7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Naujo laiko metropolyje

Algirdas Šeškus, naujas laikas, Vilnius: TV Play, 2016–2017

Agnė Narušytė
Nr. 4 (1241), 2018-01-26
Fotografija

Kažin ar daug kas pastebėjo, kad jau porą metų Algirdas Šeškus leidžia seriją sąsiuvinių „naujas laikas“. Tai nereiškia, kad senas laikas jau išnaudotas, kad jau visi sovietmečio negatyvai susikomponavo į knygas. Tiesiog eina ir naujas laikas, kurį taip pat verta apžiūrėti iš visų pusių. Tai leidžia padaryti tarp dviejų kartonėlių suspaustų devynių sąsiuvinių knyga – tarsi dabarties sumuštinis.

 

Tuos sąsiuvinius kiti gal vadintų „zinais“. Didžiuosiuose Londono knygynuose yra jiems skirta lentyna – tai labai patogus formatas fotografijai, ypač kai neturi milžiniško finansavimo ir turi ką pasakyti trumpai, vienu fotografiniu įkvėpimu. Ir kalbėti gali neįsipareigojęs komercijos dėsniams, gali eksperimentuoti, nes „zinas“ per daug nereikšmingas, kad sugestų tavo reputacija. Tiesa, mano vartytieji minėtame knygyne būna dažniausiai rimti ir gana klasikiniai, autoriams, matyt, tikintis kompensuoti rimtos knygos nebuvimą. Šeškaus „zinai“ storesni nei įprastas jų formatas – 48 puslapių, tad jis juos labiau linkęs vadinti „brošiūromis“ (pavadinimą davė spaustuvininkai: „jau galite atsiimti savo brošiūrą“). Juos peržiūrėjusi įsitikinau, kad avangardas nebūtinai priklauso jaunimui. Lietuvos fotografijos avangarde kaip prieš keturiasdešimt metų, taip ir dabar – Šeškus.

 

Kas vyksta tame „naujame laike“? Kiekvienas sąsiuvinis skirtas kokiai nors temai – tam, kas ėmė ir patraukė Šeškaus dėmesį. Per Vilnių perėjo „Baltic Pride“ paradas ir jo vaivorykštinės srovės užteko visiems 48-iems puslapiams brošiūroje „Šventė mieste“. Apie Vilnių pasakoja dar du sąsiuviniai – „Cafe de Paris“, kur renkasi pabendrauti jauni menininkai, ir „Metropolis“. Kad apžiūrėtum aukščiausios valdžios institucijas ir viešąsias erdves, tenka visaip sukioti tą sąsiuvinį, nes juk „metropolyje“ žvilgsnis turi būti dinamiškas ir pasiklysti įspūdžių gausybėje, o vaikštinėtojas – uždusti nuo aukščių ir tolių, kurių nepopieriniame Vilniuje trūksta. Yra ir tikrasis Paryžius, kur fotografas praleido, regis, vieną ar dvi dienas nerasdamas plyšio tarp meno ir gyvenimo. Atėnai ir Kaselis, kur kabėjo Šeškaus darbai pernykštės XIV „Documentos“ metu, užfiksuoti sąsiuvinyje „Keturiolika“. Du sąsiuviniai – iš Indijos. Viename – „saldi tėkmė“, susikūrusi nukritus dviem raidėms nuo žodžio „gėlės“ ant lėlės prijuostės („Sweet flow“). Kitą versdama ir žiūrėdama, kaip lapas po lapo Gange numirėliams plaunamos kojos, kaip jiems degant įkaista oras, kaip ramiai visa tai stebi šventosios karvės, iš tiesų panirau į „Lėtą Letos tėkmę“. O dar du sąsiuviniai skirti moterims. Vienas Šeškus vadina „pelėdomis“, nes jos primena paukštį, giedantį seniai jau nukirstame medyje, kurį sapnavo Šeškus. Moterys – lyg iš to sapno, lyg gyvenančios čia ir dabar, lyg prisiminimai iš praeities. O „Milda“ – tikra moteris iš tikros praeities.

