7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nuo siloso bokšto iki muziejaus

Keiptaune atsidarė didžiausias šiuolaikinio Afrikos meno muziejus

Karina Simonson
Nr. 39 (1233), 2017-11-24
Dailė Svetur
Zeitz MOCAA atriumas. I. Baan nuotr.
Zeitz MOCAA atriumas. I. Baan nuotr.

Siloso bokštas yra įprastas lietuviško gamtovaizdžio objektas. Ypač – apgriuvęs. Tačiau, deja, nė vienas iš jų nėra prikeltas naujam gyvenimui kaip Pietų Afrikoje, kur siloso bokšte įkurtas šiuolaikinio Afrikos meno muziejus.

Zeitzo šiuolaikinio Afrikos meno muziejus, arba „Zeitz MOCAA“, atsidarė rugsėjo 22 d. Keiptaune ir dabar yra didžiausias šalies meno muziejus. Iš buvusio, 1920 m. statyto kukurūzų siloso bokšto atsiveria vaizdai į Atlanto vandenyną ir prašmatnią Keiptauno Viktorijos ir Alberto (V&A) krantinę, kur prieš tris dešimtmečius suklestėjo mažmeninė prekyba, nekilnojamasis turtas ir turizmas. Tai viena iš labiausiai lankomų Pietų Afrikos Respublikos (PAR) vietų, pasak statistikos, sezono įkarštyje pritraukiančių iki 100 000 žmonių per dieną.

Kadaise šis bokštas buvo aukščiausias pastatas Subsaharinėje Afrikoje ir daugiau kaip 80 metų buvo naudojamas tarptautinėje prekyboje. O dar anksčiau siloso bokštais paversti anglies sandėliai, teikiantys anglį garlaiviams, jie dalinai finansuoti iš kompensacijų po vergijos panaikinimo (kompensacijas gavo buvę savininkai, ne vergai).

MOCAA tapo pirmuoju Afrikos muziejumi, kuris pristatinės tik XXI a. kūrinius iš Afrikos ir jos diasporų. Projektas, precedento Afrikos žemyne neturintis savo mastu ir ambicijomis, per atidarymą paskelbtas „aštuntuoju pasaulio stebuklu“. Naujo muziejaus propaguotojai teigia, kad „Zeitz MOCAA“ gali tapti šlovingos naujos Afrikos meno eros pradžia. Jo kritikai nėra tokie tikri.

Apie „Zeitz MOCAA“ projekto, verto 500 milijonų randų (30,5 milijonų eurų), pradžią buvo paskelbta 2013 metais. Jis buvo kuriamas bendradarbiaujant V&A krantinės generaliniam vadovui Davidui Greenui su Jochenu Zeitzu (buvęs „Puma“ generalinis direktorius ir Afrikos meno entuziastas), įkuriant ne pelno siekiančią viešąją įstaigą. Dauguma muziejaus eksponatų yra paskolinti iš Zeitzo privačių kolekcijų, tad ir muziejus pavadintas jo vardu. „Tai viešas muziejus su privačia kolekcija“, – sakė Zeitzas interviu „Financial Times“, pridurdamas, kad MOCAA yra „ne jo ar V&A muziejus, jis – Afrikos“.

Muziejų sudaro 6 000 kv. metrų parodų plotas, skulptūrų sodas ant stogo, naujausiomis technologijomis paremti saugojimo ir konservavimo skyriai, knygynas, skaityklos, restoranas ir baras. Muziejuje taip pat bus Kostiumų institutas, Fotografijos centras, Kuratorystės centras, Judančio vaizdo, Performanso ir Meno edukacijos centrai.

Įspūdingą pastatą suprojektavo britų architektas Thomas Heatherwickas, jo dominuojantis elementas yra devynių aukštų katedrą primenantis atriumas, iškirstas iš 42 korinių betono vamzdžių, sudariusių originalią pastato struktūrą. Užuot visiškai išplėšus vamzdžių rietuvę, iš rausvo betono buvo išskobta erdvė, o jos forma primena būtent tokį kukurūzų grūdelį, kokie kadaise čia ir buvo saugomi. Heatherwicko komanda grūdą skaitmeniniu būdu nuskaitė ir išdidino.

