Apie juodą ir save

Būtų sunku apsimesti nepažįstančiam Aistės Kisarauskaitės ir kalbėti vien tik apie jos kūrybą ar kūrinius. Kita vertus, prisilietimas prie bet ko, ką rengia ši menininkė ir (meno galerijos namuose „Trivium“) galerininkė visuomet susijęs su mūsiškės dailės istorijos atkarpa bei šiuo metu, čia ir dabar vykstančiais dailės procesais. Vienų ryškiausių XX a. antrosios pusės modernistų – Saulės ir Vinco Kisarauskų – atžala bent jau pastaraisiais metais iniciuoja tokius meno sumanymus, kurie ryškiais ar mažiau pastebimais siūlais yra įausti ar įsiūti į tam tikrus kultūrinius kontekstus. Manau, šeimyninės tradicijos ir asmeninės patirtys čia veikia kaip esminis spiritus movens. Tad be asmeniškumų neįmanoma apsieiti. Tuo labiau kad, kaip žinau iš to, kas vyko tokiais tolimais dabar jau atrodančiais „devyniasdešimtaisiais“ – konkrečiai jų pradžioje, Aistė priklauso anuometinei jaunajai menininkų kartai, kuri ne tik suabejojo, bet ir ėmėsi konkrečių žingsnių ir veiksmų aiškinantis su gerokai sustabarėjusiais instituciniais santykiais kultūroje ar mene.

Tad instaliatyvus Aistės kūrinys „Dark Room“ man asmeniškai yra visų pirma apie tai. Juo labiau kad ir vyksta „motininėje“, šiek tiek makabriškoje Vilniaus dailės akademijos aplinkoje – vadinamajame „Krematoriume“. Naudodamasis proga (kadangi esu atsakingas už minėtąją ekspozicinę erdvę) pasiaiškinsiu dėl baisiojo pavadinimo. Net ir Aistės parodos atidarymo metu apsilankę kolegos iš Gdansko dailės akademijos atvirai kalbėjo, kad juos šiek tiek šokiruoja su laidotuvių apeigomis susijęs pavadinimas. Šis terminas vartotas nuo 9-ojo dešimtmečio, nuo vietos atsiradimo. Juo vadinta industrinė darbo vieta – dujomis kūrenamos keramikų krosnys. Tik pastačius jas sovietai užsuko kranelius, keramikai iš čia išsikėlė, tamsią, aprūkusią patalpą su dviem masyviomis krosnimis palikdami ekspozicijai. Belieka tik džiaugtis, kad Aistė savo „Tamsiajam kambariui“ pasirinko ypatinga tamsuma dvelkiantį „Krematoriumą“.

Tokį menininkės sprendimą lėmė pirmiausia „plastinės“ ypatybės, o pats kūrinys susijęs su asmeniniu gyvenimu. Manyčiau, kad parodos šrifto raktu suveikė išgirstas pokalbis tarp menininkės ir pirmojo parodos lankytojo – Kosto Bogdano. Jai pasakojant, kad ši paroda-instaliacija, sudaryta iš dviejų lovelių su juodus vaisius mezgančiais ar juodai žydinčiais augalais ir preciziškai (dailėtyrinis žinojimas sakytų – švėgždiškai, bet lygiai taip pat galėtume tarti – bartkiškai, jonaitiškai, valantiniškai) išpaišytais sėklų maišeliais, etiketėmis bei tai palydinčiais „modeliais“ – objets trouves, pokalbio partneris Tapybos katedros docentas antrino tęsdamas mintį apie juodą dažą – „suodžių juodą“, veikiančią kaip kuo tikriausias kolorizmo nuodas ir priešas, šiltąją „marso juodumą“, paslaptingąjį „šungitą“, maišant su balta, suteikiantį keisto pilkumo įspūdį. Pagalvojau, Aistė kaip menininkė, kurios karta Dailės akademijoje būtent ir kovojo su ta kolorizmo tradicija, tiksliau – jos sąlygotu tapybinės kalbos užsisklendimu ir stagnacija (beje, 10-ajame dešimtmetyje juoda spalva ir tamsus koloritas buvo beveik oficialiai legitimuoti kaip kuo tikriausios savitai suvokto akademiškumo apraiškos), tartum pateko į savo pačios paspęstus spąstus. Sunkios ir juodos, aprūkusios ir geležinės keramikos krosnių simboliškai uždarė kelis dešimtmečius vykusius procesus, ratas užsisklendė ir revoliucionieriai eilinį kartą buvo užspeisti tapybinės revoliucijos tinkluose. Tad simboliška, kad visa tai vyksta akademinio kamino šešėlyje ir primena, jog neretai bėgant nuo mokyklos, maištaujant prieš jos normas ir teikiamus įsitikinimus anksčiau ar vėliau verta ir net reikia sugrįžti prie jų, tačiau jau visai kitaip – žvelgiant patyrusio ir brandaus menininko akimis. Norėjau pasakyti, kad ne tik Kisarauskaitė, bet ir kiti iš jos kartos – Evaldas Jansas, Dainius Liškevičius ar Gintaras Makarevičius – yra sugrįžę prie to, nuo ko prieš kelis dešimtmečius bėgo. Kai kam tai yra tapyba kaip medija ir išraiškos priemonė, kitiems – kultūrinis daugiasluoksniškumas, verčiantis sukti nuo menininko egocentrizmo į dailėtyrinį tyrimą ir taip toliau. Manau, kad tai yra ir įdomu, ir simptomiška, nes jaunatvišką maksimalizmą anksčiau ar vėliau turi pakeisti iš gyvenimiškos patirties kylantis įžvalgumas.

