Ištarto žodžio galia Kauno bienalėje

Vienuoliktoje Kauno bienalėje, skirtoje paminklo (ne)galimybių klausimui, didelis dėmesys teikiamas garsiniam kūrinių aspektui. Bent šešių iš dvidešimt keturių po miestą pasklidusių objektų pagrindinė raiškos priemonė yra garsas: Jurgiui Mačiūnui skirtas kūrinys Sodroje, pora Miesto dainotakių, nenutrūkstantis skaičiavimas stoties perone, geto dainą dainuojančios pašto dėžutės bei kasdien Demokratų aikštės tuštumai dainuojamos dvi jidiš dainos. Pastarieji trys (Kosto Bogdano, Phillipo Millerio bei Paulinos Pukytės) kūriniai tiesiogiai siejasi su totalitarinių režimų aukų įamžinimo problematika. Šiame tekste analizuosiu tik Bogdano instaliaciją Kauno geležinkelio stotyje dėl itin aktyvaus įsitraukimo į kasdienį miesto rimtą bei diskusijas provokuojančio turinio. Ją ir paminklų aukoms klausimus interpretuosiu remdamasi filosofės Hannah Arendt iškeltomis mintimis apie totalitarizmą.

Totalitarinis režimas siekia kontroliuoti žmogaus viešą bei privatų gyvenimą ir naikindamas asmeninę erdvę, kurioje galima reflektuoti save bei kitus, užkerta kelią bet kokiam nepageidaujamam spontaniškumui ar individualioms laisvės apraiškoms. Kuriama nepriekaištingai funkcionuojanti mašina, kurioje žmonija tampa vienaskaita – nuasmeninti individai sudaro vientisą organizmą. Jo gyvenamojoje erdvėje nelieka vietos kitiems. Bogdano kūrinys „300 000“ sukuria žmogaus-mašinos įspūdį – monotoniškas, mechaniškas lyg „Google Translate“ autoriaus balsas lėtai skaičiuoja iki trijų šimtų tūkstančių. Kūrinys trikdo sukurdamas privačios erdvės pažeidimo iliuziją. Atrodo, kad kartu su bendrakeleiviais bei pasitinkančiais artimaisiais esi inventorizuojamas be asmeniško sutikimo. Toks begėdiškas įsiterpimas į kasdienybę išprovokuoja nejaukias reakcijas – arba individualumas baidosi mirties, arba pasireiškia elementari nežinios baimė. Gal tas žudymo biurokratas (modernybės išradimas, susiformavęs techninės pažangos dėka ir itin atitolinęs budelį nuo aukos) čia jau šaltai skaičiuoja savo aukas?

Kostas Bogdanas, garso instaliacija „300 000“, nuotr. D. Žuklytės-Gasperaitienės

Bogdano kūrinys yra įgarsintas savaime beprasmis skaičiavimo aparatas. Skaičius niekada nepakinta ir balsas iš garsiakalbio nenutrūkstamai sklinda jau porą mėnesių. Dalį perone esančių keleivių šis procesas išgąsdindavo ir dažnas likdavo nesupratęs, kas vyksta, todėl buvo nuspręsta po garsiakalbiu pakabinti informacinę lentelę, taip keleiviams įrodant kūrinio prasmingumą. Šis papildomas veiksmas atskleidė poreikį žodžiams būtinai priskirti reikšmes (iš įvairiuose skveruose stovinčių skulptūrų juk dažniausiai nereikalaujama jas paaiškinančio teksto) ir kaip dėl priskirtų prasmių keičiasi objekto ir subjekto santykis.  Sužinojus apie „300 000“ sąsajas su tautiečių trėmimais į Sibirą, dažnai sumišimą ar nerimą pakeičia pritariamas linksėjimas bei frazė „stipru!“. Iš totalitarinio organizmo, nurodančio budelius, balso vaidmuo pasikeičia – jis tampa tragedijos liudininku, režimo auka. Žodis tokiu būdu teigia tiesą, praneša apie traumą pasauliui ir paskatina jos gijimą. Traumos įgarsinimas po didžiųjų XX amžiaus tragedijų tampa veiksminga dorojimosi su skausmu priemone. Arendt aprašomame Eichmano teisme daugumos liudininkų istorijos nebuvo tiesiogiai susijusios su kaltinamojo veikla ir iliustravo išgyvenusiųjų poreikį išsikalbėti. Šia prasme Bogdano kūrinys stovi greta kitų (Balio Sruogos ar Dalios Grinkevičiūtės) liudijimų apie gyvenimą lageryje, kraupias keliones gyvuliniuose vagonuose ir įkūnija būtinybę kalbėti apie posovietinės erdvės traumines patirtis bei norą būti išgirstiems.

Analogiškai žodžių prasmes pakeisti galinti ideologija ir kalbos veiksnys tampa itin svarbiu elementu propagandos mechanizme. Žmogaus tapatybė konstruojama įvairių pasakojimų pagrindu ir jeigu Pradžioje buvo žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas, tai reiškia, kad precedentas jau sukurtas – norint suformuoti naują pasaulį reikia tapti žmonijos Viešpačiu, manipuliuojant žodžiu-tiesa ir jo pagrindu konstruoti naują tapatybę. Užvaldžius privačią asmens erdvę ir sunaikinus bet kokią galimybę reflektuoti pasaulį įmanoma sukurti tobulą mašinos sraigtelį. Jo pagrindiniu bruožu taptų negebėjimas mąstyti/vertinti, kurį nurodytų negebėjimas kalbėti. Mašinai nebūtų reikalinga kalba, kadangi visų jos dalių smegenys funkcionuotų vienodai ir tik reprodukuotų išmoktas klišes. Sunaikinus individualumą išnyktų gyvenimo bei mirties ribos, todėl totalitarinio režimo organizmas yra amžinas – atskirų jo dalių gimimas ar mirtis yra tik nepageidaujamas trukdis. Būtent dėl šių priežasčių tradicinės kietosios įamžinimo formos (pvz. bronzinės skulptūros ant pjedestalo) yra netinkamos totalitarinių santvarkų aukoms atminti – jos tėra reprodukuojamos ir amžinybę teigiančios klišės.

Šiame kontekste Bogdano „300 000“ vertinčiau kaip daugiaprasmę, pirmiausiai individualų santykį tarp skaičiaus ir žmogaus akcentuojančią instaliaciją, savo asmeniškumu besipriešinančią totalitarizmo unifikacijos siekiams. Pasirinkdamas netvarią formą, autorius nekartoja banalių paminklinių klišių ir kuria originalų polilogą tarp skirtingų pasaulio elementų.