7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Baletas su amerikietišku gaivalu

Harlemo šokio teatras Vilniuje

Helmutas Šabasevičius
Nr. 39 (1233), 2017-11-24
Šokis
„Sugrįžimas“. M. Aleksos nuotr.
„Sugrįžimas“. M. Aleksos nuotr.

Lapkričio 12 ir 14 d. Vilniuje, Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre, viešėjo greitai penkiasdešimtmetį švęsiantis Harlemo šokio teatras – amerikietiškos kultūros fenomenas, atspindintis savitas šios šalies tradicijas, įsitvirtinusias supinant daugiakultūres patirtis, ieškant ir surandant netikėtas jų dermes.

Jau kuris laikas Vilnių puošusios efektingos Harlemo šokio teatro afišos ragino galvoti apie vieną iš JAV kultūros fenomenų – afroamerikietišką jos diskursą, kurio fragmentai XX a. pirmojoje pusėje pasiekė Europą ir čia išpopuliarėjo džiazo muzikos pavidalais, suteikė įvairių impulsų moderniojo meno plėtrai.

Kartu su džiazo muzikantais Europą pasiekė ir kiti menininkai, tarp jų – šokėjai, pasiūlę savo aistringą meną įspūdžių ir naujovių išalkusiai Europos pramogų rinkai. Dar nenuslopus Sergejaus Diagilevo Rusų sezonų įspūdžiams, 1925-aisiais Paryžių sudrebino „La Revue nègre“ – pagrindinė jo žvaigždė buvo žavinga tamsiaodė šokėja Joséphine Baker (1906–1975), greitai užkariavusi Europos sostinių simpatijas. Garsas apie ją netruko pasiekti ir laikinąją Lietuvos sostinę Kauną: „Juodąją artistę varžo policija“, – skelbė 1928-ųjų lapkričio 23 d. „Lietuvos žinių“ antraštė.

„Kaip žinoma, Žozefina Beker principialiai nepripažįsta jokių drabužių ir šoka nuoga. Berlino policija tačiau privertė ją dėvėti lifčiką (letetirką) (liemenėlę, – H. Š.). Vieną vakarą atsitiko „nelaimė“ – trūko tas prietaisas. Ž. Beker, žinoma, neišsigando ir tęsė šokius nuoga. Dabar policija pareikalavo, kad ji stipresnius lifčikus įsigytų“, – informavo anuomet svarbiausias Lietuvos dienraštis.

Pasak literatūrologės Solveigos Daugirdaitės, Baker pasirodymus matė tuo metu Paryžiuje buvoję Lietuvos kultūros žmonės Vytautas Sirijos Gira, Danutė Čiurlionytė, Bronys Raila, romane „Korektūros klaida“ apie ją rašo Liūnė Janušytė. O scenografas Liudas Truikys (1904–1987) tobulintis Paryžiuje pasirinko žinomo plakatų meistro Paulio Colino (1892–1985), Joséphine Baker mylimojo, studiją.

Per kelis dešimtmečius susiformavo turtingos afroamerikiečių kultūros tradicijos, nors kelias į klasikinį baletą jos atstovams nebuvo lengvas.

Prieš 48 metus juodaodžio šokėjo Arthuro Mitchello įkurtas Harlemo šokio teatras iš socialinio projekto šiandien virto įdomiu meniniu reiškiniu, žinomu daugelyje šalių. Šiemet aštuoniasdešimt trejų metų slenkstį perkopęs menininkas pats užaugo Harlemo gatvėse, valė batus, nešiojo laikraščius ir dalyvavo gatvės gaujų muštynėse, bet sugebėjo ištrūkti iš savo aplinkos ir tapo Niujorko miesto baleto pagrindiniu solistu – būtent jam choreografas Georgeʼas Balanchineʼas sukūrė duetą balete „Agonas“ (1957).

Kartu su mokytoju Karelu Shooku (1920–1985) Mitchello Harleme įkurta baleto studija išsivystė į populiarų klasikinio šokio judėjimą, suteikusį progą šios bendruomenės jaunimui mokytis ir tapti šokio profesionalais, o klasikinį šokį paskatino peržiūrėti ilgus metus vyravusius stereotipus: kas šiame mene leistina ir kas ne.

Harlemo šokio teatro meno vadovė nuo 2011 m. Virginia Johnson – viena iš teatro kūrėjų ir pirmųjų pagrindinių šokėjų. Jos vadovaujama trupė Vilniuje pristatė dvi skirtingas programas, suteikusias progą susipažinti su kelių nepaprastai įvairios amerikietiškos kultūros choreografų kūryba.