Pasak architekto, šis ryškus akcentas atsirado todėl, kad būta nerimo, ar muziejus sugebės pritraukti lankytojų, nes vidutinis Keiptauno gyventojas nedažnai lankosi parodose. „Esame įpratę, kad pastatų charakteris atsiskleidžia per jų eksterjerą, pavyzdžiui, kaip Sidnėjaus Opera ar Londono „Agurkas“, – sakė jis, tačiau „Zeitz MOCAA“ pastate siekta sukurti tokį įspūdingą interjerą, kad žmonės negalėtų atsispirti ir įeitų vidun. „Buvo didžiulė rizika, kad žmonės ateis, padarys selfį ir grįš namo teigdami, jog pabuvojo muziejuje“, – sakė Heatherwickas.

Iš išorės pastatą išskiria išgaubti langai, suformuoti iš blizgių stiklo plokščių. Atspindėdami aplinkinį peizažą jie sukuria kaleidoskopinį efektą ir padeda šviesai patekti į atriumą. Silosas, anksčiau kauptas bokštuose, sukurdavo didžiulį oro slėgį, tad, pasak Heatherwicko, norėta ne tik išvengti sterilaus plokščio nuobodumo, bet ir sukurti pastato kvėpavimo įspūdį pasinaudojant jo paties istorija.

MOCAA nėra vienintelis šio ypatingo turto nuomininkas. Tiesiai virš muziejaus įkurdintas viešbutis. Buvusioje lifto šachtoje šeši viršutiniai iš 15 aukštų buvo paversti madingiausiu (ir brangiausiu Afrikos miestuose, kainos prasideda nuo 720 eurų už naktį) Keiptauno viešbučiu – penkių žvaigždučių 28 kambarių „Silo“. Iš baro ant stogo svečiai gali mėgautis puikiais vaizdais į uostą, ilsėtis prašmatniuose pramoninio stiliaus liuksuose ir lankytis meno galerijoje vos keliais aukštais žemiau.

MOCAA atidarymo parodoje buvo eksponuojama: iš Nigerijos kilusio Britanijos menininko Yinkos Shonibare hiperpigmentuotos drobės, Svazilando menininkės Nandiphos Mntambo sukurtos moteriškų formų skulptūros iš karvių odos, PAR queer fotografės Zanele Muholi portretai, fotografo Edsono Chagaso („Auksinio liūto“ apdovanojimo laimėtojo) 2013 m. Venecijos bienalės Angolos paviljono instaliacija, vargingame Soveto priemiestyje PAR gimusio Mohau Modisakengo juodmedžio biustas, didžiulė Keiptauno menininko Nicholaso Hlobo drakono skulptūra iš gipso ir kaspinų, nurodanti į kosų genties mitologiją, iš 1150 mažų stiklo karoliukų pagaminti lakštai, jų autorė – amerikiečių dailininkė Liza Lou, turinti studiją Durbane, Pietų Afrikos mieste, esančiame apie 1300 km nuo Keiptauno, ir daug kitų autorių kūrinių.

Pasak Marko Coetzee, „Zeitz MOCAA“ vykdomojo direktoriaus ir vyriausiojo kuratoriaus, muziejaus misija yra sukurti platformą, skirtą patiems afrikiečiams papasakoti savo istoriją bei dalyvauti kitiems ją pasakojant. Jis sako, jog muziejus „geografiškai įsikūrė Keiptaune, bet palaiko dialogą su visomis 54 Afrikos valstybėmis“. Kritikai taip pat galėtų pakomentuoti, jog muziejus suprojektuotas „Instagramo“ kartai, akcentuojant tokias meno formas kaip fotografija ir mada. Tačiau „Zeitz MOCAA“ komanda į tai atšauna, kad „tai ne jūsų močiutės meno muziejus“, pagal apibrėžimą, jis apsiriboja „šiuolaikiniu“ menu ir tai yra interpretuojama gana pažodžiui.

