7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Turėjau bėgti, nes dirbau krikščionims

Kalbamės su spektaklio „Dreamland“ dalyviu Zabi Ahmadi

Daiva Šabasevičienė
Nr. 4 (1241), 2018-01-26
Teatras
Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.

Praėjusių metų pabaigoje Lietuvos nacionaliniame dramos teatre įvykusi „Dreamland“ premjera tapo ne mažiau įdomiu įvykiu nei prieš pusmetį sukurta „Žalia pievelė“. Spektaklio kūrėjai Mantas Jančiauskas, Rimantas Ribačiauskas ir Kristina Savickienė analizuoja, iš kur ir kodėl į Lietuvą atvyksta pabėgėliai ir imigrantai, kokiomis sąlygomis jie gyvena ir ar nori čia likti. Kaip jų akimis atrodo Lietuva? Kaip mūsų akimis atrodo visko kare netekę žmonės? Ar esame pasiruošę didesniems migracijos į šalį, o ne iš jos srautams? Ar įmanoma tam pasiruošti?

Šio spektaklio dalyvis afganistanietis Zabi Ahmadi gimė 1984 m. Parvano mieste, vėliau persikėlė į Kabulą, įvairių vėjų blaškomas prieš trejus metus atvyko į Lietuvą ir iki dabar apsistojęs Užsieniečių registracijos centre Pabradėje. Apie tai ir kalbamės su savo vaidmenį labiau ne suvaidinusiu, o sušokusiu atlikėju.

 

Daug kalbama apie Siriją, Iraną, bet akivaizdu, kad sunkiausias, ilgiausiai trunkantis ir, panašu, dar ilgai nepasibaigsiantis karas vyksta Afganistane. Kai studijavau tuometiniame Leningrade, mūsų kurse Teatro ir kino institute buvo keli „spec“ studentai iš Artimųjų Rytų ir Azijos, tarp jų ir du afganistaniečiai. Vienas iš jų grįžęs namo įsteigė teatrą, nors tai sunkiai įsivaizduojamas dalykas, nes vaidyba musulmonų religijoje laikoma nuodėme. Kitas netrukus buvo nužudytas. Šie 9-ojo dešimtmečio pabaigos prisiminimai vėl atgijo stebint Jus spektaklyje „Dreamland“. Gal galėtumėte trumpai papasakoti, kaip ir kodėl Jums teko bėgti iš savo šalies?

Kadaise savo tėvui pasakiau: „Dabar dirbsiu aš, tu pailsėk.“ Mano senelis buvo pažadėjęs leisti mane į mokyklą, bet dėl karo pats uždraudė ją lankyti. Dar būdamas dešimtmetis pradėjau dirbti parduotuvėj. Mama mirė, kai buvau penkiolikos, tėvas po kelerių metų vedė antrą kartą. Privalėjau gyventi savarankiškai. Prekyba sekėsi neblogai, galėjau net visiems šeimos nariams padėti. Būdamas aštuoniolikos Kabule atidariau parduotuvę. Vėliau – dar kelias parduotuves, pardavinėjau pačius įvairiausius daiktus, drabužius, avalynę. Netrukus pradėjau vežioti prekes į Bagramą, Parvano provinciją, kurioje įsikūrusi NATO bazė. Prekes jos kariams tiekiau šeštadieniais ir sekmadieniais. Važiuodavau nuo Kabulo iki Parvano apie valandą. Labai pavargdavau, nes prekes „tampiau“ pirmyn ir atgal. Pakeliui dar turėdavau atiduoti duoklę su automatais kelyje tykantiems reketininkams. Po pusmečio kariams pasakiau, kad daugiau taip negaliu. Buvo pritarta, kad atidaryčiau parduotuvę pačioje NATO bazėje. Parduotuvę įsteigė jie, o aš tik prekiavau, sukūriau parduotuvės dizainą, rūpinausi prekių įvairove... Netrukus atidariau dar vieną – kvepalų parduotuvę. NATO bazėje išdirbau šešerius metus, kol vieną dieną prie parduotuvės sustojo mašina ir iš jos išlipęs žmogus paklausė, kur galėtų surasti Zabi. Iš karto supratau, kodėl manęs ieško. Visą laiką žinojau, kad niekam neturiu išduoti savo tikro vardo. Visiems sakiau, kad esu Emranas. Zabi vardą žinojo tik mano šeima ir NATO kariai. Kai pradėjo manimi domėtis, supratau, kad turiu bėgti, nes antraip man galas. Anot musulmonų, jei padedi NATO kariams, vadinasi, esi krikščionis.

