o kas adaptuota. Tačiau tai nė kiek nesumenkina autentiškos aktorės patirties ir talentingos refleksijos scenoje.

Kalbėjosi Juras Tarava