Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvykusi „Dreamland“ premjera tapo ne mažiau įdomiu įvykiu nei prieš pusmetį sukurta „Žalia pievelė“. Spektaklio kūrėjai Mantas Jančiauskas, Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė analizuoja, iš kur ir kodėl į Lietuvą atvyksta pabėgėliai ir imigrantai, kokiomis sąlygomis jie gyvena ir ar nori čia likti. Kaip jų akimis atrodo Lietuva? Kaip mūsų akimis atrodo visko kare netekę žmonės? Ar esame pasiruošę didesniems migracijos į šalį, o ne iš jos srautams? Ar įmanoma tam pasiruošti?
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kompaktinė plokštelė YouTube ir Spotify laikais – jau ne tokio ir įprasto ritualo dalyvė. Vis dėlto grotuve ar kompiuteryje ją paleisti – kas kita, nei panaršius internete susirasti norimą įrašą. Tai labiau koncentruotas, labiau sukauptas procesas – vien jau dėl to, kad reikia plokštelę paimti į rankas, taigi bent kiek atitraukti dėmesį nuo kompiuterio ekrano, o galbūt netgi paskaityti bukletą. Ne toks dažnas įvykis ir naujos kompaktinės plokštelės išleidimas, todėl muzikinio gyvenimo kontekste atkreipiantis dėmesį. Dar smagiau, kai jis pristatomas ne pranešimu spaudai, o koncerto forma.
![]() | ![]() |
Įėjęs į VDA „Titaniko“ pirmojo aukšto salę, kurioje eksponuojama Eglės Gineitytės tapybos paroda, iš karto pasijunti tarsi elegantiškai surežisuotoje scenoje. Žvilgsnis čia nukreipiamas dviem kryptimis. Pirmasis susitikimas su tapytojos paveikslais „ištinka“ žvelgiant tiesiai, tarp kolonų eilės kairėje ir kitų paveikslų keturkampių bei stačiakampių ritmo dešinėje. Kelio gale čia boluoja pilkai gelsvas, tikriau, citrininis peizažas „Trečias kalnas III“. O žengtelėjus dešiniau, už kolonų, tarsi centrinėje bažnyčios navoje, atsiveria kita – sacrum perspektyva. Senų kaimiškų suolų (ant jų kadaise sėdėta gal per vestuves, o gal per laidotuves...) eilė, besirikiuojanti tolyn, baigiasi ties melsvai balzganu paveikslu. Jis, lyg kokia altorinė kompozicija, užbaigia žvilgsnio kelionę. Skirtingo ilgio suolelių ritmas persikelia į drobę...
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Kažin ar daug kas pastebėjo, kad jau porą metų Algirdas Šeškus leidžia seriją sąsiuvinių „naujas laikas“. Tai nereiškia, kad senas laikas jau išnaudotas, kad jau visi sovietmečio negatyvai susikomponavo į knygas. Tiesiog eina ir naujas laikas, kurį taip pat verta apžiūrėti iš visų pusių. Tai leidžia padaryti tarp dviejų kartonėlių suspaustų devynių sąsiuvinių knyga – tarsi dabarties sumuštinis.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Vesternai sukūrė vieną svarbiausių mitų apie JAV pradžią. Laukinių Vakarų užkariavimo vaizdai klasikiniuose vesternuose įtikinamai iliustruoja mitą apie šalies gimimą: teigiami kaubojai ir šerifai žingsnis po žingsnio kuria naują šalį, pagrįstą amžinomis vertybėmis ir civilizacijos pažanga. Atkakliai su indėnais už naują tėvynę kovoję pionieriai gerai žino, kur praeina gėrio ir blogio riba. Tai gerą pusšimtį metų maitino steigiamojo mito kūrėjų vaizduotę. Broliai Joelis ir Ethanas Coenai panašiais mitais abejoja ir siūlo ironišką požiūrį į savo šalies atsiradimą. Kai LRT klipe po Vilnių su lietuviška trispalve patetiškai blaškosi pramogų verslo žvaigždės Marijonas Mikutavičius ir Andrius Mamontovas, o pasirengimas Lietuvos šimtmečiui kartais panašus į sovietinių propagandinių ritualų parodiją, šįvakar bus visai neprošal prisiminti 2010 m. Coenų vesterną „Tikras išbandymas“ (TV1, 26 d. 23 val.). Jis apie tai, kas dažnai lieka didžiosios istorijos paraštėse.