 

Prie šios brošiūrėlės norėčiau stabtelėti. Čia vėl įsiterpė senos fotografijos, konkrečiai – 1982 metų. Tai – striptizo ir akto fotografijos seansas iš anų laikų. Alfonsas Budvytis ir Algirdas Šeškus sutinka fotografę Mildą Drazdauskaitę ir pasiūlo nusifotografuoti pas kažkurį dirbtuvėje. Jie gi buvo kaimynai. Dirbtuvė deramai apšiurusi: ornamentais puošti tapetai išplyšę gabalais, durys apipuvusios ir gal jau supelijusios, kėdės, regis, jau ruošiasi prisijungti prie malkų, o vienintelis stamantrus baldas – (ąžuolinis?) apskritas stalas, žinoma, apkrautas daiktais. Ant jo Milda ir atsistoja su savo aptrintomis velvetinėmis kelnėmis, kurių vertikalūs ruoželiai gražiai įsipaišo į lentų-tapetų aplinką – tai atskleidžia fotošopu iš nuotraukos išdistiliuotas kontūrinis piešinys. Taip ji ir stovi didžiąją dalį knygos, kol – pasislėpusi už balto atvarto užsklandos – nusirengia iki apatinių: juodos liemenėlės ir baltų kelnaičių. Budvytis intensyviai fotografuoja, Šeškus fotografuoja Budvytį. Galiausiai – dar viena užsklanda – ir keturiems paskutiniams kadrams Milda pasirodo visai nuoga. Kodėl ši sena istorija turėjo atsirasti „naujame laike“? Todėl, kad sename popieriuje padaryti spalvoti atspaudai jau baigia išnykti. Naujas laikas turi jas atsiminti – visą jų nedrąsių, violetuoti linkusių spalvų plastiką, visą nušiurusį ano laiko medžiagiškumą, menininkų bendravimą, jų nuodėmių atleidimą, kūno iš numirusių prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą.

 

Žiūrint iš šio laiko, ano laiko fotografiją primenančios spalvos garantuoja nostalgiją. Netgi nostalgiją to paties Šeškaus ano laiko fotografijoms, kurios dar „nežinojo“ apie fotošopo manipuliacijų galimybes ir buvo „tikros fotografijos“. Naujajame laike atpažįstamai fotografinių vaizdų nedaug, jie kaip keisti atpažinimo radiniai (prie kalėdinės eglutės randu ir save) kartais susikristalizuoja jau iš esmės fotografikoje, kuri yra padaryta kompiuteriu. Tiesa, kelios knygos, ypač tos iš Indijos ir iš „Documentos“, taip pat – „Šventė mieste“, yra grynesnis „foto“. Čia galima mėgautis įprastais fotomalonumais – leistis tyrinėti veidus, judesius, skverbtis į tų žmonių praeitis, nuspėti nuotaikas, ypač kai autorius komponuoja kelis to paties veiksmo ar neveikimo kadrus – rodo trukmę kaip kine. Šios brošiūros yra dokumentiškos, jos pasakoja, kas tikrai buvo – pavyzdžiui, kad Jonas Mekas tikrai pabuvojo „Documentoje“ su savo balta skrybėle ir žaliu maišu. Bet dažniausiai Šeškus neleidžia įsijausti į atpažinimus. Jis iš foto-grafinio vaizdo ištraukia grafinį elementą, tarsi piešinio trauktinę, kad atkreiptų dėmesį į raštą, į ornamentą, į formaliuosius vaizdo aspektus, kuriuos paprastai užtušuoja tikroviškumas, įtraukiantis žvilgsnį tiesiai į neva patį gyvenimą, tarsi čia nebūtų nei vaizdo, nei jo plastikos. Fotografinis elementas lieka stiprus net radikaliausiai perdirbus „tikrovės kopiją“ – vien keliais aklinai juodais potėpiais ar brūkšniais „užmesta“ žmogaus forma turi tik fotografijai būdingo atsitiktinumo ir individualumo. „Foto“ pagrindas „išlenda“ net pro rėkiančią „grafiją“, kuri juk irgi tėra išprotėjęs šviesos kondensatas ir kliuvinys.

