Ką menininkas norėjo padaryti, sužinome iš projektų aprašymų ir pokalbių su autoriais. Tai viena. Antra – srities žinovai įtikina, jog yra galybė objektyvių aplinkybių, kurias būtina žinoti, kad galėtume kūrinius patirti giliau, tame irgi yra tiesos. Na, o trečia, kartais visai priešinga, bet irgi tiesa yra tai, kad kūriniai ir parodos elgiasi kaip nori, nes ateina žiūrovas ir suvokia pasiremdamas savo pirma, antra, trečia ir keturiolikta aplinkybe. Veikia žiūrinčiojo nusiteikimas, nuotaika, esminiai ir dienos poreikiai, gyvenimo etapas, išsilavinimas, požiūris į išsilavinimą, atėjimo priežastis ir t.t. W.J.T. Mitchellas klausė, „ko nori atvaizdai?“, man rūpi sužinoti, ką parodos daro neprašytos, koks jų pašalinis, nenumatytas poveikis. Patikrinsiu tris iš dabar veikiančių.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() |
Lapkričio 25 ir 26 d. Šiauliuose įvyks spektaklio pagal kubiečių kilmės amerikiečių autorės Marios Irene Fornes pjesę „Dumblas“ premjera. Apie netradicinius sprendimus ir įvietinto spektaklio kūrimo ypatumus kalbamės su režisieriais Goda Palekaite ir Aaronu Kahnu (JAV).
![]() |
Šių metų Europos šalių kino forumas „Scanorama“ pristato itin daug jaunųjų debiutuojančių režisierių filmų. Festivalio naujoje programoje „Galvok, ką nori“ – ryškūs eksperimentuojančių, savo kino kalbos ieškančių režisierių kūriniai, skirti jaunajai kartai arba tiems, kurie ieško naujų kino vėjų. „Scanoramoje“ viešėjo ir savo filmą „Buržuazinio šuns savikritika“ pristatė jaunasis vokiečių režisierius Julianas Radlmaieris, savo kūriniuose nebijantis pasijuokti tiek iš savęs, tiek iš politikos.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Viskas čia labai konceptualu: tamsoje matome „išsiliejusius“ miegančių žmonių siluetus, o už kadro girdime, kaip per miegus kalba amerikiečių dainininkas Dionas McGregoras, XX a. 7-ajame dešimtmetyje išgarsėjęs kaip daugiausiai per miegus šnekantis žmogus, kurio atpasakojami sapnai apie nykštukų miestą, sraiges, keistą operaciją, geidulingą kaimynę ar iškrypėliškų polinkių senutę nustebino savo rišlumu ir bent man savo psichodelika priminė Williamo S. Burroughso, Alleno Ginsbergo, Aldouso Huxley’io ar Kurto Vonneguto tekstus – būtent verbalinė dalis filme stipriausia, o ją lydintys vaizdai sapnų atpasakojimams, kurie įdomūs jau patys savaime, man rodos, taip nieko naujo ir nesuteikė.
![]() | ![]() |
Į „Pamėnkalnio“ galeriją nebeinu pro paradines duris, ir ne dėl socialinio nerimo ar šiaip kokio konceptualaus įsitikinimo, o dėl priklausomybės nuo kavos. Kava – neatsiejama miesto bendruomenės ritualo dalis, o su galerija sujungtoje kavinėje belaukdamas gėrimo akies kampu jau žvelgiu į menininkų Adomas Žudys ir Dalios Mikonytės parodą „Miesto studijos“, kuruojamą Laimos Kreivytės.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Nežinau, ar François Ozonas pirmasis sumontavo prasiveriančią vaginą su atsimerkiančia moters akimi, tačiau, regis, tai vienintelis originalus jo naujausio filmo „Dvilypis meilužis“ („L’amant Double“, Prancūzija, Belgija, 2017) momentas. Pasirodžiusi filmo pradžioje ši montažinė sandūra tiksliai apibūdina esmę: tai gana vujeristinis pasakojimas ar ginekologiškas trileris, kurio herojei seksas ir psichoterapija turi padėti išsivaduoti nuo baimę keliančios savo asmenybės dalies.
![]() | ![]() | ![]() |
Naujas CD: Lithuanian Chamber Orchestra. Kutavičius / Balakauskas / Martinaitis. „Telos Music“, 2017
Neseniai pasirodė ir įprastas, ir kartu ypatingas dalykas – nauja kompaktinė plokštelė. Ją įrašė Lietuvos kamerinis orkestras (meno vadovas Sergejus Krylovas) su dirigente Adrija Čepaite.