Pirmąją – „Harlemo spalvų baletas“ – pradėjo vienas naujausių trupės kūrinių. „Brahmso variacijas“ prieš metus pastatė Robertas Garlandas, reziduojantis Harlemo šokio teatro choreografas. Baigęs Juliardo mokyklą Niujorke, kur susipažino su Antony Tudoro, Paulo Tayloro, José Limóno ir kitų žinomų Amerikos choreografų kūriniais, jis pradėjo dirbti Harlemo šokio teatre, netrukus tapo pagrindiniu šokėju, vėliau – Harlemo šokio teatro mokyklos vadovu. Abstrakčiosios neoklasikinės choreografijos tradicijos Lietuvoje beveik nebeliko, todėl buvo įdomu matyti Garlando sukurtą nepretenzingą, sklandų, išradingai ir muzikaliai dėliojamą klasikinių judesių pasiansą.

Toliau ėjo choreografo Darrello Grando Moultrie pernai pastatyta „Pusiausvyra (Brolija)“. Harleme užaugęs choreografas taip pat baigė Juilliardo mokyklą ir dirba teatro, baleto, šiuolaikinio šokio srityse, kuria choreografiją populiariosios muzikos žvaigždžių pasirodymams. Gal todėl charakterinis trijų vyrų solistų šokis labiau įsiminė azartiška atlikėjų energetika nei judesių kompozicijomis ar deriniais.

Pernai buvo sukurta ir šokio novelė „Pokyčiai“. Jos autorė Dianne McIntyre (g. 1946) – šokėja, choreografė ir pedagogė. Ji mokėsi baleto ir moderniojo šokio, bet vėliau pasirinko lingvistikos studijas Ohajo universitete. Vis dėlto aistra šokiui nugalėjo, choreografinius bandymus ji pradėjo derinti su džiazo kultūros tyrimais ir 1972-aisiais Harleme įkūrė modernaus šokio studiją „Judantys garsai“. McIntyre „Pokyčiai“ – tai moterų trio, pagarbos ženklas juodoms, rudoms ir rusvoms, pasak Dukeʼo Ellingtono dainos, moterims, išdrįsusiomis keistis ir keisti jas supantį pasaulį; tai ne tik choreografinis, bet ir režisūrinis kūrinys, čia nemažą vietą užima kostiumų transformacijos ir apšvietimas, tačiau jo plastinė forma taip pat daugiausia remiasi atlikėjų artistiškumu.

Pats naujausias svečių darbas – Darrello Grando Moultrie „Harlemas mano mintyse“, jo premjera įvyko rugsėjo 29 d.; kūrinyje apstu garsinių, vaizdinių ir plastinių Harlemo, kaip savitos kultūrinės erdvės, ženklų, pirmiausia – džiazo ritmų, kurie iš muzikos natūraliai persikelia į azartiškai atliekamus choreografinius epizodus.

Būtent šokėjų temperamentas, gaivališka judesio sklaida, o ne choreografų išmonė labiausiai ir įsiminė pasibaigus pirmajai programai. Tačiau šiuos atsargius įspūdžius pakoregavo antrasis harlemiečių pasiūlytas šokio rinkinys.

Pavadintas „Ritmo perspektyva“, jis supažindino su kiek anksčiau sukurtais darbais. Trečias Darrello Grando Moultrie darbas „Indai“ (2014) pasirodė įdomiausias iš visų rodytų jo darbų: čia šokis yra tiesiog įkūnyta muzika, lengvai ir jautriai sustyguota judesių partitūra, plastiškai supinanti solistų ir visos trupės atliekamus epizodus, turtingus šviesos ir jausmo niuansų. Choreografo sumanymus šokėjai atskleidė maksimaliai, išradingomis ir neformaliomis judesio detalėmis klasikinio šokio formas atverdami belaikiams, universaliems jausminiams išgyvenimams, nesvarbu, kur jie būtų patiriami – Harleme ar Vilniuje.

Ypač smalsu buvo pamatyti „Čakoną“ – legendinio meksikiečių kilmės JAV choreografo José Limóno (1908–1972) darbą, sukurtą dar 1942-aisiais. Šis monologas judesių taupumu, jausmine koncentracija, išorinių efektų atsisakymu gerokai išsiskyrė iš XX a. 5-ojo dešimtmečio šokio kultūros ir tapo vienu pirmųjų kontempliatyviosios choreografijos pavyzdžių, kur judesys tampa universalia, belaike ir belyte choreografine nata, nesvarbu – vyras ar moteris ją atliktų (Vilniuje „Čakoną“ šoko moteris); didelės reikšmės čia neturi nei kostiumas, nei dekoracijos, nei kiti aksesuarai: akis į akį lieka žmogus ir muzika, Johanno Sebastiano Bacho smuiko garsų įbūtintas judesys ir žiūrovas.

