Stygininkų muzikinė puota

Gintaro Rinkevičiaus inicijuotas Baltijos šalių orkestrų festivalis tęsiasi. Vasario 17 d. Kongresų rūmuose įvyko jau antrasis koncertas, pavadintas „100 stygų“. Scenoje išvydome Lietuvos valstybinio, Latvijos nacionalinio ir Liepojos simfoninio stygininkus – daugiau kaip šimtą. Tikrai įspūdingas vaizdas, gražiai įrėmintas scenos gilumoje išsidėsčiusių net trylikos kontrabosininkų! Tarp matytų savų smuikininkų, altininkų, violončelininkų buvo gausu naujų veidų. Įdėmiai stebint svečių grojimo būdą buvo galima pamatyti, kad jis šiek tiek skiriasi nuo mūsiškių. Latvijos stygininkų, ypač smuikininkų, mokykla visada, kiek pamenu, pasižymėjo ypač aukštu profesionalumu. Šįkart apie tai iškalbingai bylojo meistriški jų nacionalinio simfoninio orkestro smuikų, altų ir violončelių grupių koncertmeisterių soliniai intarpai ir ypač šių atlikėjų išgaunama garso kokybė. Gal latvių muzikantai groja geresniais instrumentais?!

Šio koncerto programa, suprantama, buvo renkama pagal sudėtį, tad visi kūriniai turėjo būti skirti styginiams. Koncertą rengęs G. Rinkevičius pasirinko ir šiai sudėčiai sukurtus, ir aranžuotus veikalus, aprėpiančius laikotarpį tarp XIX a. paskutinių dviejų dešimtmečių iki pirmųjų XX a. metų. Tai įdomus laikotarpis, kuriame buvo plėtojamos ankstesnių stilių idėjos, bet gimsta ir nauja kraštutinai ekspresyvi muzikos kalba (turiu omenyje ankstyvuosius Arnoldo Schönbergo kūrinius).

Mūsų klasikas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis 1901 m. pradeda studijas Leipcigo konservatorijoje ir imasi stambios formos kamerinio opuso. Tai styginių kvartetas c-moll, kurio pirmąja dalimi prasidėjo koncertas. Pasak Čiurlionio muzikos tyrinėtojo profesoriaus Vytauto Landsbergio, palyginti su šiek tiek anksčiau sukurta simfonine poema „Miške“, styginių kvartetas pasirodytų gana akademiškas, klasicistinis, tačiau tokia buvo Leipcigo mokyklos kryptis – „skiepijanti išmėgintas priemones, žinomas, nors ir sausokas formas“. Koncerto programoje rašoma, kad tai aranžuotė styginių orkestrui, tačiau jos autorius, regis, savo indėlio nesureikšmino ir net pavardės nenurodė. Remiantis klausa galima sakyti, kad ji minimali, kvarteto balsai tiesiog perkelti orkestro grupėms, vietomis prie violončelių prijungiant kontrabosus. Muzikos vyksmą vykusiai paįvairino tikro kvarteto skambesys. Keturi Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro koncertmeisteriai kūrinį pradėjo, paskui dar bent porą sykių gražiai suskambėjo itin reikšmingose muzikos padalose. Pagirtina, kad Kongresų rūmų publikai buvo pristatytas šis Čiurlionio opusas, gal jis šioje salėje niekada ir neskambėjo (?). Jungtinio styginių orkestro atlikimo klausytis buvo išties įdomu, orkestras grojo labai paveikiai ir emocingai. Gerokai prasiplėtė kūrinio dinamikos ir raiškos amplitudė, muzika įgavo jėgos ir gilaus dramatizmo.

Dar didesnis emocijų ir aistrų sproginėjimas laukė atliekant Arnoldo Schönbergo sekstetą „Pragiedrėjusi naktis“ („Verklärte Nacht“). Dar tik ketvirtuoju opusu pažymėtas, 1899 m. sukurtas didžiulis veikalas atskleidžia drąsų jauno, dvidešimt penkerių metų autoriaus muzikos braižą ir polinkį į naujas koncepcijas. Klausantis kūrinio, pirmiausia į galvą ateina Richardo Wagnerio muzikos moduliacijos ir jomis reiškiami ekstaziški jausmų klodai. Tačiau Schönbergas pats vėliau rašė, kad tokių moduliacijų kaip Wagnerio „Tristane“ jis kaip tik nemėgo. Iš šio autoriaus jis perėmė reikšmingų motyvų (Wagnerio muzikoje mes juos vadiname leitmotyvais) ir alteracijų techniką. Kitas svarbus kūrybos technikos šaltinis – Johanneso Brahmso plačiai naudotas motyvų varijavimas. Taigi, turtingas, spalvingas ir ekspresyvus „Pragiedrėjusios nakties“ muzikos vyksmas paremtas toliau plėtojamomis šių dviejų Schönbergo pirmtakų kūrybos priemonėmis. Sekstetas du kartus paties autoriaus buvo aranžuotas styginių orkestrui ir, nepaisant kompozitorių išgarsinusios dodekafonijos technika sukurtos muzikos, iki šiol atliekamas dažniau už ją.  

Jaunas kompozitorius šią muziką kūrė aistringai įsimylėjęs savo mokytojo Alexanderio von Zemlinskio seserį Mathildę. Net ir nežinant apie kūrinį inspiravusią vokiečių poeto ir rašytojo Richardo Dehmelio poemą, ši muzika skleidžia visą įsimylėjėliams būdingų emocijų gamą – nuo švelnumo, skausmingų širdies virpesių, karštų aistrų, abejonių ir nevilties iki galiausiai pasiekiamos dvasios ramybės ir giedros. Paties kompozitoriaus meilė sulaukė savo išsipildymo po poros metų, tačiau likimas jam nebuvo maloningas, 1923 m. Mathilde mirė. Muzikantai šį veikalą atliko su tokiu įsijautimu ir taip emocingai, tarsi visi, įskaitant ir dirigentą, būtų mirtinai įsimylėję.

Paskutinis kūrinys šiame koncerte buvo populiarioji Piotro Čaikovskio „Serenada“ styginių orkestrui. „Serenada“ iškart asocijuojasi su Sauliaus Sondeckio vadovautais čiurlioniukų, studentų, Lietuvos kameriniu ir kitais orkestrais, su kuriais šį kūrinį jis griežė dešimtis, o gal ir šimtus kartų. Keturios opuso dalys visapusiškai atskleidžia kiekvieno orkestro meistrystę, techninį ir meninį pajėgumą. Kongresų rūmuose grojęs jungtinis stygininkų kolektyvas jį atliko pabrėžtinai pakiliai, veržliai ir vaizdingai. Pirmoje dalyje žavėjo intensyvus garsas, dinaminės bangos, veržlus judėjimas, tikslumas. Valse to intensyvumo, mano galva, buvo gal kiek per daug, norėjosi daugiau lengvumo ir elegancijos. Bet vidurinė dalis su joje paslėptais „povandeniniais rifais“ buvo pagrota meistriškai. Trečioje dalyje ypač sužavėjo vidurinio epizodo daininga violončelių tema. Finalas su rusiška greito tempo melodija ryžtingai vedė link kūrinio pabaigos, kurioje sugrįžtama prie iškilmingos pirmosios dalies įžangos temos, efektingai užbaigusios visą kūrinį ir koncertą. Lauksime paskutinio trečiojo koncerto, kuris taip pat žada ypatingų muzikos potyrių.