Kodėl plokštelė ypatinga? Atrodytų, po plačiai nuskambėjusios pernykštės, išleistos garsiausios pasaulyje klasikinės muzikos leidėjos „Deutsche Grammophon“ (su Antonio Vivaldi „Metų laikais“ ir solistu Sergejumi Krylovu), kuri priminė, kad lietuvių kolektyvas priklauso pasauliniam klasikinės muzikos elitui, jau galima ilsėtis ant laurų. Vis dėlto Europos publikai skirta naujoji plokštelė, išleista Vokietijos įrašų firmos – garsiosios „Naxos“ partnerės „Telos Music“ – yra svarbi keletu aspektų. Pirmiausia – tai vienas iš nedaugelio per ilgus dešimtmečius Europos leidinių, kuriame parodytas išskirtinis dėmesys lietuvių muzikai. Plokštelėje įrašyti iškiliausių autorių – Broniaus Kutavičiaus, Osvaldo Balakausko ir Algirdo Martinaičio, – dariusių didžiulę įtaką mūsų dabarties muzikos raidai, kūriniai. Reiktų pasakyti, jog tai tik maža dalelė XX a. lietuvių muzikos aukso fondo, verto naujo žvilgsnio, nepriekaištingo atlikimo ir įamžinimo, tačiau pradžia gera. Beje, autorius ir kūrinius atsirinko vokiečių leidėjai, išklausę daugybę mūsų kompozitorių muzikos ir, ko gero, pasirinkę germaniškajai kultūrai artimesnes partitūras, susijusias su baroku, Bachu ir nuspalvintas lietuviško identiteto ženklais.
![]() |
2017 m. lapkričio 14 d. Vilniuje po sunkios ligos mirė Lietuvos kompozitorių sąjungos narė, muzikologė, publicistė, dainų tekstų autorė ir vertėja Irena Mikšytė. Kitą savaitę jai būtų sukakę 90.
![]() | ![]() |
Europos kino akademija paskelbė pirmuosius šių metų nugalėtojus. Geriausiu Europos 2017 m. operatoriumi, kuriam bus įteiktas Carlo di Palma prizas, tapo Michailas Kričmanas. Jis apdovanotas už Andrejaus Zviagincevo filmą „Nemeilė“. Šio filmo muzikos autoriams Jevgenijui ir Sašai Galperinams atiteko ir geriausio Europos kino kompozitoriaus apdovanojimas. Geriausiu Europos montuotoju tapo Robinas Campillo už filmo „120 dūžių per minutę“ („120 battements par minute“) montažą. Campillo yra ir šio filmo režisierius. Geriausio kino dailininko apdovanojimas atiteko Josefin Åsberg už filmą „Kvadratas“ (rež. Ruben Ostrund). Apdovanojimas geriausiai kostiumų dailininkei paskirtas Katarzynai Lewińskai už filmą „Pėdsakas“ (rež. Agnieszka Holland). Apdovanojimas geriausio grimo ir šukuosenos autoriui paskirtas Leendertui van Nimwegenui už filmą „Brimstorne“ (rež. Martin Koolhoven). Geriausiu garso operatoriumi išrinktas Oriolis Tarragó už filmą „Septynios minutės po vidurnakčio“ (rež. J. A. Bayona). Apdovanojimai bus įteikti gruodžio 9 d. per iškilmingą Europos kino akademijos ceremoniją Berlyne.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Jaunimo teatras ruošiasi neeilinei premjerai. Į savo jaunystės teatrą grįžta režisierius Eimuntas Nekrošius. Jo naujas spektaklis – „Cinkas (Zn)“ pagal baltarusių rašytojos Nobelio premijos laureatės Svetlanos Aleksijevič knygas.
Po 26-erių metų Eimuntas Nekrošius sugrįžta su spektakliu, pasakojančiu apie tai, kas įvyko prieš tuos tris dešimtmečius. Apie epochą, kuri nugrimzdo į nebūtį, bet jos padarinius jaučiame ir šiandien. Išvaikščiojęs pasaulinės literatūros viršukalnes, Nekrošius susitelkia į eilinių žmonių likimus. Ir žvelgia į praeitį iš dabarties perspektyvos.
![]() | ![]() |