7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Panyrant vis giliau

Nauji filmai – „Vandens forma“

Živilė Pipinytė
Nr. 4 (1241), 2018-01-26
Kinas
„Vandens forma“
„Vandens forma“

Guillermo del Toro „Vandens forma“ („The Shape of Water“, JAV, 2017) yra iš tų filmų, kurie skleidžiasi palaipsniui, tarsi vartytum jau perskaitytos knygos, kurią sunku atidėti į šalį, puslapius, ilgiau sustodamas ties viena eilute, iš naujo perskaitydamas pastraipą, gal net balsu ištardamas svarbią frazę. Kino salėje to nepavyks padaryti, tačiau vos pasibaigęs filmas verčia nuolat prie jo sugrįžti. Iš pradžių ir pati nustebau, nes „Vandens forma“ – iškart suprantama ir aiški: tai pasaka suaugusiems, nostalgiškas, bet kartu paprastas filmas apie meilę, apie tai, kad didžiausią grėsmę kelia ne simboliški kiti, monstrai iš mūsų sapnų, o tie, kurie nori, kad visi aplinkui būtų „normalūs“. Juolab kad del Toro garsėja savo meile pabaisoms, kuri itin akivaizdi kitoje jo fantastiškoje pasakoje „Pano labirintas“. Panašiai kaip ir ankstesnę „Purpurinę kalvą“, režisierius „Vandens formą“ prigrūda detalių, minčių, užuominų, dainų, spalvų ir atspalvių. Tačiau šįkart tai atrodo labai asmeniška, akivaizdu, kad del Toro jaučiasi filmo autoriumi pačia senamadiškiausia to žodžio prasme. Gal todėl „Vandens forma“ sulaukė Venecijos „Auksinio liūto“ ir „Auksinio gaublio“ už režisūrą. Autoriai, ypač Holivude, dabar yra retenybė.

 

„Vandens formos“ istoriją matome nebylės Elaizos (Sally Hawking) akimis. Ji negali kalbėti, nes vaikystėje jai pažeistos balso stygos. Elaiza buvo rasta vandenyje, užaugo prieglaudoje, o dabar dirba valytoja karinėje laboratorijoje. Nuo pat pirmųjų kadrų kartu su Elaiza filme atsiranda vandens tema. Sapne ją matome vandenyje, pabudusi ji masturbuojasi vonioje, valytojos darbas taip pat neapsieina be vandens. Nuorodas į Carlą Gustavą Jungą, sakiusį, kad su vandeniu susiję sapnai yra nuoroda į artėjančias esmines permainas, del Toro visą filmą subtiliai papildys kitomis archetipinėmis vandens reikšmėmis. Juk ir Elaizos pasaulis apšviestas ir nuspalvintas taip, kad primena akvariumą ar povandeninę grotą.

 

„Vandens formos“ veiksmas nukelia į 1962-uosius, požeminę laboratoriją Baltimorėje. Pulkininkas Ričardas Striklandas (Michael Shannon) į ją atgabena Amazonėje sugautą pabaisą (Doug Jones) – žmogų-amfibiją. Ją tirti skatina sovietų kosmoso pasiekimai – jie jau paleido į kosmosą ne tik šunį, bet ir žmogų. Amerikiečiai atsilieka. Būtybė turi savybių, kurios galėtų jai padėti išgyventi kosmose. Tačiau Striklandas to nesupranta, elgiasi su amfibija žiauriai ir pritaria generolo nurodymui ją nužudyti, o po to nuodugniai ištirti palaikus. Ribotam ir siekiančiam įgyvendinti savo „amerikietišką svajonę“ Striklandui (žalias jo „Kadilakas“, saulės nutviekstas namas priemiestyje, lipšnūs vaikai ir lėlę Barbę primenanti žmona filme rodomi pasitelkus ryškiausias spalvas) pasipriešina Elaiza. Ji sukuria būtybės pagrobimo planą. Elaiza nežino, kad jos bendravimo su pabaisa akimirkas, kai vaišina jį kiaušiniais ar leidžia jam plokšteles su dainomis, stebi mokslininkas Robertas Hostetleris (Michael Stuhlbarg). Jis yra sovietų šnipas, turintis sunaikinti būtybę, kol ja nepasinaudojo amerikiečiai. Mokslininką skubina du šlykštūs sovietų šnipai, kurių vieno pavardė Michalkovas. Tačiau Robertas nusprendžia padėti Elaizai.

 

Del Toro pabrėžia, kad Elaizai padeda autsaideriai. Tai jos kaimynas – nevykėlis dailininkas gėjus (Richard Jenkins), juodaodė draugė – Striklando taip pat pažeminta valytoja Zelda (Octavia Spencer), ir naivusis rusų mokslininkas, kurio tikrasis vardas yra Dmitrijus. Del Toro tarsi baksteli pirštu: pasaulyje, kuris yra pasidalijęs, priešiškas, nepriima jokio nukrypimo nuo tariamos „normos“, tik tokie nematomi ir negirdimi žmonės gali išsaugoti užuojautą ir meilę.

 

Režisierius nepripažįsta oficialių institutų ar įstaigų – „Vandens formoje“ vienodai šlykštūs ir laboratorijoje dirbantys policininkai ar karininkai, ir dailininką atstūmusios korporacijos ar „šeimos restorano“ darbuotojai, ir automobilių pardavėjai bei jų gerbėjai. Tai Striklando, kuris skaito knygą apie pozityvų mąstymą ir džiaugiasi pavadintas „ateities žmogumi“, sfera. Neatsitiktinai į filmo pabaigą del Toro vis dažniau užsimena apie tai, kad Amazonėje Elaizos pamilta būtybė garbinta kaip dievas (net jei jis ir surijo vieną iš dailininko katinų).

 

Racionalumas ar pozityvumas del Toro neįkvepia. Jis mieliau prisimena archetipus, mitus, simbolius, paversdamas juos kasdienybės detalėmis, pavyzdžiui, kad ir kiaušinį. Šių dienų kine gerokai pabodusias postmodernistines citatas ir nuorodas režisieriui kažkaip pavyko paversti gyvais filmo atmosferos ir tobulos stilizacijos elementais. „Vandens formos“ ritmas paklūsta iš televizorių ekranų ir senų miuziklų sklindančių dainų ir šokių ritmams. Akivaizdu, kad jos ilgisi ne tik režisierius, bet ir kompozitorius Alexandre’as Desplat. Nostalgiškos nuorodos į senąjį kiną, kad ir gremėzdiški geležiniai „jaufai“ koridoriuje, vedančiame į Elaizos butą (ji gyvena virš seno kino teatro), taip pat komentuoja veiksmą. O Hawking tiksliai pasinaudoja nebyliojo kino aktorių plastika. Tai padeda neprikišamai, bet aiškiai parodyti, kaip meilė keičia Elaizą. O dar – kad meilė yra beformė kaip vanduo, kaip tekantis laikas, kaip sapnas, į kurį, regis, pabaigoje ir vėl sugrįš Elaiza.

„Vandens forma“
„Vandens forma“
„Vandens forma“
„Vandens forma“