Jaunieji ir brandūs pakeleiviai

Dvigubame jaunųjų talentų rečitalyje (lapkričio 14 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje) pasitvirtino įžvalga, jog kad ir kur gabūs jaunuoliai bebrandintų muzikos atlikimo meną, kur bevyktų studijos ar tobulinimasis įvairiose pasaulio šalyse, galutinį rezultatą nulemia gimtosios šalies mentalitetas, tradicijos, įvairūs specifiniai veiksniai, net kalbos ypatybės. Tą vakarą savo požiūrį į atliekamus kūrinius pateikė daugelio įvairių tarptautinių konkursų laureatai – 2003 m. Klivlando konkurso nugalėtojas japonas Kotaro Fukuma ir 2016 m. UNISA konkurso Pretorijoje nugalėtojas bei 2017 m. A. Rubinšteino konkurso Tel Avive antros premijos laureatas rumunas Danielas Ciobanu. Kuo panašūs šie jaunuoliai? Abu – virtuozai, abu – trapios išvaizdos. Programos pasirinkimas bei kūrinių traktuotės – visiškai skirtingos.

K. Fukuma paskambino Ludwigo van Beethoveno Sonatą Nr. 17 d-moll, op. 31, Nr. 2, dėl kurios pavadinimo „Audra“, manoma, kompozitorius neprieštaravo. Po to išgirdome Ferenco Liszto pjesę „Obermano slėnis“ iš ciklo „Klajonių metai. Pirmieji metai: Šveicarija“ bei Aleksandro Skriabino Penktąją sonatą, op. 53. Beje, Tokijuje gimęs pianistas dabar gyvena Berlyne, studijavo Paryžiuje, Berlyne, tarptautinėje pianistų akademijoje Italijoje, žymių pasaulio pedagogų meistriškumo kursuose. Beethoveno sonatos ir Liszto pjesės traktuotėse vyravo asmenybės abejonių, tylios kančios, apmąstymų apie gyvenimo tėkmę nuotaikos. Prieš akis nejučia iškilo neseniai Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje matytas japonų kaligrafijos ir dailės parodos atidarymo vaizdas. Net keli dailininkai, sustoję prie ilgo stalo, tuo pačiu metu demonstravo savo paveikslų gimimo meną. Nuo ilgo popieriaus rulono paėmę po pailgą balkšvą lakštą, švelniais, skubriais judesiais tapė pilkų ar juodų linijų kontūrus, o kai kurios moterys prie medžių šakų pridėdavo rausvos spalvos „uogelių“. Panašiai buvo galima įsivaizduoti K. Fukumos tyliuose epizoduose tarsi dramblio kaulo spalva piešiamas lanksčias frazes, kartais paspalvinamas šviesiai rausvu atspalviu, o pakilios nuotaikos momentai staiga suskambėdavo beveik egzaltuotai garsiai, ryškiai. Čia garsas buvo šaižokas, kietokas, bet lengvas. Pianistas kruopščiai vykdė visus kompozitorių kūrinių atlikimo nurodymus, tačiau jų įprasminimas buvo netikėtas.  

Analogiškai buvo traktuota ir Skriabino sonata, kurios tyliuosius epizodus K. Fukuma „tapė“ visai blankiais atspalviais, tarsi su vualiu, labai ramiai, statiškai. Ryžto ir polėkio muzikoje visi aštrūs, greiti akordų pasažai ir kiti balsai susipindavo į bendrą masę, kurioje sunku buvo išgirsti svarbiausias melodines linijas, temas ar harmonijas. Atrodė, jog užklupo garsų kruša. Sunku buvo atpažinti Skriabinui būdingus sąskambius ar suprasti pačios muzikos prasmę.

Bisui pianistas taip pat neįprastai paskambino Roberto Schumanno–Liszto „Dedikaciją“ („Widmung“). Matyt, tolimas atlikėjo dvasiai romantinis kūrinys atrodė kažkoks „keturkampis“, klampokas, nesijautė vokalinės šios muzikos kilmės.  

Vis dėlto buvo įdomu susipažinti su savitomis jaunojo pianisto traktuotėmis, sukėlusiomis netgi diskusijų tarp muzikos profesionalų. Taikli buvo profesorės Liucijos Drąsutienės mintis, jog tai – neabejotinai talentingas žmogus, bet jo rytietiškai mąstysenai dar nesuprantama europietiška muzika. Būtų įdomu išgirsti šio pianisto atliekamas savo šalies menininkų kūrinių traktuotes.

