7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Susikertančios perspektyvos

Eglės Gineitytės tapybos paroda „Naktis prasideda vidurdienį“ VDA „Titanike“

Kristina Stančienė
Nr. 4 (1241), 2018-01-26
Dailė
Eglė Gineitytė, „Jaučiu, kad sninga I“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Jaučiu, kad sninga I“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.

Įėjęs į VDA „Titaniko“ pirmojo aukšto salę, kurioje eksponuojama Eglės Gineitytės tapybos paroda, iš karto pasijunti tarsi elegantiškai surežisuotoje scenoje. Žvilgsnis čia nukreipiamas dviem kryptimis. Pirmasis susitikimas su tapytojos paveikslais „ištinka“ žvelgiant tiesiai, tarp kolonų eilės kairėje ir kitų paveikslų keturkampių bei stačiakampių ritmo dešinėje. Kelio gale čia boluoja pilkai gelsvas, tikriau, citrininis peizažas „Trečias kalnas III“. O žengtelėjus dešiniau, už kolonų, tarsi centrinėje bažnyčios navoje, atsiveria kita – sacrum perspektyva. Senų kaimiškų suolų (ant jų kadaise sėdėta gal per vestuves, o gal per laidotuves...) eilė, besirikiuojanti tolyn, baigiasi ties melsvai balzganu paveikslu. Jis, lyg kokia altorinė kompozicija, užbaigia žvilgsnio kelionę. Skirtingo ilgio suolelių ritmas persikelia į drobę...

 

Šiame, kaip pati sau pavadinau, Šventųjų suolų portrete (iš tikrųjų darbas vadinasi „Jaučiu, kad sninga I“) vienas, pirmutinis baldas vaizduojamas beveik kaip tikras, o kito nutapyta tik ore sklendžianti paviršiaus plokštuma. Tai tarsi visos parodos ir naujausių Gineitytės darbų apibendrinimas – kažkokia tarpinė būsena tarp realybės ir sapno, iki mistinių reiškinių pakylėta įprasta paros ir metų laikų kaita, arba – tiesiog netikėtos kasdienybės transformacijos, kurias pajusti ir juolab perteikti tapyboje tegali tik itin užaštrintų pojūčių žmogus...

 

Žvalgantis toliau, matymo perspektyvos, arba – taupūs, santūrūs, „mažakalbiai“ Gineitytės paveikslai susikerta, susikryžiuoja į begalę trajektorijų, būsenų, pojūčių. Moteriškas trio – tapytoja, parodos kuratorė Raminta Jurėnaitė ir galerininkė Vilma Mačianskaitė – gerai apgalvojo parodos visumą, kiekvieno paveikslo padėtį erdvėje ir pačią jos sandarą. Salė palikta atvira, neišskaidyta pertvaromis, todėl paveikslai alsuoja, „kalba“ ir „kalbasi“ tarpusavyje. O laiko paženklinti suolai čia atlieka ne tik estetinę, bet ir praktinę funkciją – gali ant jų tiesiog prisėsti, pailsėti ir giliai giliai įkvėpti tų pasakiškų Gineitytės sutemų–nesutemų („szara godzina“, pasak autorės), kai dar matyti daiktų pavidalai be elektros apšvietimo, šviesos blyksnių efemeriškuose rūkuose, arba – pasijusti krentančios užuolaidos ir kukliai gelsvomis liepsnelėmis švytinčio kambarinio augalo žydėjimo liudininku... Dualistinę parodos pavadinimo idėją ir ekspozicijos scenografiją prasmingai pratęsia ir dvispalviai bukletai. Jų geltonoji ir violetinė pusės, įstrižas brūkšnys, atskiriantis tekstą ir anglišką vertimą – tai vis Gineitytės tapybos „citatos“. Šie tekstai liudija, kaip ji ne tik paveikslais, bet ir mintimis bei žodžiais taikliai poetiškai materializuoja savo būsenas, aplinkos ir pojūčių kaitą.