Vis dėlto, „Zeitz MOCAA“ būnant viešąja ne pelno siekiančia organizacija, kyla keli klausimai: pirmiausia, netyla diskusijos dėl muziejaus vietos – muziejaus įkurdinimas rajone, kuriame šiuo metu yra brangiausias nekilnojamasis turtas visame žemyne, gali atrodyti iš esmės nesuderinamas su jo misija. Tačiau tikrovė yra tokia, jog „Zeitz MOCAA“ yra verslo projektas, ir būtent tai leido jį išplėtoti iki tokio įspūdingo masto. V&A valdo pastatą bei sumokėjo už jo renovaciją, tarp jo rėmėjų taip pat yra „Bloomberg“, BMW ir „Standard Bank“.

Be to, dar 2015 m. meno naujienų portalo „Artthrob“ redaktorius Matthew Blackmanas iškėlė klausimą, kad darbus muziejaus kolekcijai atrenka vienas asmuo, Markas Coetzee, nesikonsultuodamas su kuratoriais ir meno kritikais, o tai kertasi su muziejinės veiklos principais. Pokolonijinėje visuomenėje kaip Pietų Afrika, kurios istorija glaudžiai susijusi su atskirties samprata, ypač svarbu, kad „Zeitz MOCAA“ itin atsakingai formuluotų, ką vadinti „šiuolaikiniu Afrikos menu“.

Tačiau daugiausia diskusijų kilo dėl to, kad visi keturi pagrindiniai projekto veidai – Coetzee, Zeitzas, Heatherwickas ir V&A generalinis direktorius Davidas Greenas – yra baltieji vyrai. Zeitzas ir Heatherwickas – dar ir ne pietų afrikiečiai. Ir visa tai šalyje, kur 80 procentų gyventojų yra juodaodžiai. Coetzee nurodo į muziejaus kuratorių komandos įvairovę, kurioje iš tiesų yra daug juodaodžių afrikiečių, ir tai be galo svarbu. Tačiau nei zulų, nei kosų (didžiausios PAR etninės grupės) bendruomenių spaudoje nepasirodė nė vieno straipsnio apie muziejų, o tai turbūt iškalbingiau nei visi kuratoriniai pasisakymai. Verta paminėti, kad įėjimo į muziejų bilietas suaugusiam kainuoja 180 randų (apie 11 eurų), kas yra neįkandama didelei daliai šalies gyventojų. Kita vertus, jaunimas iki 18 metų gali lankytis nemokamai, o kiekvieną trečiadienį muziejus atidarytas visiems, pateikusiems Afrikos šalies pasą. Galima konstatuoti, kad muziejaus veikla bus atidžiai stebima, o mes stebėsimės šio įspūdingo pastato ir jame esančių meno objektų kūrėjų talentu.

Zeitz MOCAA atriumas. I. Baan nuotr.
Zeitz MOCAA atriumas. I. Baan nuotr.
Zeitz MOCAA atriumas. I. Baan nuotr.
Zeitz MOCAA atriumas. I. Baan nuotr.
Zeitz MOCAA pastato fragmentas. I. Baan nuotr.
Zeitz MOCAA pastato fragmentas. I. Baan nuotr.
Jochen Zeitz. Zeitz MOCAA nuotr.
Jochen Zeitz. Zeitz MOCAA nuotr.
Zeitz MOCAA fasadas. I. Baan nuotr.
Zeitz MOCAA fasadas. I. Baan nuotr.
Siloso bokštai prieš rekonstrukciją
Siloso bokštai prieš rekonstrukciją
Viktorijos ir Alberto (V&A) krantinė su Zeitz MOCAA muziejumi. I. Baan nuotr.
Viktorijos ir Alberto (V&A) krantinė su Zeitz MOCAA muziejumi. I. Baan nuotr.
Athi-Patra Ruga, Pasiūlymas Tseko Simon Nkoli memorialui, 2017 m. Zeitz MOCAA nuotr.
Athi-Patra Ruga, Pasiūlymas Tseko Simon Nkoli memorialui, 2017 m. Zeitz MOCAA nuotr.
Mary Sibande, „Chaoso viduryje yra galimybė“. 2017 m. Zeitz MOCAA nuotr.
Mary Sibande, „Chaoso viduryje yra galimybė“. 2017 m. Zeitz MOCAA nuotr.
Nandipha Mntambo, „Materiali vertė“. 2017 m. Zeitz MOCAA nuotr.
Nandipha Mntambo, „Materiali vertė“. 2017 m. Zeitz MOCAA nuotr.