7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Teisė būti išgirstiems

Lietuviškos „Scanoramos“ premjeros – „Drugelio miestas“

Ilona Vitkauskaitė
Nr. 39 (1233), 2017-11-24
Kinas
„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“

Olga Černovaitė debiutiniu ilgametražiu dokumentiniu filmu „Drugelio miestas“ (Airija, Belgija, Danija, 2017) gręžiasi į Visaginą ir jo gyventojus, kurie viešojoje erdvėje jau ne vienus metus dažniausiai minimi dėl savo (ne)ištikimybės ar simpatijų vienai kaimyninei valstybei. Kaip teigia rusų kilmės režisierė, į šį jauniausią Lietuvos miestą, įkurtą Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams iš visos Sovietų Sąjungos apgyvendinti, ir suprojektuotą drugelio sparnų formos (dalis miesto taip ir nebuvo pastatyta), ją atvedė asmeninės patirtys, susijusios su tapatybės paieškomis, ir noras sukurti filmą apie rusų tautinę mažumą Lietuvoje. Černovaitę sudominęs visaginiečių, kurių daugumą sudaro rusai (taip pat gyvena baltarusiai, ukrainiečiai, totoriai, o rusų kalba išlieka lingua franca), tapatumo klausimas. Kaip Visagino gyventojai suvokia save ir santykį su savo kilme ir gyvenamąja vieta? Kaip jie geba tai suderinti? Klausimai intriguojantys ir verti dokumentininko kameros. Jei manęs neapgauna atmintis, jie nekelti nei dokumentiniame, nei vaidybiniame lietuvių kine (turiu omenyje filmus apie tautines mažumas ir jų tapatybinius klausimus).

 

Visaginas – savo laiko utopinio miesto projektas, kurtas kaip sovietinės pažangos simbolis. Po atominės elektrinės uždarymo jis tapo dar vienu pasmerktu pramoniniu Lietuvos miestu. Černovaitės filmas neanalizuoja miesto įkūrimo ar elektrinės uždarymo politinio konteksto ir peripetijų, nėra filme ir ekspertų – politikų, sociologų ir kitų – pasisakymų, statistinių duomenų ir pan. Režisierei svarbūs pačių visaginiečių liudijimai, jų asmeninė patirtis ir požiūris. Į atmintį įsirėžė vieno iš filmo veikėjų, jauno vyro žodžiai, kad po elektrinės uždarymo jį apėmusi depresija, net tam tikra egzistencinė tapatybės krizė, privertusi klausti, kas jis yra. Tai iškalbingas pavyzdys, kaip didžioji politika, skuboti politikų sprendimai daro įtaką paprastų žmonių gyvenimui. Šia prasme Černovaitės filmas – gražus ir jautrus, nes nuo lozunginės, konjunktūrinės ar tiesiog patriotinės istorijos ir kartu tikrovės vertinimo režisierė atsigręžia į paprastą, eilinį žmogų „iš gatvės“.

 

„Drugelio miestas“ svarbus ir kaip režisierės siekis kalbėti apie Lietuvos rusus, nes tautinės mažumos, galima sakyti, visiškai išstumtos už dominuojančio lietuviškojo tautinio pasakojimo ribų. Ką jau ir kalbėti apie istorinį Visagino socioekonominį ir kultūrinį išskirtinumą. Lietuvoje vis reiškiantis rusofobijos ir apskritai ksenofobinėms tendencijoms, gręžiantis į istoriją ir jos traktuotes, vis rečiau, regis, mąstoma apie tai, kaip valstybė suvokia savo piliečius. Ir kodėl dalis visuomenės lengva ranka gali būti nurašyti kaip „vatnikai“, homo sovieticus ar tėvynės išdavikai? Iš kur randasi nostalgija sovietmečiui, netikrumas dėl ateities, nepasitikėjimas valdžia, nuolatinis nesaugumo jausmas ir apskritai, kaip jaučiasi karta, stebėjusi Sovietų Sąjungos griūtį, tapusi perėjimo iš vienos sistemos į kitą liudininkais ir savotiškomis transformacijos aukomis? Apie tai ir Černovaitės filmas, pasakojantis apie žmones ir miestą, įstrigusius tarp „čia ir ten“, tarp dviejų civilizacijų – Vakarų ir Rytų, Europos ir Rusijos, praeities ir dabarties.

 

Vis dėlto, kalbant apie struktūrą, „Drugelio miestas“ kelia mėgėjiško filmo įspūdį ir, drįsčiau teigti, prašosi būti permontuojamas. Pirmiausia sunku suprasti, kokia logika remiantis vieno filmo veikėjo, vadinamojo socialinio aktoriaus, pasisakymas keičia kitą. Be to, atvirukiniai gamtos vaizdeliai, dronų filmuoti panoraminiai kadrai, ritualų – vestuvių puotos ir religinių apeigų – scenos tik „išpučia“ filmo trukmę, dažniausiai yra tiesiog dekoratyvus balastas. Pavyzdžiui, nuolatos pasikartojantys gamtos vaizdeliai, akompanuojant sentimentaliai, įkyriai muzikai, naudojami kaip perėjimai tarp veikėjų pasisakymų, tiesiog kuria nuolatinės pabaigos įspūdį: kiekvieno epizodo pabaiga atrodo ir kaip galima filmo pabaiga. Visaginiečių pasisakymai fragmentiški, pasikartojantys, kartais tiesiog montuojami „bet kaip“. Kartą net pasirodė, kad režisierė pavojingai priartėjo prie etnografinės dokumentikos. Abejoju, ar tai buvo Černovaitės tikslas.

 

Nepaisant asmeniškos temos ir, atrodytų, artimų santykių su kalbinamais žmonėmis (filmas kurtas penkerius metus), filme negirdime tiesioginio Černovaitės komentaro, tik viename epizode išgirstame užkadrinį režisierės (?) balsą, bet kadre ji taip ir nepasirodo. Tai stebina ne tik todėl, kad gali kelti tam tikrų etinių klausimų, nes, kaip žinia, klausimai formuoja atsakymus, kurių fragmentus filme ir tegirdime. Regis, savirefleksija (režisierės subjektyvaus požiūrio, perspektyvos, santykio atskleidimas, o ne bandymas pretenduoti į neįmanomą objektyvumą) šiuolaikinėje dokumentikoje jau įprasta. Pavyzdžiui, Jūratės ir Vilmos Samulionyčių dokumentinis filmas „Močiute, Guten tag!“, kurio premjera taip pat įvyko „Scanoramoje“, yra visiška Černovaitės filmo priešingybė. Čia režisierės yra beveik kiekviename kadre ir tampa pagrindinėmis filmo veikėjomis. Žinoma, šių dviejų dokumentinių filmų temos ir traktuotės visiškai skirtingos, tačiau Samulionyčių pavyzdys puikiai atspindi šiuolaikinio dokumentinio kino tendencijas. Manau, kad „Drugelio mieste“ labiausiai ir pritrūko nuoširdaus Černovaitės pokalbio su visaginiečiais, nes filmo tema ir režisierės santykis su ja – nevienareikšmis, autentiškas ir išties vertas dėmesio. Bet filmas atrodo pasimetęs kažkur tarp stebimosios ir žurnalistinės dokumentikos bei meninių ambicijų.

„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“
„Drugelio miestas“