Penki savaitės tekstai
1. Nicolas Rapoldas iš „Film Comment“ kalbasi su amerikiečių dokumentinio kino kūrėju Errolu Morrisu apie naujausią režisieriaus projektą – 4 valandų, 6 serijų televizijos miniserialą „Wormwood“, kurio premjera įvyks gruodžio 15 d. „Netflix“ internetinėje televizijos platformoje. Morrisas vėl gręžiasi į Šaltojo karo epochą. Dokumentinio ir vaidybinio kino ribas peržengiantis serialas pasakoja apie Ericą Olsoną ir jo tėvą karo mokslininką Franką Olsoną, kuris paslaptingomis aplinkybėmis 1953 m. žuvo iškritęs pro Manhatano viešbučio langą. Neaiškios tėvo mirties aplinkybės, kurioms perprasti ir atskleisti už jų slypinčią tiesą Ericas Olsonas paskyrė beveik visą savo gyvenimą, bei nuolatinis vyriausybės kišimasis jam tapo užsitęsusiu pokario košmaru, iš kurio negali pabusti. Dviejų dalių interviu Nicolas Rapoldas ir Morrisas kalbasi apie techninę filmo pusę, naudojamas dramatizavimo priemones, destruktyvų valdžios ir individo santykį, nepalenkiamą Erico Olsono ryžtą sužinoti tiesą, praeities įtaką dabarčiai, tiesos neakivaizdumą ir, žinoma, Shakespeare’ą. Kaip sako Morrisas: „Aš tikiu pasaulio realistiškumu. Bet ar mes visada galime nustatyti, kas yra tiesa ir kas melas? Ar tiesa, kad CŽV arba žmonės, dirbę CŽV, išstūmė Franką Olsoną pro „Steller“ viešbučio langą 1953 m., ar jis nusižudė, ar buvo sukurta situacija, kurioje jis buvo priverstas nusižudyti? (...) Mes visada manome, kad tikrovė yra akivaizdi. Tikrovė – pats neakivaizdžiausias dalykas pasaulyje.“
https://www.filmcomment.com/blog/interview-errol-morris-wormwood/
https://www.filmcomment.com/blog/interview-errol-morris-part-two/
2. Amerikiečių rašytojas Alexanderis Chee Pietų Korėjos Paju mieste susitiko su vienu garsiausių šalies režisierių Park Chan-wooku. Nors P. Korėjos Naujosios bangos režisieriaus filmografijoje – 12 ilgametražių filmų, tikrą šlovę šalyje jam pelnė erotinis filmas „Tarnaitė“ (2016). P. Korėjoje jis toks populiarus, kad subūrė ir įkvėpė didelę paauglių gerbėjų bendruomenę, o remiantis filmo dialogais net kuriamos repo dainos. Nepaisant tarptautinio pripažinimo, kurio sulaukė vadinamoji keršto trilogija – ,„Užuojauta keršto ponui“ (2002), „Senis“ (2003), „Užuojauta keršto poniai“ (2005) ir garbinimo gimtojoje šalyje, Park Chan-wookas renkasi ramų gyvenimą Paju menininkų bendruomenėje, rūpinasi benamėmis katėmis ir yra užkietėjęs fotografas, mėgstantis klajoti su savo retrofotoaparatais. Norintys susipažinti su režisieriumi „iš arčiau“, sužinoti apie jo karjeros pradžią, kaip ir koks kultūrinis kontekstas formavo Park Chan-wooko stilių, apie jo meilę katėms ir mėgstamiausius filmus (išduosiu – Luchino Visconti „Leopardas“), siūlau skaityti Alexanderio Chee straipsnį „The New York Times Style Magazine“.