Tapybiškai skambėjo ir rumunų kilmės Danielo Ciobanu atliekami kūriniai. Mokytis skambinti fortepijonu jis pradėjo tik devynerių, mokėsi V. Braunero aukštojoje muzikos mokykloje, prestižinėje S. Melville’o kolegijoje Edinburge, Škotijos karališkojoje konservatorijoje. Nuo pirmųjų Maurice’o Ravelio „Valtelės vandenyne“ (iš ciklo „Atspindžiai“) garsų išniro asociacijos su prancūzų impresionistų paveikslais. Spalvingai, šiltai žėrintys pasažai kūrė malonią nuotaiką, žavėjo kokybe. Maksimaliai susikaupęs, net kiek sukumpęs ir pakėlęs pečius, D. Ciobanu ryškiai ir įtemptai „tapė“ charakteringus Modesto Musorgskio siuitos „Parodos paveikslėliai“ (kūrinio, inspiruoto 1874 m. Sankt Peterburge įvykusios pomirtinės rusų dailininko Viktoro Hartmano darbų parodos) vaizdus. Paprastai, orkestrams atliekant puikią šio kūrinio Ravelio instrumentuotę, dešimt charakterinių pjesių sujungiamos vientisu judėjimu. Pianistas po kiekvienos sustodavo, padarydavo ryškią pauzę, tarsi leisdamas įvertinti matytus ir maksimaliomis pastangomis muzikos garsais perteiktus paveikslus.

Visiškai kitaip savo asmens savybes D. Ciobanu atskleidė pasakęs, jog bisui paskambins šiek tiek džiazo. Atsipalaidavęs smagiai pažėrė virtuozinių pasažų, standžių ritmų kaskadų, dar labiau sužavėdamas klausytojus. Koncerto pabaigai abu talentingi pianistai sėdo prie fortepijono ir beveik pokštaudami meistriškai ir linksmai paskambino populiarią Sergejaus Rachmaninovo Polkutę (pirmą partiją atliko D. Ciobanu).

***

Lapkričio 16 d. filharmonijoje publiką malonino Liszto muzikos garsai. Koncerte, pavadintame „Liszto harmonijos“, vėlgi skambino jaunieji tarptautinių konkursų nugalėtojai iš skirtingų pasaulio šalių, nepanašūs to paties kompozitoriaus kūrinių traktuotėmis. Abu atlikėjai tik prieš mėnesį tapo tarptautinio Utrechto F. Liszto pianistų konkurso nugalėtojais. Tai Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos studentė Dina Ivanova (III vieta ir Publikos prizas) bei Purcello muzikos mokyklos Londone, Curtis muzikos instituto Filadelfijoje ir Karališkojo muzikos koledžo Londone absolventas Alexanderis Ullmanas (I vieta).

Sudėtingais Liszto kūriniais koncertą pradėjo D. Ivanova. Ji atliko šešis „Didžiuosius etiudus pagal Paganini“ ir „Mirties šokį“. Vos šiai žaviai merginai prisilietus prie fortepijono klavišų, salės erdvę užliejo romantiškai šilti ir labai kokybiški garsai. Atrodė, jog be fizinių pastangų, patogiai, laisvomis rankomis šiuos sudėtingus etiudus pianistė traktuoja tarsi kaip Paganini smuiko pasažus, virtuozinę techniką – trapiai, kartais visiškai nenaudodama dešinio pedalo, stilingai, preciziškai tiksliai. Tik „audringuose“ etiuduose vyravo Liszto pradas – kone vulkaninė interpretacija. Tobula gilias šaknis turinčios rusiškosios fortepijono mokyklos atstovė patvirtino šios mokyklos privalumus: siekiamybę aukščiausio meistriškumo ir grožio garsais kuo tiksliau atskleisti kompozitoriaus sumanymus. Kilo mintis, jog ši tikru pirmapradžiu talentu apdovanota pianistė turi nuostabų pedagogą (studijuoja pas prof. Aleksandrą Mndojancą), kuris subtiliai formuoja jos atlikimo stilių.

„Mirties šokiu“ D. Ivanova dar plačiau atskleidė savo gebėjimų unikalumą. Dėl ypatingai sudėtingos (virtuozine bei turinio perteikimo prasme) muzikinės medžiagos kūrinys, grįstas viduramžių sekvencijos „Dies irae“ melodija su keliolika dramatiškų variacijų, ypač retai atliekamas. Pianistė neįtikėtinai ryškiai, įtaigiai, virtuoziniu požiūriu tobulai perteikė visą šio nuožmaus „mirties šokio“ įvaizdį.

