Klaipėdos dramos teatre (Teatro g. 2, Klaipėda) artėja visai Lietuvos bei uostamiesčio kultūrai svarbus įvykis: vasario 3, 4, 17 ir 18 dienomis čia publikai bus pristatyta pirmąsyk šiame teatre spektaklį statančio režisieriaus Eimunto Nekrošiaus premjera „Kalės vaikai“ pagal Sauliaus Šaltenio romaną. Spektaklio scenografas ir šviesų dailininkas Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė Nadežda Gultiajeva, kompozitorius Antanas Jasenka. Spektaklyje vaidina Darius Meškauskas, Mikalojus Urbonas, Karolina Kontenytė, Edvardas Brazys, Regina Šaltenytė, Igoris Reklaitis, Vaidas Jočys, Donatas Švirėnas, Vidas Jakimauskas, Nijolė Sabulytė, Sigutė Gaudušytė.
E. Nekrošius Klaipėdos dramos teatre stato spektaklį pirmą kartą. Pasaulyje garsus režisierius uostamiesčio dramos teatre iki šiol nebuvo dirbęs.
![]() |
„Versmės“ virsmas: iš nacionalinės į šiuolaikinę
Nuo 2005 m. LNDT vykdoma iniciatyva skatinti jaunųjų dramaturgų kūrybą jau keliskart keitė savo formą: prasidėjęs kaip pjesių konkursas ir vieši skaitymai, netrukus projektas virto intensyviu edukaciniu procesu ir net dramaturgijos festivaliu. Šiemet prie „Versmės“ prijungus Šiuolaikinės dramaturgijos skaitymus, kurie vykdavo kaip atskiras renginys, programoje numatoma ne tik skelbti idėjų konkursą ir tęsti edukacinę programą, bet ir kviesti žiūrovus į verstinių dokumentinio teatro tekstų skaitymus.
![]() |
Nors nuo Kauno iki Torunės – tik kiek daugiau nei 500 kilometrų, lenkiškais keliais keleliais tenka važiuoti apie devynias su puse valandos, pilkumoje. Bet užkilus į antrąjį Torunės šiuolaikinio meno centro aukštą pasitiko keistas jaudulys, kad pagaliau pamatysim! Užrašas „David Lynch. Silence and Dynamism“ („Tyla ir dinamika“, parodos kuratorius Marekas Żydowiczius – tarptautinio filmų festivalio „Camerimage“ Bydgoščiuje netoli Torunės direktorius) ir šalia didelio formato Lyncho portretinė nuotrauka, be abejo, su smilkstančia tarp pirštų cigarete. Keistas pavadinimas, pagalvojau, kodėl tyla, gal tyla prieš audrą?
Sausio 11–13 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje pirmą kartą vyko šiuolaikinės muzikos festivalis „GED 42: šiuolaikinės muzikos dienos“. Nuskambėjo 27 lietuvių ir užsienio autorių kūriniai, iš kurių net 19 – pirmą kartą Lietuvoje. Tris vakarus iš eilės akademija skendėjo šiuolaikinės akustinės, elektroakustinės ir elektroninės muzikos vandenyse: nuskambėjo Johno Cage’o muzikos koncertas, pluoštas moderniosios muzikos improvizacijų, net dvylika Kompozicijos katedros studentų naujų kūrinių, o festivalį vainikavo solidus elektroakustinės muzikos koncertas, organizuotas kartu su belgų elektroninės muzikos centru „Centre Henri Pousseur“ ir Lietuvos ansamblių tinklo (LAT), vadovaujamo Vykinto Baltako, muzikantais. Po jo klausytojai buvo pakviesti į Juliaus Juzeliūno erdvinio garso sferoje vykusį kompozicijos studentų elektronikos darbų pristatymą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Tikrai nedažnai, deja, apsilankau Kauno valstybinėje filharmonijoje ir Kauno miesto simfoninio orkestro (vadovas Algimantas Treikauskas) koncertuose, bet jaučiu, kad šis miestą puošiantis ir garsinantis kolektyvas sėkmingai atsinaujina ir atranda vis daugiau veiklą skatinančių veiksnių. Praėjusiais metais pasauliniu mastu buvo pripažintos kauniečių ir „Metropolitan opera“ tenoro Johno Osborno bei jau šviesaus atminimo baritono Dmitrijaus Chvorostovskio įrašytos kompaktinės plokštelės (išleido „Delos Music“); neseniai pasirodė informacija, kad orkestras turi turiningų planų ir Lietuvos valstybės 100-mečio minėjimams, ir paties kolektyvo 13-kos metų sukakčiai, ir šiaip žada nenuleisti rankų per visą sezoną.
![]() | ![]() |
Serialo „Blakė“ („The Wire“) režisierius Davidas Simonas rengiasi ekranizuoti vieno didžiausių šių dienų JAV rašytojo Philipo Rotho romaną „Sąmokslas prieš Ameriką“ („The Plot Against America“). Tai bus šešių serijų miniserialas. 2004 m. pasirodžiusiame romane pasakojama alternatyvi JAV istorija: 1940 m. prezidento rinkimuose nugali garsusis lakūnas ir izoliacionizmo šalininkas Charlesas Lindberghas. Jam atėjus į valdžią šalyje suklesti antisemitizmas – prezidentas viešai kaltina žydus, esą šie nori įtraukti Ameriką į karą, ir sudaro taikos sutartį su Hitleriu. Filmo veikėjai – žydų šeima stebi, kaip naujojo prezidento ideologija pradeda griauti jų gyvenimą.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Nacionalinėje filharmonijoje sausio 14-ąją tvyrojo šventiška nuotaika. Pilnutėlė salė, gėlės, tarp publikos – neįprastai daug muzikų. Visus subūrė neeilinis pretekstas: Modesto Pitrėno diriguojamo Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro solistais šį vakarą tapo kolegos, dideliame orkestro kolektyve klausytojų dažniausiai nepastebimi muzikai. Dirigentas, įgyvendindamas savo interpretacinius sumanymus, visus suvienija į vientisą lydinį, o atskirus solistus išgirstame tik soliniuose epizoduose. Jau gražia tradicija tapusi programa „Orkestras iš arti“ leido atsiskleisti kolektyve grojantiems talentingiems instrumentininkams, klausytojams pademonstravo dalelę talento resursų ir pateikė pluoštą gražios, neišpaikintų melomanų ypač nuoširdžiai priimtos muzikos.