 

Konkretaus laiko fotomedžiagos visada buvo kliuvinys fotografų-inžinierių kelyje į tikroviškumo iliuziją. Bet kuo labiau ji priartėja, kai skaitmeninė fotografija jau gali beveik tobulai dubliuoti tikrovę, tuo mielesni akiai tampa tie praeities medžiagų kliuviniai. O Šeškus, tiesą sakant, ir anksčiau domėjosi būtent kliuviniais. Tos jo fotografijos iš sovietmečio, kurios dabar atrodo tokios „natūralios“, iš tiesų demonstruoja jo išrastus būdus vengti tikrovės „atspindėjimo“, demaskuoti tokios užduoties prievartą ir išryškinti atspindžio dirbtinumą. Lyg to paties tikrovės fragmento pakartojimu, užtamsinimais, išsiliejimais Šeškus vis rodė, kad ir tikrovė, ir menas yra kažkur „tarp“, kad vaizdas yra lyg nereikalingas, lyg tarp kitko, egzistuoja „išorėje“ to, ką galima pamatyti, pajungus visas jusles ir dvasines galias. Dabar sakytume, kad tuometinės Šeškaus tikrovės iliuzijos ardymo priemonės buvo fotografinės, o dabartinės – ne. Tačiau tuometiniams vertintojams jos jau atrodė esančios už fotografijos ribų. Taip pat kaip Šeškaus „naujo laiko“ išraiškos priemonės atrodo dabar. Tiesiog fotografijos nukrypimų nuo „normos“ arsenalas gerokai prasiplėtė, kaip ir šūvių amplitudė. O žiūrovų ir fotografijos savimonė vėl turi ką vytis.

 

Ir vis dėlto – koks gi tas Šeškaus „naujas laikas“? Jis geografiškai apima visą pasaulį, nebėra susitraukęs vieno miesto gatvėse. Jis tirštai spalvotas, nebe pilkas. Jis užplūsta ryškiais pojūčiais kaip gėjų eisenos balionai nuspalvina pilką, prisnūdusį miestą. Naujas laikas įkaitina orą iki virpėjimo. O šiaip jame tebevyksta tas pats, kas visada: žmonės plepasi kavinėje, užsižiūri į veidą, kuris ištirpsta palikdamas tik atpažinimo nuojautą, būsimos atminties įspaudą, žodžius praryja tuštuma, jų prasmės nebereikalingos, gėlės žydi, žmogaus gestas virsta gėle, nuplaukia Letos upėmis. Išsiplėtus galimybėms, naujas laikas tapo fragmentiškas. Tai tereiškia, kad patirčių įvairovės nebeįmanoma sujungti į vientisą pasakojimą, jų nebesulieja į nostalgišką akvarelę ta pati pilka šviesa, nes pasaulis taškosi spalvomis ir mėto į šalis. Jam išreikšti itin tinka į vieną blokelį supresuotų brošiūrų forma, nes atsegęs dirželį gali rinktis kurią nori, žiūrėti bet kokia tvarka. Kita vertus, į laiko naujumo mitą Šeškus įlašina senumo ironijos, kad per daug nesipūstų tas dabartiškumo metropolis.

Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Cafe de Paris“
Iš sąsiuvinio „Milda“
Iš sąsiuvinio „Milda“
Iš sąsiuvinio „Milda“
Iš sąsiuvinio „Milda“
Iš sąsiuvinio „Metropolis“
Iš sąsiuvinio „Metropolis“
Iš sąsiuvinio „Metropolis“
Iš sąsiuvinio „Metropolis“
Iš sąsiuvinio „Metropolis“
Iš sąsiuvinio „Metropolis“
Iš sąsiuvinio „Metropolis“
Iš sąsiuvinio „Metropolis“
Iš sąsiuvinio „Metropolis“
Iš sąsiuvinio „Metropolis“
Iš sąsiuvinio „Metropolis“
Iš sąsiuvinio „Metropolis“
Iš sąsiuvinio „Sweet flow“
Iš sąsiuvinio „Sweet flow“
Iš sąsiuvinio „Sweet flow“
Iš sąsiuvinio „Sweet flow“
Iš sąsiuvinio „Sweet flow“
Iš sąsiuvinio „Sweet flow“
Iš sąsiuvinio „Keturiolika“
Iš sąsiuvinio „Keturiolika“
Iš sąsiuvinio „Keturiolika“
Iš sąsiuvinio „Keturiolika“