Įamžintos muzikinės miniatiūros

Kompaktinė plokštelė YouTube ir Spotify laikais – jau ne tokio ir įprasto ritualo dalyvė. Vis dėlto grotuve ar kompiuteryje ją paleisti – kas kita, nei panaršius internete susirasti norimą įrašą. Tai labiau koncentruotas, labiau sukauptas procesas – vien jau dėl to, kad reikia plokštelę paimti į rankas, taigi bent kiek atitraukti dėmesį nuo kompiuterio ekrano, o galbūt netgi paskaityti bukletą. Ne toks dažnas įvykis ir naujos kompaktinės plokštelės išleidimas, todėl muzikinio gyvenimo kontekste atkreipiantis dėmesį. Dar smagiau, kai jis pristatomas ne pranešimu spaudai, o koncerto forma.

Pianistė, pedagogė profesorė Birutė Vainiūnaitė savo ilgame kūrybiniame kelyje atsiskleidė tikrai įvairiapusiškai. Jos repertuare – ir klasicizmo bei romantizmo kūriniai, ir šiuolaikinės muzikos klasika (Claude’o Debussy, Olivier Messiaeno, George’o Crumbo, Johno Cage’o, kitų kompozitorių opusai). Taip pat pianistei labai svarbu populiarinti lietuvių muziką: ji yra įrašiusi ir išleidusi septynias kompaktines plokšteles serijai „Lietuvos fortepijoninė muzika“, kuriose – opusai nuo pirmųjų lietuvių profesionaliosios muzikos kūrėjų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Juozo Gruodžio, Juozo Tallat-Kelpšos iki šių dienų autorių Anatolijaus Šenderovo, Ramintos Šerkšnytės, Antano Jasenkos ir kt. Tačiau šįkart, klausantis jos įrašytų plokštelių, pianistė atsiskleidžia kaip itin įdomi romantinės lyrikos interpretuotoja.

Prieš keletą mėnesių buvo išleista pianistės B. Vainiūnaitės įgrota kompaktinė plokštelė „Edvard Grieg. Iš „Lyrinių pjesių“, joje – dvidešimt viena Edvardo Griego kompozicija iš gausybės įvairių jo „Lyrinių pjesių“ opusų. Šią plokštelę pianistė pristatė trijuose koncertuose-susitikimuose: du vyko prieš keletą mėnesių (lapkričio 18 d. Kauno Maironio lietuvių literatūros muziejuje ir lapkričio 25 d. Vytauto Kasiulio dailės muziejuje Vilniuje), o paskutinis renginys – visai neseniai, sausio 18 d. M.K. Čiurlionio namuose Vilniuje.

„Gaivus fiordų dvelksmas“ – tokį pavadinimą savo naujosios kompaktinės plokštelės pristatymui skirtiems lapkričio mėnesio koncertams-susitikimams suteikė pati B. Vainiūnaitė. Dvi šeštadienio popietes Maironio ir V. Kasiulio muziejuose literatūros ir dailės eksponatus apgaubė E. Griego muzikos garsai, nukėlę klausytojus į XIX–XX a. sandūros Norvegiją – tokią, kokią matė kompozitorius: su troliais ir drugeliais, slėpiningais vakarais ir naktimis, elegiška lyrika ir gyvybingais liaudies šokiais. E. Griegas šiose pjesėse atsiskleidžia kaip miniatiūros meistras, įtaigiai ir vaizdingai perteikiantis konkrečią nuotaiką, emociją ar vaizdinį. Lyrines pjeses jis rašė didesnę savo kūrybinės karjeros dalį: pirmas tomas pasirodė 1867 m., o paskutinis, dešimtasis, – 1901 metais. Išraiškingas, išskirtinis norvegiškas skambesys ir virtuoziškumo blyksniai suteikia puikias galimybes atsiskleisti pianistams, nors šios pjesės iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti paprastos. Jos tarytum nekelia didelių techninių iššūkių, nereikalauja virtuoziškumo, tačiau vedant raiškias melodijas, kuriant nuotaikas ir charakterius, atlikėjui būtinas ir skvarbus muzikinis jautrumas, ir subtilumas. Pirmuose dviejuose koncertuose B. Vainiūnaitė pasirinko paskambinti keliolika pjesių (Melodija, op. 38, „Drugelis“, op. 43, „Trolių maršas“, op. 54, Noktiurnas, op. 54, Scherzo, op. 54, „Melancholija“, op. 65, „Vestuvių diena Trolhaugene“, op. 65, ir kt.), kuriose atsiskleidė ekspresyvi pianistės grojimo maniera, pabrėžianti ne tiek lyrišką, kiek šioje muzikoje slypintį norvegiškai aštrų ir atšiauroką, o kartu aistringą charakterį.

Koncerte M.K. Čiurlionio namuose B. Vainiūnaitė paįvairino plokštelės pristatymą muzikiniais kontekstais, pasitelkdama E. Griego ir M.K. Čiurlionio paralelę. Šiuos kompozitorius pirmiausia sieja nuopelnai savo tautos muzikai – abu jie savo tautų profesionaliąją muziką pakėlė į aukštesnį lygmenį, abu žavėjosi liaudies dainomis ir jas naudojo. Taip pat abu muzikai studijavo Leipcigo konservatorijoje, profesoriaus Carlo Reinecke’s kompozicijos klasėje. Meilė liaudies muzikai, tėvynei, gamtai skleidžiasi ir E. Griego, ir M.K. Čiurlionio kūriniuose. Todėl atrodo prasminga, kad M.K. Čiurlionio namuose vykęs koncertas buvo praturtintas lietuvių kūrėjo opusais – „Tėve mūsų“, VL 260, „Bėkit, bareliai“, VL 279 ir Preliudu d-moll, VL 256, – tarsi įrėminusiais E. Griego lyrines miniatiūras.

Šie koncertai-susitikimai vyko kamerinėse erdvėse, kurioms dar daugiau jaukumo suteikė jas gausiai užpildę klausytojai ir jų šilti aplodismentai. Publikos dėmesys ir šiluma neabejotinai svarbi bet kuriam menininkui, ir tai – pelnyta padėka pianistei, kuri nenuilstamai rengia ir įrašuose užfiksuoja plačius lietuvių ir kitų tautų muzikos horizontus.