Lietuvoje pagalbos telefono numeris 112, Afganistane – 119. Iš pradžių grasinimais netikėjau, bet po kokių penkių kartų kreipiausi į policiją. Atvažiavę jie mane ramino sakydami, kad problemos nėra. Bet vieną dieną paskambino tėvas ir skubiai paprašė atvykti. Jis iš karto pasakė: „Rytoj neik ir parduotuvės neatidaryk. Susikrauk kuprinę, o ryte tave ir dar tris žmones išveš su tam tikra mašina. Turi palikti šalį.“

Pirmiausia kirtome Tadžikistano sieną, čia dar galėjau susikalbėti, nes kalba ta pati, o kai po kelių dienų traukėmės toliau, buvo sunku net suprasti, kur esame. Keliavome per kalnus mašinomis ir pėsti... Kol atvykau iki Lietuvos, dvidešimt penkis kartus buvo keičiamos mašinos. Mes žinojome, kur ir kokios spalvos mašina mūsų laukia. Kai pakeliui angliškai klausdavau, kokioje šalyje esame, atsakymo nesulaukdavau. Dvi dienas buvome ir Maskvoje. Uždarė į kambarį, davė šio to užvalgyti ir neleido niekur rodytis. Iš Maskvos su trimis nedidelėmis mašinomis pajudėjo net dvylika žmonių – po keturis kiekvienoje. Net ir tada nepasakė, kur mus veža. Su mumis buvo ir mažų vaikų. 2014 m., prieš pačius Naujuosius, su pustušte kuprine kirtau Lietuvos sieną. Buvo labai šalta žiema. Nors girdėjau sakant, kad keliausime toliau, daugiau nebegalėjau, pasakiau, kad liksiu čia. Paprastai persėdimai į kitas mašinas suplanuoti temstant, kad mažiau užkliūtume policijai. Tačiau tie, kurie perveža žmones ir kuriems yra sumokamos didžiulės sumos pinigų, liepė vykti toliau, kad galėtų gauti iš anksto numatytą visą užmokestį.  

Lietuvoje esu trejus metus, bet šioje šalyje mano problema „neegzistuoja“. Visur, kur kreipiausi, gavau neigiamą atsakymą. Jokiai institucijai aš nerūpiu. Neturiu dokumentų, vadinasi, manęs nėra. Visą šį laiką negaliu net laikinai įsidarbinti. Iki dabar pinigus man siunčia tėvas. Kad liktų gyvas, jis pakeitė net adresą.

 

Ar vaikystėje Afganistane susidūrėte su teatru?

Mano gyvenime teatro nebuvo. Su juo susidūriau tik Lietuvoje. Taip, Afganistane teatras yra, bet aš visą gyvenimą tik dirbau. Jei būčiau lankęs mokyklą, žinoma, būčiau nuėjęs ir į teatrą. Bet ši svajonė liko neišsipildžiusi. 

 

Ką laisvalaikiu veikia afganistaniečiai, kaip save išreiškia?

Pas mus išeiginė tik viena – penktadienis – didžioji maldos diena. Musulmonai penkis kartus per dieną meldžiasi, o penktadienis – išskirtinė diena, kai po maldų žmonės linksminasi: kepa šašlikus, šoka. Dėl to aš ir moku šokti, dėl to šoku ir „Dreamlande“. Gyvenime visko išmokau savarankiškai – ir kalbų, ir šokių.

 

Jūs – praktikuojantis musulmonas. Kaip meldžiatės Lietuvoje? Juk svarbu ne tik daryti tai penkis kartus per dieną, bet ir pasisukti į Meką. Kaip Jūs susiorientuojate, kurioje pusėje ji yra, tarkim, Gedimino prospekte?

Tam yra telefonas su programa, tiksliai nurodančia, kurioje pusėje yra Meka, kad ir kur aš būčiau.

 

O šokate pagal tam tikras taisykles, tradiciją, ar tai Jūsų asmeninė išraiška?

Mane tik vieną kartą draugas per vestuves pamokė, visa kita – mano improvizacija. Žmonėms patinka, kaip šoku.

 

Jūs gražiai šokate, galėtumėte daugiau praktikuoti.

Mes šokti su nepažįstamomis moterimis negalime. Tik su mama arba seserimi.

 

Religija yra visagalė. Religijų skirtumai – didžiausia karų priežastis.