![]() | ![]() | ![]() |
Moralinis jaunimo balsas, komikas Olegas Šurajevas sako, kad „Grąžinti nepriklausomybę“ – universali, viena geriausių komedijų Lietuvos istorijoje. Akivaizdu, kartais net komikams ar save tokiais laikantiems pritrūksta autoironijos. Filmo idėjos ir scenarijaus autorius, panašiai kaip ir prieš metus pasirodžiusios „Emilijos iš Laisvės alėjos“ kūrėjai, per daug nesikuklindamas sako sukūręs šventinį filmą valstybės šimtmečio proga. Regis, filmai tautinių ar valstybinių švenčių proga tuoj taps tradicija. Keisčiausia, kad tuo užsiima jauni, progresyviais save laikantys socialinių tinklų veikėjai ir kino kūrėjai.
![]() | ![]() |
Mamos ir vaikai nėra įprasti žiūrovai. Mamoms labai rūpi, kad atžala, norint ją pakultūrinti, nebūtų bent jau traumuota. Antras, kuriam vienodai įdomios ir Literatų gatvės dedikacijos, ir Pilies gatvės prekeivių „katinėliai“ bei „nuogos tetutės“, gali turėti labai kintančių lūkesčių, kaip pamatyti ką nors blizgančio, stebuklingo, žvėrį. Dvigubų lūkesčių publika daro vaikišką spektaklį labai sudėtinga užduotimi, todėl dažnai ir filmai, ir spektakliai, ir animaciniai filmukai turi dvigubą struktūrą, stengiamasi laimėti ir suaugusiųjų simpatijas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Vasario 11, 12 d. režisieriaus Kirilo Glušajevo ir aktoriaus Martyno Nedzinsko spektaklį „Nuostabūs dalykai“ pagal Duncano Macmillano pjesę pristatys vienintelis profesionalus improvizacijos teatras Lietuvoje „Kitas kampas“. „Nuostabūs dalykai“ – tai žaidimas, improvizacija, tai linksmiausia pjesė apie liūdesį arba pati linksmiausia drama. Taip galėčiau apibūdinti šią pjesę“ – sako režisierius Kirilas Glušajevas.
![]() |
Sausį ir vasarį kino teatruose pasirodo filmai, kurie taps „Oskarų“ favoritais. Vienas tokių – meksikiečių režisieriaus Guillermo del Toro „Vandens forma“. Pateikiame interviu, išspausdinto meduza.io, fragmentus. Su režisieriumi kalbėjosi Antonas Dolinas.
![]() | ![]() | ![]() |
Guillermo del Toro „Vandens forma“ („The Shape of Water“, JAV, 2017) yra iš tų filmų, kurie skleidžiasi palaipsniui, tarsi vartytum jau perskaitytos knygos, kurią sunku atidėti į šalį, puslapius, ilgiau sustodamas ties viena eilute, iš naujo perskaitydamas pastraipą, gal net balsu ištardamas svarbią frazę. Kino salėje to nepavyks padaryti, tačiau vos pasibaigęs filmas verčia nuolat prie jo sugrįžti. Iš pradžių ir pati nustebau, nes „Vandens forma“ – iškart suprantama ir aiški: tai pasaka suaugusiems, nostalgiškas, bet kartu paprastas filmas apie meilę, apie tai, kad didžiausią grėsmę kelia ne simboliški kiti, monstrai iš mūsų sapnų, o tie, kurie nori, kad visi aplinkui būtų „normalūs“. Juolab kad del Toro garsėja savo meile pabaisoms, kuri itin akivaizdi kitoje jo fantastiškoje pasakoje „Pano labirintas“. Panašiai kaip ir ankstesnę „Purpurinę kalvą“, režisierius „Vandens formą“ prigrūda detalių, minčių, užuominų, dainų, spalvų ir atspalvių. Tačiau šįkart tai atrodo labai asmeniška, akivaizdu, kad del Toro jaučiasi filmo autoriumi pačia senamadiškiausia to žodžio prasme. Gal todėl „Vandens forma“ sulaukė Venecijos „Auksinio liūto“ ir „Auksinio gaublio“ už režisūrą. Autoriai, ypač Holivude, dabar yra retenybė.
![]() | ![]() |