7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Ištarto žodžio galia Kauno bienalėje

Vienuoliktoje Kauno bienalėje, skirtoje paminklo (ne)galimybių klausimui, didelis dėmesys teikiamas garsiniam kūrinių aspektui. Bent šešių iš dvidešimt keturių po miestą pasklidusių objektų pagrindinė raiškos priemonė yra garsas: Jurgiui Mačiūnui skirtas kūrinys Sodroje, pora Miesto dainotakių, nenutrūkstantis skaičiavimas stoties perone, geto dainą dainuojančios pašto dėžutės bei kasdien Demokratų aikštės tuštumai dainuojamos dvi jidiš dainos. Šiame tekste, dėl itin aktyvaus įsitraukimo į kasdienį miesto rimtą bei diskusijas provokuojančio turinio, analizuosiu Bogdano instaliaciją Kauno geležinkelio stotyje.

Penki savaitės tekstai

Nicolas Rapoldas iš „Film Comment“ kalbasi su amerikiečių dokumentinio kino kūrėju Errolu Morrisu apie naujausią režisieriaus projektą – 4 valandų, 6 serijų televizijos miniserialą „Wormwood“, kurio premjera įvyks gruodžio 15 d. „Netflix“ internetinėje televizijos platformoje. Morrisas vėl gręžiasi į Šaltojo karo epochą. Dokumentinio ir vaidybinio kino ribas peržengiantis serialas pasakoja apie Ericą Olsoną ir jo tėvą karo mokslininką Franką Olsoną, kuris paslaptingomis aplinkybėmis 1953 m. žuvo iškritęs pro Manhatano viešbučio langą.

Baletas su amerikietišku gaivalu

Lapkričio 12 ir 14 d. Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, viešėjo greitai penkiasdešimtmetį švęsiantis Harlemo šokio teatras – amerikietiškos kultūros fenomenas, atspindintis savitas šios šalies tradicijas, įsitvirtinusias supinant daugiakultūres patirtis, ieškant ir surandant netikėtas jų dermes.

Jau kuris laikas Vilnių puošusios efektingos Harlemo šokio teatro afišos ragino galvoti apie vieną iš JAV kultūros fenomenų – afroamerikietišką jos diskursą, kurio fragmentai XX a. pirmojoje pusėje pasiekė Europą ir čia išpopuliarėjo džiazo muzikos pavidalais, suteikė įvairių impulsų moderniojo meno plėtrai.

Jono Valatkevičiaus paroda „Sunkios dienos. Nuostabus gyvenimas“

2017 m. lapkričio 28 – gruodžio 16 dienomis Vilniaus grafikos meno centre veiks Jono Valatkevičiaus kūrybos paroda Sunkios dienos. Nuostabus gyvenimas / Terrible Days. Wonderful Life.

Atidarymas 2017 m. lapkričio 28 d., 18 val., VGMC (Latako g. 3, Vilnius)


Labiausiai žavi Jono Valatkevičiaus gebėjimas apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai. Vien dėl parodos pavadinimo tikslumo galima supykti iš pavydo. Šitas menininkas neatitinka standartų, nes yra mišrus lyg koks metropolis, kuriame tarpsta daugybė įvairaus plauko gyventojų: rašytojas ir menotyrininkas su geba kinkyti kalbą, reklamos kūrėjas, mokantis tekstą sutraukti iki kulkos, vaizdo kultūroje išprusęs žiūrovas su patirtimi atpažinti „kabinantį“ vaizdą, buvęs pankas, apsėstas sveikuoliško nihilizmo, metalistas su poreikiu iškratyti galvą, dviejų dukterų tėvas, atsakingas už tai, kad tvyrotų saugumo ir prasmės jausmas, kai tų visai nėra, flirtuotojas su popkultūra tik dėl to, kad ji to reikalauja, inteligentas, kuris nemaloniose situacijose norėtų būti mandagus ir galiausiai menininkas, kuriam būtina susitvarkyti su visu tuo jovalu, paverčiant jį vaizdu.