3. Vadinama late bloomer (liet. vėlyvas žiedas) amerikiečių aktorė Amy Adams, būdama trisdešimties, daugiausia filmavosi televizijoje ir nesvajojo tapti kino žvaigžde. „Eidavau į atrankas, kuriose būdavau aš ir trys geresnės mano versijos, ir niekada negaudavau vaidmens“, – pasakoja Amy Adams. Lėtos aktorės karjeros lūžiu tapo kuklus nepriklausomas Philo Morrisono filmas „Junebug“ (2005), kuriame, kaip rašo Manohla Dargis straipsnyje „The New York Times“, Adams atskleidė savo platų aktorinį diapazoną, gebėjimą nuo emocinio lengvumo pereiti į tamsą ir atvirkščiai. Krištoliškai skaidriai kurdama vaidmenį Adams parodė, kaip viena aktorė gali „atpirkti“ visą filmą. Pasirodžius „Disney“ miuziklui „Užkerėtoji“ (2007), Adams jau buvo 33-ejų. Ji atrodė kaip naivi mergaitė didelėmis spindinčiomis akimis, tačiau iš tiesų savo amatą „galando“ daugelį metų. Žvaigždės statusas Adams nebuvo palaiminimas, o ilgo darbo rezultatas. „Adams visiškai atsidavusi savo vaidmenims. Ji nesimaivo, atkreipdama dėmesį į savo techniką, o pasiduoda savo kuriamiems personažams. Ji sukuria jiems istorijas, dirba su detalėmis, ieško kibirkščių“, – rašo Manohla Dargis.
4. Kino kritikės Caryn James recenzija apie Darreno Aronofsky „motiną!“ „BBC Culture“ – tikriausiai viena negailestingiausių paskutiniu metu skaitytų recenzijų (žinoma, gal kiek ir perdedu). Pasigardžiavimui: „Darrenas Aronofsky turi daug ką pasakyti apie savo psichologinį siaubo filmą „motina!“ ir kaip šiandienos pasaulio būklė jį įkvėpė parašyti filmo scenarijų. „Iš pirmapradės baimės ir beprasmiškumo sriubos, – sakė jis, apeliuodamas į daugybę problemų nuo aplinkosaugos iki pabėgėlių krizės, – aš atsikėliau vieną rytą ir filmas išsiliejo iš manęs.“ Deja, sriuba taip pat yra puikus žodis, apibūdinantis šį pretenzingą filmo jovalą, pilną lėkštų personažų ir perkrautų vaizdų, kurie, Aronofsky nuomone, tampa alegorija. (...) Pradėti sekti „motiną!“ šioje pakvaišusioje kelionėje – gana paprasta. Bet galiausiai kelias turi kažkur vesti. Jis neturi būti tikėtinas ar pristatyti standartinį siaubą, vesti žiūrovus ten, kur jie norėtų.“
http://www.bbc.com/culture/story/20170914-film-review-mother-is-a-pretentious-mess
5. Pasirodo, kino recenzijos gali keisti žmonių gyvenimus, bent jau taip teigia amerikiečių žurnalistas, režisierius Bilge’as Ebiris. Būdamas aštuoniolikos metų, „The Village Voice“ jis perskaitė Jameso Hobermano recenziją apie Orsono Welleso „Otelą“ („Othello“, 1951), režisieriaus film maudit. Jaunuolį taip sužavėjo užkrečianti Hobermano proza, kad tučtuojau viską metė ir išvyko į Niujorką žiūrėti filmo. „Net ir šiandien skaitydamas šį tekstą esu susižavėjęs: jo talpumu ir visapusiškumu, tuo, kaip Hobermanas puikiai viename puslapyje kondensuoja tiek daug istorijos, analizės ir pagarbos, kartu pasitelkdamas nuorodas į Oscarą Micheaux, Raulį Ruizą, André Baziną ir Clarence’o Thomaso kandidatūros (į Aukščiausiojo Teismo teisėjus) svarstymus. Bet recenzijoje yra daugiau nei tik tai, joje yra paslaptis, kuri ją paverčia meno kūriniu“, – rašo Bilge’as Ebiris. Deja, pats Welleso filmas tokio pribloškiančio įspūdžio jaunajam Ebiriui nepaliko, „Otelas“ jam kėlė kakofoniškos netvarkos įspūdį, pasirodė per daug teatrališkas. Autorius teigia, kad iki šiol nesupranta filmo „monumentalumo“. Taigi teko sugrįžti prie recenzijos, ją taip pat galite perskaityti:
https://www.villagevoice.com/2017/11/01/the-greatest-film-review-ive-ever-read/
