Moralinis jaunimo balsas, komikas Olegas Šurajevas sako, kad „Grąžinti nepriklausomybę“ – universali, viena geriausių komedijų Lietuvos istorijoje. Akivaizdu, kartais net komikams ar save tokiais laikantiems pritrūksta autoironijos. Filmo idėjos ir scenarijaus autorius, panašiai kaip ir prieš metus pasirodžiusios „Emilijos iš Laisvės alėjos“ kūrėjai, per daug nesikuklindamas sako sukūręs šventinį filmą valstybės šimtmečio proga. Regis, filmai tautinių ar valstybinių švenčių proga tuoj taps tradicija. Keisčiausia, kad tuo užsiima jauni, progresyviais save laikantys socialinių tinklų veikėjai ir kino kūrėjai.
Pseudodokumentiniu (mockumentary) stiliumi nufilmuotas „Grąžinti nepriklausomybę“ pasakoja istoriją apie keturių Nepriklausomybės akto signatarų, tarpukario politikų – Antano Smetonos (aktorius Algirdas Dainavičius), Petro Klimo (Martynas Nedzinskas), Aleksandro Stulginskio (Ramūnas Cicėnas) ir Jono Basanavičiaus (Gediminas Storpirštis) – stebuklingą prisikėlimą šiuolaikinėje Lietuvoje. Vyrai, tapę patriotinio nuosmukio, masinės emigracijos liudytojais ir sužinoję, kad jų pasirašytas Nepriklausomybės aktas yra Berlyno archyvuose, nusprendžia leistis į kelią, susigrąžinti dokumentą ir taip išgelbėti tautą, sutvirtinti jos patriotinius jausmus. Kelionė į Berlyną neapsieina be nuotykių, keliaujant sutinkama įvairių veikėjų: tai ir lietuviškų komedijų kūrėjų pamėgti įvairaus plauko „marozai“, ir nusikaltėliai, ir lenkė prostitutė (Giedrė Giedraitytė), ir dar būrys lietuviškai kalbančių lenkų. Galiausiai patys signatarai susivokia, kad svarbiausia – ne fizinis istorinio dokumento pavidalas, o nepriklausomybės idėja kiekvieno lietuvio širdyje.
Kaip jau minėjau, labiausiai nustebino, kad tokį vangų, trispalvių ir kitokio dekoratyvaus patriotinio sentimentalizmo kupiną filmą sukūrė jauni žmonės. Čia net galima išvysti iš Emilio Vėlyvio kino pasiskolintą provincijos vestuvių scenelę, tik kiek švelnesniu pavidalu. Ką jau kalbėti apie epizoduose pasirodančius Saulių Skvernelį, Remigijų Šimašių ir kitokias televizijos garsenybes. Kaip sakoma, idealai ir autoritetai kaip ant delno. Filmą paįvairina nebent režisieriaus Sauliaus Baradinsko pasiskolinti elementai iš Wimo Wenderso ir Weso Andersono kino. Po „Grąžinti nepriklausomybę“ taip pat įmanoma kiek lengviau atsidusti dėl to, kad filmo kūrėjams pavyko išvengti mizoginiškų, homofobiškų juokelių, be kurių lietuviškų komedijų kūrėjai niekaip neišsiverčia. Žinoma, puikiai lietuviškai kalbantys „lenkai“ (su vos juntamu akcentu) kelia klausimų, bet tai jau autentiškumo ir kūrėjų atidumo detalėms klausimas. O, kaip sakoma, kai kartelė nuleista taip žemai, kritikos strėles tenka (pri)laikyti. Net patys filmo kūrėjai didžiuojasi, kad filme nėra keiksmažodžių, bent šis tas nauja.
„Grąžinti nepriklausomybę“ personažams, kuriuos filme vaidina išties puikūs aktoriai, „atseikėtas“ vienas, geriausiu atveju du bruožai, savybės. Dėl to po penkiolikos minučių stebėti filmo vyksmą tampa tiesiog nuobodu, o ir pačios kuriamos situacijos neprovokuoja vienokių ar kitokių personažų pokyčių, gilesnio jų charakterio atsiskleidimo. Apskritai filme keičiasi tik Martyno Nedzinsko kuriamas Petro Klimo personažas – jis įgyja daugiau pasitikėjimo savimi. Žinoma, nesinorėtų nuvertinti ir šiokių tokių filmo pastangų sušiuolaikinti, ironizuoti istorines šalies asmenybes. Juk istoriją Lietuvoje mes traktuojame labai rimtai. Pavyzdžiui, Antanas Smetona vaizduojamas kaip dominuoti mėgstantis lošėjas savimyla. Tačiau, atrodo, scenarijaus autoriai (o jų visi keturi, plius scenarijaus konsultantas Jonas Banys) pavargo net neįpusėję ir nusprendė eiti lengviausiu keliu – sukurti didaktišką filmą su šventišku konfeti.
Filmo ištarmė išties ne pati rafinuočiausia ir jau šimtus kartų „nuvalkiota“ tiek politikų kalbose, tiek žiniasklaidoje: visi emigruojantys – tėvynės išdavikai ir bailiai, kuriems būdinga vergo sąmonė, jie bijo atsakomybės kurti šalies ateitį ir tiesiog naudojasi svetima gerove. Šįkart nenorėčiau komentuoti, kiek tokie svaičiojimai nepagrįsti, supaprastinantys ir stokojantys elementaraus socialinio išprusimo. Kaip sakoma, ne vieta ir ne laikas. Nežinau, gal scenarijaus autoriai tiesiog per daug susitapatino su tarpukario patriotine retorika ir idealistine pasaulėžiūra? Visgi nevalingai prisiminus Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskarą“ tampa aišku, kad atsisakius redukuojančio žvilgsnio „iš viršaus“ ar ambicijų „švęsti šventę“ galima sukurti ne tik vienos tezės šventinį filmą, bet ir šį tą gerokai vertingesnio.
Gedimino Storpirščio kuriamo „tautos tėvo“ personažo rėžiamos kalbos apie viltį ir tikėjimą primena mokyklos suolą ir lietuvių kalbos ar dorinio ugdymo pamokas, bet, regis, šiai mokyklinio suolo auditorijai filmas geriausiai ir tinka. Iš esmės Šurajevas ir Co kuria edukacinį reginį vaikams ir paaugliams. Ir, žinoma, viskas čia gerai, nes tokia auditorija egzistuoja ir į jos lūkesčius taip pat turėtų būti atsižvelgiama. Tiesiog filmo amžiaus cenzas (N-13) šiuo atveju atrodo paradoksaliai ir gali sutrukdyti jam surasti savo tikrąją auditoriją.