Alexanderis Ullmanas savo pasirinktų Liszto kūrinių traktuotėmis patvirtino nuomonę apie asmenybės dvasinių ir fizinių savybių svarbą, pedagogų diegiamus profesinius pagrindus. Pianistas atliko Etiudą Nr. 11 „Vakaro harmonijos“ iš ciklo „Transcendentinio atlikimo etiudai“, du noktiurnus „Sapne“ ir „Be miego! Klausimas ir atsakymas“, pjeses „Pilki debesys“, „Bagatelė be tonacijos“, „Dievo palaiminimas vienatvėje“ iš ciklo „Poetinės ir religinės harmonijos“ ir vienintelį virtuozinį kūrinį – „Vengriškąją rapsodiją“ Nr. 10. Susidarė įspūdis, kad buvo pakeistas fortepijonas. Dvasinės brandos, filosofinių apmąstymų ar tinkamo emocinio nusiteikimo reikalaujantys lėtos tėkmės kūriniai skambėjo aštrokai, vienspalviu skaidriu garsu, statiškai. Galbūt jaunam žmogui nelengva įsiskverbti į paslaptingą subtilybių pasaulį? Įvairovės įnešė „Bagatelėje be tonacijos“ guviai traktuoti epizodai bei kai kuriose pjesėse lengvai, tyliai aukštame registre „pračiurlenę“ greiti, švelnūs pasažai. Forte buvo kietas, aštrus. Panašiai traktuota ir „Vengriškoji rapsodija“, kurioje vyravo virtuozinis pradas.

Publika vis dėlto buvo sužavėta. Ir, kaip jau tapo įprasta šiame festivalyje, koncerto pabaigoje į sceną įžengė abu atlikėjai. Jie niūrokai keturiomis rankomis paskambino Beethoveno Simfonijos Nr. 7 lėtąją dalį (pirmąją partiją atliko A. Ullmanas). Pasipylė puokštės gėlių.  

***

Lapkričio 18-ąją koncerte „Fortepijono ir batutos maestro“ Wolfgango Amadeus Mozarto kūrinius atliko pianistas, dirigentas, pedagogas, tarptautinių pianistų konkursų vertinimo komisijų pirmininkas ar žiuri narys Andrea Bonatta iš Italijos. Kaip pianistas, jis yra įrašęs visus Johanneso Brahmso kūrinius fortepijonui, taip pat Liszto ir Franzo Schuberto kompaktines plokšteles. Maestro neretai groja duetu su pianistais Pauliu Badura-Skoda ir Valentinu Gheorghiu, smuikininkais Domenico Nordio ir Sergejumi Krylovu. Kaip pedagogas, A. Bonatta veda meistriškumo kursus Tokijuje, Šanchajuje, Pekine, Utrechte, Seule, Hanoveryje, Kelne, Maskvoje, Vienoje ir kt.

Koncerte Vilniuje maestro, atsisėdęs nugara į publiką prie fortepijono su nuimtu dangčiu, skambino ir dirigavo Lietuvos kameriniam orkestrui (meno vadovas Sergejus Krylovas). Pirmiausiai išgirdome Mozarto Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 9 Es-dur (KV 271, „Jenamy“), skirtą talentingai prancūzų pianistei, draugo dukrai Victoire Jenamy. Šis ankstyvojo kūrybos periodo opusas nėra toks populiarus, kaip daugelis kitų Mozarto koncertų, kuriuos pianistai renkasi dėl įsimenamų ryškių temų, kontrastingo charakterio dalių. A. Bonattos traktuotoje solisto partijos subtilioje muzikoje, solo atkarpose ar kadencijose ryškiai jautėsi menininko branda, sceninė patirtis, lanksčiai ir subtiliai pateikiamos lyg „prigesintai“ skambančios frazės. Vis dėlto tais atvejais, kai solistai diriguoja orkestrui, susidaro įspūdis, kad šiek tiek blaškomas ir klausytojų, ir paties atlikėjo dėmesys, dėl ko kartais nesutampa solisto ir orkestro atliekamų arba orkestro tutti epizodų pradžios ar pabaigos. Be to, ir veržliuose, dinamiškai įtemptuose solisto pasažuose trūko tos pašėlusios jėgos, kuri pasireiškė garsiai ir sodriai įsiveržus temperamentingam orkestrui.

Antroje koncerto dalyje nuskambėjo savotiškai interpretuojama Mozarto Simfonija Nr. 38 D-dur (KV 504, „Prahos“). Kontrastų principu pasirinkta atlikimo stilistika kiek vargino. Temperamentingai skatinamas greitai, garsiai, sodriai griežti, orkestras skambėjo statiškai, nes jautėsi kiekvieno takto ribos, vyravo akcentuota artikuliacija. Negana to, ilgos trukmės epizodai ar tylios muzikos pertraukiamos frazės buvo atliekamos visiškai vienodu intensyvumu, be vidinio judėjimo ar vedimo į priekį. Kartais kulminacijose pasigirsdavo netiksliai intonuotos ir per grubios kai kurių pučiamųjų natos.

Publikai netrūko entuziazmo paprašyti bisų. Staiga visai kitaip, plačiais rankų mostais maestro inspiruojamas orkestras ėmė griežti lanksčiai, melodingai, o Mozarto Menuetas C-dur suspindo stilingai ir šviesiai. Nuostabi permaina, puikus traktuotės pasirinkimas.