7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pratiname prie suaugusiųjų pasaulio?

„Indėnukas Džo“ Vilniaus „Lėlės“ teatre

Vija Kalvėnaitė
Nr. 4 (1241), 2018-01-26
Teatras Kultūra vaikams
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.

Mamos ir vaikai nėra įprasti žiūrovai. Mamoms labai rūpi, kad atžala, norint ją pakultūrinti, nebūtų bent jau traumuota. Antras, kuriam vienodai įdomios ir Literatų gatvės dedikacijos, ir Pilies gatvės prekeivių „katinėliai“ bei „nuogos tetutės“, gali turėti labai kintančių lūkesčių, kaip pamatyti ką nors blizgančio, stebuklingo, žvėrį. Dvigubų lūkesčių publika daro vaikišką spektaklį labai sudėtinga užduotimi, todėl dažnai ir filmai, ir spektakliai, ir animaciniai filmukai turi dvigubą struktūrą, stengiamasi laimėti ir suaugusiųjų simpatijas.

 

Naujame Karolio Vilko spektaklyje vaikams „Indėnukas Džo“ daugiausia dėmesio skirta vaiko pasauliui, o struktūra paremta žaidimo logika. Ne vien žaidimo vaidmenimis, kai jojama ant įsivaizduojamo arkliuko, šaudoma mediniu ginklu į pabaisas, išnyrančias iš pakampių, bet ir kompiuterinio, kurio eiga nusakoma lygiais, linijine slinktimi. Tokio žaidimo tikslas yra bėgti, mušti kliūtis, pasiekti finišą. Parodžius mažą epizodą per projektorių, vaikai iškart susigaudė, tėvai išvedė paraleles.

 

Kitas spektaklio sluoksnis – muzikinis. Tarp žaidimo „lygių“ įterpiamas „muzikinis klipas“, visai kaip televizijoje laikas matuojamas skirtukais. Kitaip tariant, autoriai struktūros sėmėsi iš „natūralios“ vaikų (ir tėvų) aplinkos, o nebe iš literatūros, kur nuoseklus naratyvas kur kas svarbesnis. Čia, kaip reklamos versle, tikslas, matyt, buvo išlaikyti tą trumpai sutelkiamą vaiko dėmesį. Epizodas po epizodo, tai žaidžiant, tai šokant, dėmesys buvo išlaikytas ir nebereikėjo visą laiką rėkauti kaip „Daktare Dolitlyje“. Epizodus jungė veikėjas – indėnukas Džo (Gediminas Rimeika).

 

Džo – berniukas, nusprendęs pas močiutę eiti vienas – vaikų simpatijas kūno garsais išsikovojo dar pirmame epizode; surištas įspūdingai atrodančių indėnų (kostiumų dailininkė Ieva Šimukonytė), tapo tarsi kiemo draugu, kuriam vaikai suskubo padėti išsilaisvinti, mielu susitapatinimo subjektu, kai susidraugavo su indėnų mergaite ir žavingai susigėdo palaikęs ją už rankos ar kai sutiko keistą būtybę, kuri kažkodėl pasveikino jį su gimimo diena.

 

Žaidimo struktūrą kartais keitė mažiems paaiškinimo nereikalaujanti sapno logika, o dalis jungė tamsa. (Sakyčiau, tamsa šiek tiek papiktnaudžiauta, vaikams ji ne itin patinka. Kur kas įsimintinesnis sprendimas, kai scenovaizdį praryja gyvatė.) Žaidimai ir šokiai su gera muzika (atpažinau mylimą Johnį Cashą) leido tiesiog gerai praleisti laiką ir man, ir mano vaikui, o štai dėl sapniškų epizodų ir kelių kitų aspektų norisi padiskutuoti.

 

Džo kelionės pradžioje mamos galėjo pasidžiaugti nebaisiomis pabaisomis – akėtomis, ausėtomis, lapėtomis – labiau meno kūriniais nei vaiduokliais, kurie vaikus nakčia privers rėkti, o mamas – keltis raminti. Tačiau šiurpiausiame epizode, kai raudoname kambaryje Džo sutinka tarsi fetišisto lateksu aprengtą žmogašunį, girdimas pagarsintas jo kvėpavimas, o po lova guli baisi gyvatė, nejauku tampa ir didesniems. Jau niekam nebereikia įrodinėti, kad išsigąsti gali būti smagu, kad šiurpios pasakos treniruoja drąsą. Galbūt šis epizodas (užbaigtas juokingai) padės vaikams priimti pasaulio keistumą, nes jis tikrai keistas, galbūt taip ugdomas Davido Lyncho kūrybos gerbėjas? Gal tai reikia suprasti kaip būdą kurti perėjimą nuo vaikų į suaugusiųjų pasaulį?

 

Vis dėlto kelių elementų man pasirodė per daug. Fetišistinė išvaizda, raudona spalva, lova... turi kažkokių užuominų į suaugusiųjų pasaulį, jo kūnišką dalį. Nežinau, ar to vaikams reikia ir turbūt jie taip neišvedžios. Tik man pasirodė, kad čia šiurpumas suformuluotas suaugusiojo ir suaugusiajam.

 

Dar labiau norisi kritikuoti pirmąjį spektaklio epizodą, kai į sceną ateina Džo mama su tėvu. Mama – tokia susivėlusi pastumdėlė, kuri pataikūniškai šypso „tikrojo“ vyriškumo traumuotam tėvui kaubojui (jis kalba, mama beveik ne, tik po jo). Buvo labai nejauku žiūrėti į tokį šeimos modelį ir į jų nevaikišką šokį. Reikia manyt, kad Džo šeimos asimetrija turėjo būti kontrastas indėnų karaliaus ir karalienės porai, kur tėvas kalbėjo juokingai plonu balsu, o mama – karės. Tačiau tema neišplėtota, o Džo tėvai ir gali likti sektinu modeliu, kai, regis, mergaitės yra tam, kad jas erzintum, o jos erzinamos džiaugiasi rodomu dėmesiu.

 

Gerai, kad tas epizodas buvo trumputis, o įspūdingieji indėnai ir visa kita užėmė kur kas daugiau eterio. Jų bendravimas gerokai patrauklesnis mamoms, kurios žino, kad vaikai viską kartoja. Tai patvirtino ir klegesys prie rūbinės. Ir mergaitės, ir berniukai pyškino įsivaizduojamais šautuvais, indėniškai ūbavo įsisiautę po linksmo nuotykio.

„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.
„Indėnukas Džo“. D. Matvejevo nuotr.