Valatkevičiaus kuriami pavidalai turi rituališkumo žymių. Jie ne tik panašūs į hipersušiuolaikintą genčių ar liaudies kūrybą, bet ir atlieka išsivalymo funkciją, kaip koks dvasinis skalbiklis. Tik be kondicionieriaus, nes tiesa yra grubi.


Parodos kuratorė Monika Krikštopaitytė
Organizatorius Vilniaus grafikos meno centras
Rėmėjai LR Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, Lietuvos dailininkų sąjunga Informacija +370 5 261 19 95, graphic.lt

Vakaras, skirtas garsiam scenografui Julianui Tabakovui

Vilniaus mažasis teatras tęsia renginių ciklą „Susitikimai Vilniaus mažajame teatre" ir artėjant spektaklio  „Dviese sūpuoklėse" premjerai, kviečia į susitikimą su vienu iš šio spektaklio kūrėjų – scenografu Julianu Tabakovu. Jo kūryba  apima ne tik teatro scenovaizdžius, kostiumus, performansus, fotografiją, knygų iliustraciją ir autorinių filmų režisūrą, bet ir madų šou. 

Jaunieji ir brandūs pakeleiviai

Dvigubame jaunųjų talentų rečitalyje (lapkričio 14 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje) pasitvirtino įžvalga, jog kad ir kur gabūs jaunuoliai bebrandintų muzikos atlikimo meną, kur bevyktų studijos ar tobulinimasis įvairiose pasaulio šalyse, galutinį rezultatą nulemia gimtosios šalies mentalitetas, tradicijos, įvairūs specifiniai veiksniai, net kalbos ypatybės. Tą vakarą savo požiūrį į atliekamus kūrinius pateikė daugelio įvairių tarptautinių konkursų laureatai – 2003 m. Klivlando konkurso nugalėtojas japonas Kotaro Fukuma ir 2016 m. UNISA konkurso Pretorijoje nugalėtojas bei 2017 m. A. Rubinšteino konkurso Tel Avive antros premijos laureatas rumunas Danielas Ciobanu. Kuo panašūs šie jaunuoliai? Abu – virtuozai, abu – trapios išvaizdos. Programos pasirinkimas bei kūrinių traktuotės – visiškai skirtingos.

Du dešimtmečiai šokio – Vyčio Jankausko teatras mini 20-ąsias kūrybinės veiklos jubiliejų

Choreografo, šokėjo ir pedagogo Vyčio Jankausko ir šokėjos, pedagogės bei teatro direktorės Giedrės Kirkilytės-Jankauskienės  iniciatyva 1997 m. įkurtas Vyčio Jankausko šokio teatras šiemet švenčia 20 – ąjį kūrybinės veiklos jubiliejų. Per du dešimtmečius teatras žiūrovams pristatė 13 šokio spektaklių, o gastrolių maršrutai driekiasi Lietuvos ir užsienio žemėlapiuose. Minėdamas 20 – ąsias veiklos metines, teatras kviečia į jubiliejinius renginius – šokio vakarus „13/20“, kurie vyks lapkričio 28 ir 29 dienomis, 19 val. Menų spaustuvėje, Vilniuje.

 

Tai ypatinga proga prisiliesti ne tik prie šokio teatro istorijos, bet ir prie Lietuvos šiuolaikinio šokio raidos - žiūrovai galės išvysti ištraukas iš teatro gerbėjams gerai pažįstamų spektaklių „Nuskendęs slėnis“, „Viduramžių bernelio dainos“, „Žinia“, „Budėjimai“ ir kitų įvairių teatro kūrybinių laikotarpių kūrinių. Šias ištraukas atliks Nacionalinės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokyklos moksleiviai, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentai, bei šiuolaikinio šokio profesionalai Airida Gudaitė ir Laurynas Žakevičius (Low Air), Giedrė Kirkilytė, Mantas Černeckas, Marius Pinigis, Lina Puodžiukaitė ir kt. Šokio vakarus papildys dalis ekspozicijos iš teatro jubiliejinės parodos „Du dešimtmečiai šokio“, perkelta iš Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus į „Menų spaustuvę“. 