Kita vertus – galbūt kalbėjimas apie postakademiškumą Kisarauskaitės ir kitų jos kolegų kūryboje yra nulemtas paties vertintojo stigmų. Galbūt galima kalbėti ir apie visai kitus kontekstus... Pavyzdžiui, tose laboratorinėse talpyklose (primenančiose ir tipinius daugiabučių balkonų gėlių lovelius) sudėti augalai suponuoja mintį apie dar sovietiniais laikais susiformavusį menininko-daržininko, dailininko-sodininko tipažą, nes ne vienas (perfrazuojant Oskarą Milašių, sakiusį, jog „dienomis jis dirba diplomatu, o naktimis – pranašu“) oficialios ir ne tokios oficialios sovietinės Lietuvos ar posovietinės visuomenės kūrėjas vienu metu mojuodavo teptuku savo studijoje, o kitu – kauptuku pomidorų lysvėje. Tas augalų auginimas ir eksponavimas taip pat turi ir aistringo mados alsavimo. Jau porą metų pastebiu, kad botaninė tematika, iliustruojama gyvųjų šios srities objektų, yra ypač populiari tiek tarp baigiamųjų VDA (ypač tapytojų) darbų, tiek ir, sakykime, populiariame meninio gyvenimo reiškinyje – „ArtVilniaus“ mugėje. Galop, sakyčiau, Aistė, kaip galerininkė, savo namuose programiškai puoselėdama tiesioginio bendravimo idėją, o būdama menininke kalbėdama apie save ir savo (pridurčiau – šiuo metu ir dukrelės Faustinos) pasaulį, negalėjo pasielgti niekaip kitaip. („Dark Room“ yra kuo tikriausias psichoanalitinis bet kurio menininko avataras, jo baimių ir lūkesčių, besislepiančių sąmonės ir pasąmonės požemiuose, įsikūnijimas.) Šiuos metus pradėjusi pavasariška „Semiramidės sodų“ instaliacija (kurios pagrindiniu akcentu buvo didelis pievos piešinys grafitiniais pieštukais) galerijos VDA „Artifex“ erdvėse, rudenišką brandą ji pasiekė toje pievoje sunokusiais gyvais pomidorais. Na tai kas, kad, pasak jos, juodi pomidorų vaisiai nėra ypač skanūs... Mano asmenine nuomone, būtent taip menininkė ne tik instaliatyviai tobulai nugalėjo įspūdingą, bet nelengvai eksponavimui pasiduodantį „Krematoriumo“ interjerą, bet ir konceptualiai apgynė ir šiurpokai skambantį jo pavadinimą – meno galybės esmė ta, kad jo dėka gyvybės daigai (it tie augaliukai) dygsta net ne visuomet humaniškose sferose.

Paroda veikia iki rugsėjo 14 d.

VDA „Krematoriumas / meno krosnys“ (Maironio g. 6, Vilnius)

Dirba pirmadieniais–penktadieniais 12–17 val.