7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Kas užpildys tarpus tarp atomų?

Laura Šimkutė
Nr. 8 (1245), 2018-02-23
Teatras
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus

Uostamiestyje įsikūręs „Apeirono“ teatras vasario 8 d. Menų spaustuvėje pristatė premjerą „Delyras“ pagal spektaklio režisierės ir jame vaidinančios aktorės Gretos Gudelytės pjesę. Anotacijoje „Delyrą“ pavadindami sistemingu kliedesiu kūrėjai, pasitelkdami religijos, fizikos ir kasdienybės aktualijų motyvus bei juos perteikdami postdraminio teatro priemonėmis, žiūrovus pakviečia į chaotiškos ir nebežinančios kuo tikėti bei pasikliauti šiuolaikinio žmogaus sąmonės tyrimą.

„Delyre“ koliažo principu pasakojama tikėjimo (Dievu, meile, mokslu ir t.t.) ieškančių žmonių, atsidūrusių paplūdimyje, istorija. Paplūdimys tampa apeigų, darbo, susitikimų ir namų erdve, o kiekviena jų atskleidžia skirtingus fragmentiško pasakojimo aspektus. Iš smulkių baltų putų polistirolo (naudojamo namų šiltinimui) rutuliukų supiltas paplūdimys, kuriame stovi tik ant aukšto metalinio vamzdžio pakabintas garsiakalbis, skelbiantis Dievo žodį, leidžia suprasti, kad spektaklio pasaulis – tai sintetinė metafora, delyrinės būsenos liudijimas. Kūrinio atmosferą papildo šalta elektroninė muzika, akcentuojanti įvykius.  

Postdramiškumas „Delyre“ pasireiškia per formą, garsą bei judesį. Neapibrėžtame laike, iš fragmentų sudėliotame pasakojime gausu šokio elementų, lydimų žodinių bei garsinių žaismų, kuriančių už realizmo ir tradicinio teatro rėmų išeinantį sceninį veiksmą. Spektaklis vietomis panašėja į apeigą ar ritualą, priartėjantį prie teatro ištakų, tačiau muzikos ar judesio (itin preciziškai sudėlioto) dėka sugrįžtantį į šią dieną. Ceremoniškumas „Delyre“ mainosi su šaltu ir apskaičiuotu dialogu, kuriame bandoma atskirti religijos ir mokslo problemas.

Vienas pirmųjų personažų, su kuriuo įdėmiau susipažįstame, – tai Kristus (Ričardas Bartašius), įnirtingai bandantis visus panardinti į transo būseną, atlikdamas ritualines apeigas, panašias į bažnytines. Vaikščiodamas ratais ir iš gerklės leisdamas itin keistą žemo dažnio garsą, kartais primenantį gargaliavimą, tuo pačiu metu neva smilkydamas patalpas (viso labo tik mosuodamas smilkytuvu), lydimas ištikimos pasekėjos, būsimos žmonos (Kristina Švenčionytė), jis atrodo kaip kiek pakvaišęs sunkiai pajudinamo tikėjimo žmogus. Tačiau jo tikėjimą išjudina dvi per „Tinder“ programėlę susipažinusios moterys – paplūdimio gelbėtojos (Greta Gudelytė ir Eglė Kazickaitė), besidominčios mokslu bei patariančios juo pasidomėti ir Kristui, nes religijos amžius jau praėjęs. Ritualo efektą kuriantį Kristaus leidžiamą garsą ima keisti ištraukos iš Kastyčio Kerbedžio dainos „Dėl tavęs galiu“, atliekamos ta pačia ritualine maniera, bet jau leidžiančios suprasti, kad su tikėjimu ne viskas tvarkoj. Netrukus užklumpa tuštuma, kurią įnirtingai bandoma užpildyti.

Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus

Tuštumą, kuri, anot citatos apie atomų sandarą, daugiausia ir sudaro žmogų, veikėjai bando užpildyti kiekvienas savaip: gelbėtojos – viena kitos draugijoje bei gelbėdamos Kristų, kuris vis skęsta ar kitokiais būdais bando pakilti aukščiau. Pagaliau sąlyginę pilnatvę jis atranda atsiduodamas nuodėmei ir išsižadėdamas Dievo (kurio balsas spektaklyje yra paprasčiausias ant stulpo kabantis garsiakalbis) bei pasirinkdamas tradicinį gyvenimo būdą. Kristus sukuria šeimą ir gyvena įsivaizduojamuose namuose, pildo nematomus dokumentus ir kaip vaiką sūpuoja maždaug pusmetrio ilgio spiralę. Veikėjas skundžiasi triukšmaujančiu kaimynu dievu, o kai pasiryžta jį nupjauti, Kristų ištinka krizė ir jis vėl sugrįžta į tikėjimą.

„Delyras“ savo temomis ir jų nagrinėjimu kiek primena kontroversišką Kevino Smitho filmą „Dogma“ (1999), kuriame religija ir tikėjimas įžūliai interpretuojami neperžengiant tradicijos ribų, keliant klausimus ir nepriimant visko už gryną pinigą. Nusistovėję mitai filme griaunami vienas po kito, išlaikant esminę religijos bei tikėjimo idėją, kurios, panašu, ieško ir „Delyro“ personažai per apeigas, nuodėmes bei mokslą. Prikalus Kristų prie kryžiaus, jie prieina išvados, kad „paskutinis dalykas, kuris pasaulyje mirs, bus religija“.

Apeironiečiai gana provokatyviai, su lengva ironija ir humoru kasasi prie būties prasmės paieškų, akcentuodami tuštumą, dėl kurios mes einame į teatrą, kiną, galerijas, bibliotekas ar bažnyčias. Neužpildomus tarpus tarp atomų mes bandome pakeisti menu, tikėjimu, pojūčiais – viskuo, kas neapčiuopiama ir gali atstoti fotonus.  

Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus
Scena iš spektaklio „Delyras", nuotr. K. Mickevičiaus