 

Beje, sankirta, galbūt – sankryža kaip leitmotyvas arba komponavimo ypatybė nuolat kartojasi ne tik ekspozicijos struktūroje, bet ir darbuose. Aplinkos daiktus, o ypač – peizažą, menininkė suspaudžia į kompaktiškus, aštriabriaunius trikampius. Ir visai nesvarbu, ar juose Lietuvos pamario reminiscencijos, ar neaprėpiami žvilgsniu Pietų Prancūzijos tyrai (galbūt „parsivežti“ iš plenero, kuriame Gineitytė dalyvavo prieš keletą metų). Nuščiuvusi gamta dėl įgimto menininkės jautrumo ir tapybinio subtilumo čia įgauna tą amžino, didingo dimensiją, kurios stokojantis peizažas, net ir stipriai apibendrintas, abstrahuotas, niekaip neveikia žiūrovo.

 

Anksčiau Gineitytė buvo gamtos ir figūrų vaizduotoja. Vėliau (turiu omenyje pastarąją 2015 m. jos kūrybos parodą galerijoje „Kairė–dešinė“) „nugalėjo“ gamta. O dabar menininkės dėmesys nukrypo ir į bežadį daiktų pasaulį, šviesaus ir tamsaus paros meto kaitą, nuotaikas, kuriomis dvelkia snygis už lango ar paprasčiausias jo rėmas, liaunas augalas, palangės ar stalo horizontalė. Gineitytės santykis su daiktais ir gamtos vaizdais – ypatingas. Apibendrindama jų pavidalus, formas, tapytoja „nereikalauja“ iš jų atverti „tikrąją savo esmę“, „pamatinę struktūrą“ ar kažką kito, kas mums taip pažįstama iš dailės istorijos vadovėlių ir terminų, iš biografinių romanų apie dailininkus. Jei jie nemeluoja, tai, tarkim, Chaimas Soutine’as savo tragišką „modelį“ – švinkstančią jaučio skerdieną – vilgė šviežiu krauju, kad ši „atgytų“ ir parodytų savo baisų mirties grožį, o Paulis Sezanas karštligiškai reikalavo iš Šv. Viktorijos kalno, kad šis paaiškintų geometrinių formų logiką gamtoje. Gineitytė yra kantri stebėtoja, klausytoja, todėl daiktai ir peizažai jai atsiveria ir išsipasakoja. O kartu – ir mums.

 

Gineitytės tapyba vis labiau skaidrėja, grynėja, paprastėja. Atrodo, kad menininkei bereikia vis mažiau ir mažiau „vaizduoti“, kad pasakytų labai daug. Naujų jos paveikslų daiktai, peizažai, abstrakčios plokštumos, dienos ir nakties slinktys apima vis daugiau prasmių. Tai tikros metaforų dėžutės, Rubiko kubai, kuriuos sukiodamas, žvelgdamas tai iš vieno, tai iš kito žiūros taško, atrodo, beveik priartėji prie „tiesos“, kurios ieškojo moderniosios tapybos pirmtakai. Tačiau menininkė ryžtingai „nuveda“ prie savo autentiškų apmąstymų, kurie skirti ne tirti, analizuoti, o jausti, kvėpuoti ir girdėti. Akivaizdu, kad šiandien ji yra pasiekusi nepaprastą, gal net aukščiausią rafinuotos ir taupios meninės išraiškos paprastumo laipsnį.

 

Paroda veikia iki vasario 18 d.

VDA ekspozicijų salės „Titanikas“ (Maironio g. 3)

Dirba trečiadieniais–šeštadieniais 12–18 val., sekmadieniais 12–16 val.

Eglė Gineitytė, „Jaučiu, kad sninga I“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Jaučiu, kad sninga I“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Trečias kalnas III“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Trečias kalnas III“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Nusileidimas“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Nusileidimas“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“ ir „Szara godzina“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Po nakties diena“ ir „Szara godzina“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, „Naktis prasidėjo vidurdienį“. 2017 m. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.
Eglė Gineitytė, ekspozicijos fragmentas. M. Krikštopaitytės nuotr.