Orkestre grojantys muzikantai, kuriems netenka atlikti solinių partijų, grupėje privalo gerai jausti ansamblį. Daugelį orkestro artistų dažnai išgirstame grojančius kvartetuose, kituose ansambliuose, dalyvaujančius šiuolaikinės muzikos projektuose. Tai patyrę kamerinės muzikos atlikėjai. O toks muzikavimas – daugelio tradicijas išlaikiusių ir pasaulyje pirmaujančių orkestrų praktika. Tačiau solo su orkestru grojant retai, muzikantui tenka perorientuoti ne tik savo įgūdžius, bet ir psichologiją: aktualizuojama solisto koncepcija, jis – vedantysis.
Visi tą vakarą koncertavę atlikėjai – Lietuvos pedagogų auklėtiniai, tobulinęsi ir plačiai pripažintų užsienio atlikėjų-pedagogų klasėse. Įgyti pagrindai daugeliui leido pelnyti laureatų vardus tarptautiniuose konkursuose, tobulinti meistrystę svetur, įvairiose šalyse groti kameriniuose ansambliuose, dirbti su žinomais dirigentais.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
![]() | ![]() |
Sausio 25-ąją prasidės tradicinis prancūzų kino festivalis „Žiemos ekranai“. Jį atidarys Érico Barbier filmas „Aušros pažadas“ („Promesse de l’aube“), sukurtas pagal Romaino Gary romaną, kurio veiksmas nukelia į amžiaus pradžios Vilnių. Filmą pristatys pats režisierius. Taip pat festivalyje svečiuosis kino fotografas André Perlsteinas (jo paroda vyks Prancūzų kultūros institute Vilniuje), filmų „Mila“ ir „Menininko portretas“ režisieriai Valérie Massadian ir Antoine’as Barraud, vienos seniausių pasaulyje kino mokyklų „La Fémis“ režisūros skyriaus vedėjas Brice’as Cauvinas. Visos „Žiemos ekranų“ programos nusipelno dėmesio, bet laiko stinga visiems ir visada, todėl „7md“ skaitytojams siūlome nepražiopsoti kelių prancūzų kūrėjų ir jų filmų, pasakojančių įsimintinas istorijas.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Deimantas Narkevičius Nacionalinėje dailės galerijoje pristatė filmų instaliaciją, kurioje įvyko ir visam renginiui pavadinimą davusio kūrinio „Dėmės ir įbrėžimai“ (2017) premjera. Anot užrašo ant sienos prie įėjimo, šiame kūrinyje „reflektuojamas XX a. 8 deš. pr. studentų terpėje Vilniuje įvykęs T. Rice’o ir A. L. Weberio roko operos „Jesus Christ Superstar“ pastatymas“. Šis kūrinys buvo labai nuobodus, bet apsilankius parodoje pavyko įsijausti į visumą, susiliejančią su kažkur iš dausų ausų būgnelius kedenančia Wagnerio muzika, paskatinusia tyrinėti parodą kaip visas meno formas įtraukiančią Gesamtkunstwerk, kurios esminę liniją žymi penki filmai.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |
Šeštadienį įsijungęs televizorių iškart pamačiau Seimo tribūnoje stovinčią Nijolę Sadūnaitę, kuriai ką tik buvo įteikta Laisvės premija. Be reikalo Indrė Makaraitytė ir jos pirmadienio pašnekovas seimūnas Andrius Navickas aiškina, kad atsiimant Laisvės premiją Seime pasakyta Sadūnaitės kalba neįeis į istoriją. Tai, ką kalbėjo nusipelniusi sovietmečio disidentė ir vienuolė – vienas ryškiausių liudijimų, kad pas mus įsigali naujieji viduramžiai ir pagrindinis jų ženklas posttiesa. 2016 m. Oksfordo žodynas išrinko post-truth metų žodžiu. Šis terminas, pasak žodyno, susijęs arba apibūdina aplinkybes, kai objektyvūs faktai daro mažesnę įtaką viešosios nuomonės formavimui nei jausmai ar asmeniniai įsitikinimai. Iki šeštadienio ryto dar galvojau, kad posttiesa – privalomas JAV prezidento ar įvairių, ypač jaunų, interneto bendrijų atributas. Pasirodo, klydau. Ji pasiekė konservatyviausius Lietuvos sluoksnius, nes padėkos kalbą Garliavos skandalui skyrusi Sadūnaitė kaip objektyvius faktus pateikė būtent savo jausmus, įtarimus ar spėliones, o sausio 13-ąją prilygino Pakaunės patriotų „žygiams“. Prisidengdama Evangelijos citatomis ji aiškino apie skriaudą mergaitei, kurios esą gal net nėra tarp gyvųjų, ir kaip tikra klerikalų tradicijų tęsėja pamiršo užsiminti, kad kankine jos pavadinta mergaitė turėjo tėvą, nužudžiusį kelis žmones ir patį nužudytą, kad mergaitės teta iki šiol slapstosi Amerikoje.
![]() | ![]() | ![]() | ![]() |