Nuo siloso bokšto iki muziejaus

Siloso bokštas yra įprastas lietuviško gamtovaizdžio objektas. Ypač – apgriuvęs. Tačiau, deja, nė vienas iš jų nėra prikeltas naujam gyvenimui kaip Pietų Afrikoje, kur siloso bokšte įkurtas šiuolaikinio Afrikos meno muziejus.

Zeitzo šiuolaikinio Afrikos meno muziejus, arba „Zeitz MOCAA“, atsidarė rugsėjo 22 d. Keiptaune ir dabar yra didžiausias šalies meno muziejus. Iš buvusio, 1920 m. statyto kukurūzų siloso bokšto atsiveria vaizdai į Atlanto vandenyną ir prašmatnią Keiptauno Viktorijos ir Alberto (V&A) krantinę, kur prieš tris dešimtmečius suklestėjo mažmeninė prekyba, nekilnojamasis turtas ir turizmas. Tai viena iš labiausiai lankomų Pietų Afrikos Respublikos (PAR) vietų, pasak statistikos, sezono įkarštyje pritraukiančių iki 100 000 žmonių per dieną.

Patirties neišmesi

Internete aptikau priimti siūlomo patriotizmo įstatymo apmatus. Juose štai tokie rengėjų pasiūlymai: „Motyvuoti piliečius tarnauti armijoje. Žiniasklaida privalo nušviesti įvykius patriotiškiau. Formuoti poreikį gyventi šeimyninį gyvenimą ir auklėti kuo didesnį vaikų skaičių. Padaryti patriotizmo pagrindus prioritetinėmis dvasinėmis, moralinėmis ir socialinėmis vertybėmis. Formuoti poreikį pilnavertiškai realizuoti save tėvynės labui.“ Pagalvojote, jog tokį įstatymo projektą siūlo Laurynas Kasčiūnas, Žygimantas Povilionis ar naujasis liaudies masių tribūnas Andrius Tapinas? Turiu nuvilti, projekto autoriai – keturiasdešimt aštuoni Rusijos Dūmos deputatai. Tačiau Lietuvoje dar liko daug bolševikiško raugo, visai nenustebčiau, jei kažkas panašaus atsirastų ir Seime. Juolab kad ir lietuviškame internete bolševikiškos neapykantos kitaip mąstantiems tik daugėja. Kita vertus, dabar madingų pokolonijinių teorijų kontekste tai visai suprantama: buvimo didžiulės imperijos dalimi patirties neatsikratysi lyg pamojus stebuklinga lazdele.

Teisė būti išgirstiems

Olga Černovaitė debiutiniu ilgametražiu dokumentiniu filmu „Drugelio miestas“ (Airija, Belgija, Danija, 2017) gręžiasi į Visaginą ir jo gyventojus, kurie viešojoje erdvėje jau ne vienus metus dažniausiai minimi dėl savo (ne)ištikimybės ar simpatijų vienai kaimyninei valstybei. Kaip teigia rusų kilmės režisierė, į šį jauniausią Lietuvos miestą, įkurtą Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams iš visos Sovietų Sąjungos apgyvendinti, ir suprojektuotą drugelio sparnų formos (dalis miesto taip ir nebuvo pastatyta), ją atvedė asmeninės patirtys, susijusios su tapatybės paieškomis, ir noras sukurti filmą apie rusų tautinę mažumą Lietuvoje. Černovaitę sudominęs visaginiečių, kurių daugumą sudaro rusai (taip pat gyvena baltarusiai, ukrainiečiai, totoriai, o rusų kalba išlieka lingua franca), tapatumo klausimas. Kaip Visagino gyventojai suvokia save ir santykį su savo kilme ir gyvenamąja vieta? Kaip jie geba tai suderinti? Klausimai intriguojantys ir verti dokumentininko kameros. Jei manęs neapgauna atmintis, jie nekelti nei dokumentiniame, nei vaidybiniame lietuvių kine (turiu omenyje filmus apie tautines mažumas ir jų tapatybinius klausimus).

PUSLAPIS
IŠ
1003