...1969-ųjų pavasarį Viktoras Šklovskis rašo laišką savo paaugliui anūkui iš Jaltos. Čia jis atostogauja ne pirmą kartą ir pastebi, kad per metus užaugo vietinės varnos: „Jos turi savo gyvenimą. Gyvena po šimtą metų, nes neskaito laikraščių ir nežiūri televizoriaus. Taip ir auga. Aš jas jau 15 metų matau augančias. Labai norėčiau parašyti (baigti rašyti) knygą ir užaugti. Suprasti, kuo užsiiminėjau visą gyvenimą. Gyvenimas išaugo. Atsirado genetikos, bionikos, kibernetikos. Užaugo piktžolės. Džiaugsmas netapo įvairesnis. Auk, mano berniuk, nebijok gyvenimo.“
Skaitau šias eilutes jau kelintą vakarą. Bandau suprasti išmintį, kuri slypi intonacijoje, nors akivaizdu, kad dabar gyvenimas sutelpa į telefoną ir laiškų niekas nerašo. Išsiplūsti galima visagaliame FB, kuriam net šykštūs lietuviai noriai atiduoda dvasines jėgas. Nors į varnas žiūrėti daug įdomiau. Ir labai svarbu pasirinkti distanciją.
Matthew Waugh filmas „Kingsmanas. Slaptoji tarnyba“ (TV3, šįvakar, 23 d. 21.45) – ironiška legendos apie Nojaus laivą parafrazė. Ji pasižymi tuo, ko katastrofiškai stinga lietuvių kinui: triguba distancija – su kinu, su savimi ir su žiūrovais. Režisierius stebi pasaulį, kur mirtį gali sukelti savas išmanusis telefonas, ir pasakoja apie jaunuolį Egsį (Taron Egerton), kuris tapo smulkiu nusikaltėliu, bet sutiko džentelmeną Harį (Colin Firth). Šiam Egsio tėvas kadaise išgelbėjo gyvybę ir jis nusprendė padaryti viską, kad Egsis taptų geresnis. Haris pasiūlo vaikinui įstoti į pasaulį ginančią slaptą organizaciją. Organizacija vadinasi „Kingsman“, ji nepadoriai turtinga ir nepriklausoma. Iš esmės tai istorija apie snobus ir vaikiną iš darbininkų klasės, kuris pirmą džentelmeno kodekso pamoką gauna aludėje. Pamokos pavadinimas – „geros manieros – tikro vyro veidas“. Jos sudėtine dalimi tampa agresyvūs vietiniai „morozai“, kurie, regis, visur dauginasi geometrine progresija.
Markas Watersas – ne iš tų režisierių, kurių pavardes žino kino gerbėjai. Bet šį savaitgalį bus galima pasižiūrėti dvi jo komedijas, kurios ne vienam gali net pasirodyti pamokomos. „Mergišiaus praeities vaiduoklių“ (TV1, 25 d. 21 val.) veikėjas Konoras (Matthew McConaughey) yra mergišius. Patekęs į brolio vestuves jis ims gundyti jaunosios draugę. Tačiau mirusio dėdės (Michael Douglas), kuris ir paskatino Konorą žengti lovelaso keliu, vaiduoklis nusprendė atgaivinti Konoro tikėjimą tikra meile. Trumpai tariant, dėdė nori, kad Konoras suprastų, jog seksas neturi prasmės ir jo laukia gyvenimo meilė – vaikystės draugė.
Kitos Waterso komedijos „Pono Poperio pingvinai“ (TV3, 24 d. 19.45) veikėjas (Jim Carrey) sėkmingas verslininkas paveldi šešis pingvinus ir juos įsimyli. Darbas eina velniop. Puikus butas pavirsta nežinia kuo, veikėjas beveik atsiduria kalėjime. Bet ar verta gailėtis materialių malonumų, kai žmogus atranda visai kitokį pasaulį?
Žinoma, kiekvienas turi savų pingvinų. Bet jie geriau net už vaikystės meiles. Nesu iš tų, kurie saldžiai prisimena vaikystę ar paauglystę, todėl galiu suprasti australietės Kim Farrent filmą „Svetima šalis“ (LRT, 25 d. 23 val.). Debiutuojanti režisierė nukėlė veiksmą į Australijos užkampį, mažą miestelį dykumos viduryje, kur vieną naktį dingo brolis ir sesuo. Nors vyksta policijos tyrimas, režisierei svarbiausia šeimos drama. Motina, kurią suvaidino Nicole Kidman, suvokia, kad tiesa apie vaikus ir tai, kas jiems atsitiko, slypi praeityje, kurios niekas nenori prisiminti.
Dingimas, išnykimas – mėgstamas australų kino motyvas. „Svetimoje šalyje“ jis sustiprina nerimo atmosferą, kurios persmelktas visas filmas. Tačiau buki paaugliai, apmirusi provincija, ne visai aiškūs šeimos dramos aspektai ir mėgavimasis mistiškais peizažais netikėtai priverčia filmą suskambėti beveik lietuviškai. Nes jis visas persmelktas gyvenimo baimės. Palengvėja tik tada, kai supranti – Lietuva nėra pasaulio centras, ir ačiū Dievui.
Jūsų – Jonas Ūbis