Taip. Nors, tarkim, Afganistanas – pasaulyje pati turtingiausia šalis. Čia – nafta, dujos, auksas, brangakmeniai... Čia visi kovoja dėl turto. Dėl Afganistano išteklių nerimsta Iranas, Pakistanas, Amerika... Jeigu nors porą metų mūsų šalyje nebūtų karo, visi sužinotų, kokia tai turtinga šalis.

 

Jums trisdešimt treji. Ar Jūs atsimenate Tarybų Sąjungos invaziją į Afganistaną?

Taip. Ypač daug pasakojo mano senelis. Apie tai kalbėdavomės pakeliui namo po darbo. O dirbome ištisą dieną... Dar būdamas dešimtmetis jam padėdavau. Jis taip pat turėjo parduotuvę, kurioje man reikėjo saugoti ir prekes, ir kasą. Tuo metu nebuvo jokių aparatų, jokių kompiuterių. Buvo sunku. Dėl to atsimenu įvairius pokalbius, kurie vykdavo pakeliui namo. Senelis mane labai mylėjo ir stengėsi apsaugoti nuo baisių dalykų. Ir į mokyklą neleido vien dėl to, kad mokyklas taip pat reketuodavo: per užpuolimus vaiko išpirka būdavo 10 000 dolerių. Senelis to negalėjo pakęsti.

 

Ar šalyje per paskutinius metus kas nors keitėsi?

Dar prieš penkiolika metų afganistaniečiams egzistavo tik darbas ir malda. Net muzikos klausytis buvo uždrausta. Dabar žmonės bent penktadieniais gali švęsti. 

 

O kaip vaikinai ir merginos vienas kitą atranda?

Jei įsidėmi merginą, į jos namus eina tėvai ir tariasi. Su mergina viešoje vietoje gali pasirodyti tik po vestuvių. Todėl apie moters charakterį mes nieko nežinome. Galime turėti keturias žmonas. Svarbu, kad visoms tektų po lygiai. Tokios islamo taisyklės.

 

O kaip Lietuvoje Jūs apsieinate be savo šeimos?

Aš kiekvieną dieną jiems skambinu. Žmonos ir vaikų nemačiau ketverius metus. Labai sunku, nes žinau, kad sugrįžus mane iš karto užmuštų. Afganistane niekam nesvarbu, kokioj šaly gyvenu, jie mane į juoduosius sąrašus įtraukė tik dėl to, kad dirbau krikščionims.

 

Jūs žinojote šias „taisykles“, bet rizikavote, vis tiek dirbote „neleistinoje“ vietoje?

Netikėjau, kad taip baisiai pasielgs. Aš kalbu farsi kalba. Dabartinis šalies prezidentas Ashrafas Ghani kalba puštūnų kalba. Jis siekia, kad visi afganai būtų puštūnai. Aš neketinu keisti paso ir rašyti, kad esu puštūnas, nes mano kalba yra farsi. Ir ją aš branginu.

 

Kaip jaučiatės spektaklyje „Dreamland“?

Įdomu vėl matyti daug žmonių. Šiuo metu turiu nemažai draugų. Tai geras jausmas. Kai režisierius Mantas Jančiauskas paprašė, kad šokčiau spektaklyje, maniau, tai neįmanoma. Nenorėjau šokti prieš žiūrovus. Daug kartų atsisakiau, bet jis vis įkalbinėjo. Taip ir pradėjau. Spektaklyje šoku trumpai. Gyvenime moku daug ir įvairių šokių.

 

Kokia Jūsų didžiausia svajonė?

Netikiu, kad Afganistane kada nors baigsis karas ir galima bus ramiai gyventi. Mes jau seniai neturime prezidento, kuris tarnautų mūsų šaliai. Visi jie susaistyti su kitų šalių interesais. Dabar mes tarnaujame Pakistanui. Vienas dirbo amerikiečiams, kitas – rusams, dabar – pakistaniečiams. Karas pasibaigs tik tuomet, kai turėsime tikrą prezidentą, tikrą jo aplinką. Mano svajonė – ramybė Afganistane. Dabar tai nerealu. 

 

O ar turite mažesnių svajonių?

Kai prabundu, kasdien svajoju apie savo parduotuvę. Be to, esu neblogas virėjas. Galėčiau turėti puikų restoranėlį.

 

Kalbino Daiva Šabasevičienė

Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Dreamland“. D. Matvejevo nuotr.