Daug minčių sukėlė „Šokant dangaus prieangyje (Meilės ir praradimo odės)“ – 1993-iaisiais choreografo Ulysseso Doveʼo (1947–1996) pagal Arvo Pärto muziką („Cantus in Memory of Benjamin Britten“, 1977) sukurtas, kaip jis pats sakė, „poetiškas paminklas tiems, kuriuos mylėjau“. Doveʼas mokėsi baleto ir šiuolaikinio šokio Viskonsino universitete, o 1979-aisiais sukūrė pirmąjį savo darbą „Matau mėnulį... ir mėnulis mato mane“. Šiandien vienu novatoriškiausių XX a. pabaigos choreografų vadinamas menininkas kūrė Nyderlandų nacionalinio baleto trupei, Amerikos baleto teatrui, Niujorko miesto teatrui. Koncerto programoje pateikiama Doveʼo citata nėra vien gražūs anksti nuo AIDS sukeltos ligos mirusio kūrėjo žodžiai – choreografui iš tiesų pavyko sukurti iliustratyvumo, paviršutiniškumo ir deklaratyvumo išvengusį jautrų ir atvirą prisipažinimą meile, draugyste, bičiulyste, kurį kiekvienas iš šešių šokėjų išsako su jaudinančiu nuoširdumu. Jie įtikina, jog prieš dvidešimt ketverius metus išjaustas kūrinys iki šiol išsaugojo būtiną choreografinei kūrybai intelektualinių ir emocinių pastangų balansą ir šiandien kitais kūnais ir kitoje erdvėje geba lygiai taip pat esmingai prabilti apie žmonių dvasinius ryšius išsaugančius dalykus.

Antrąją Harlemo šokio teatro programą baigė dar vienas Roberto Garlando darbas „Sugrįžimas“, sukurtas 1999-aisiais, skirtas teatro įkūrimo trisdešimtmečiui. Šiame kūrinyje yra spalvingo humoro, tačiau juo nepiktnaudžiaujama, gyvos, dinamiškos scenos („Spragėsių motinėlė“, „Mane užvaldęs jausmas“, „Superblogas“), kuriose gausu ekspresyvios, džiazuojančios plastikos, keičiasi su lyriškomis, jausmingomis scenomis („Mažyti, mažyti, mažyti“, „Paskambink man“) – čia daugiau remiamasi transformuotais klasikinių judesių siluetais, atsirandančiais jautriai įsiklausius į emocingus vokalinius pasažus.

Vilniuje pasirodžiusioje Harlemo šokio teatro trupėje – ne tik amerikiečiai, bet ir šokėjai iš Brazilijos; jų plastikai būdinga jausminga, impulsyvi judesio sklaida, efektingi plastiniai akcentai, lengvi šuoliai ir greiti sukiniai. Šios savybės retušuoja kartais taisyklingumo ir precizikos stokojančius klasikinio baleto prigimties judesius, atperka ne visada idealų šokio sinchroniškumą ir padeda sukurti šokio stichija besimėgaujančių ir judesiais džiazuojančių bendraminčių įvaizdį.

„Sugrįžimas“. M. Aleksos nuotr.
„Sugrįžimas“. M. Aleksos nuotr.
„Pusiausvyra (Brolija)“ M. Aleksos nuotr.
„Pusiausvyra (Brolija)“ M. Aleksos nuotr.
„Pokyčiai“ M. Aleksos nuotr.
„Pokyčiai“ M. Aleksos nuotr.
„Harlemas mano mintyse“. M. Aleksos nuotr.
„Harlemas mano mintyse“. M. Aleksos nuotr.
„Indai“. M. Aleksos nuotr.
„Indai“. M. Aleksos nuotr.
„Čakona“ M. Aleksos nuotr.
„Čakona“ M. Aleksos nuotr.
„Šokant dangaus prieangyje (Meilės ir praradimo odės)“. M. Aleksos nuotr.
„Šokant dangaus prieangyje (Meilės ir praradimo odės)“. M. Aleksos nuotr.
„Brahmso variacijos“. M. Aleksos nuotr.
„Brahmso variacijos“. M. Aleksos nuotr.