Artėjant knygų mugei, iš savo lentynų ištraukiau 2017-aisiais ir šių metų pradžioje išleistas fotografijos knygas. Ant mano darbo stalo susidarė nemaža krūvelė, bet ir ne itin didelė. Ne tik dėl skaičiaus (12), bet ir dėl formato. Prie pusės jų atsiradimo teko pačiai prisidėti, tad šios apžvalgos subjektyvumas – neišvengiamas, bet ją parašyti jau sutikau, trauktis nėra kur. Taigi pradėkim.
Anksčiau kam nors ištarus „fotografijos knyga“, mintyse iškildavo didelė, stora, juoda (kartais balta) knyga. Tokias leido ir sovietmečio fotografijos klasikai, ir jų sekėjai. Dabar panašių suskaičiavau keturias, bet tik vienos jų „apdaras“ išliko tradicinis – juoda nugarėlė, nespalvota fotografija, dengianti visą viršelio plotą, joje, virš bažnytėlės pakibusiame audros debesyje, baltai išrašyti autoriaus pavardė ir pavadinimas. Romualdo Požerskio knygos „Atlaidai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius) dailininkas Arvydas Poška stengėsi kuo daugiau ploto skirti anuomet pusiau nelegalių kaimo religinių apeigų vaizdams, kartais panoramas išskleisdamas per visą atvartą, kad išryškėtų kuo daugiau jau dingusios kultūros detalių. Kito klasiko – Aleksandro Macijausko – knygos „Lietuvos kaimo turguose“ viršelis jau nebe tipiškas. Jis aptrauktas drobele, o jos rupesnių pirmavaizdžių – maišų pinigams, pašarui, bulvėms ir kt. – pilna pačiose fotografijose, tad matau apgalvotą dizaino sprendimą (Kauno fotografijos galerija, 2018). Anksčiau fotografas savo knygas sudarinėjo pats ir vaizdai iš jų veržte veržėsi žviegdami beigi riaumodami. Dabar sudarytojas Gintaras Česonis kartu su dailininku Tomu Mrazausku šį Lietuvos fotografiją dešimtmečius garsinusį ciklą išgrynino ir puslapiuose paliko pakankamai erdvės, kad būtų kur atsikvėpti. Tad pirmą kartą perverčiau Macijausko knygą nuo pradžios iki pabaigos – ir pamačiau tarsi pažįstamas „dievavelnių“ barnių bei sandorių mizanscenas iš naujo.
Kitas dvi didelio formato knygas sudarė ir išleido menininkas Kęstutis Grigaliūnas („Vaizdų archyvas“), jau beveik dešimtmetį fotografijomis žadinantis mūsų istorinę atmintį. Apie knygą „Savanoriai: fotografinė atmintis“ rašiau aptardama to paties pavadinimo parodą (https://www.7md.lt/fotografija/2018-02-16/Pries-simta-metu). Knyga „Pokaris, 1945“ tęsia šio menininko nuosekliai kaupiamų „Mirties dienoraščių“ ciklą, kuris atpažįstamas iš kvadratinio formato, pilkšvos spaudos ir portretų mozaikos. Šįkart tai yra pavadinime minimais metais sovietų represinių struktūrų suimtų 3726 asmenų 4954 fotografijos ir jų biogramos. Kitaip nei ankstesnėse knygose, kitų autorių tekstų nėra, tik telegrafiški likimų aprašymai. Štai, kopijuoju vieną, atsitiktinai atsiverstame puslapyje nemačiomis bedusi pirštu į 633 numerį: „Dijokevičius Kazys, Adolfo, g. 1917, gyv. Vilniuje, muzik. Suimtas 1945 06 12, kalintas Vilniuje. Ypat. pasit. 1946 08 16 nuteistas 5 m. lag., išv. į lag. – 1948 07 05 Temlagas, Mordovija; tr. – 1950 06 16. b.b. 38574/3.“ Suėmimo, tremties, įkalinimo, mirties ar paleidimo datų monotonijai antrina portretų fotografavimo standartai, pats kartojimas išsako užgniaužtą skaudulį. Knygos viršelyje šįkart – vien moterų, merginų ir mergaičių portretai, dažniausiai iš ateljė, kur jos mėgino suvaidinti romantikes, ponias, uolias gimnazistes. Jau mačiusiems kitas šio ciklo knygas iškart aišku, kad šis vaizdinys netrukus buvo sunaikintas.
Manojoje knygų krūvelėje išsiskiria neįprastai pailga Mindaugo Ažušilio knyga „Lietuva. 999.9“ (sudarė Eglė Deltuvaitė, „Kultūros meniu“, dizainas Gyčio Skudžinsko). Jos viršelis – „auksinis“, nes ir pavadinimo skaičiai nurodo į aukščiausią (gal net neįmanomą) aukso prabą. Fotografijose – žmonės ir automobiliai iš svarbiausių šio jauno menininko ciklų „Palanga“, „Vyriškumas“, „Avarija“, „Superžvaigždės“, „Pomirtinis gyvenimas“, „Laimė Lietuvoje“ – visi kurti jau šiame dešimtmetyje, pačiam gyvenimui tiekiant personažus ir situacijas. Mamos netektis Ažušiliui tampa proga stebėti laidojimo kultūrą ir susitikimo su mirtimi šiurpulį tragikomiškai imituojančią buitį. Pakeliui pasitaikančios autoavarijos siūlosi fotografuojamos kaip savaiminės smurto skulptūros. Ir visa Lietuva – nuo atostogaujančių bendrapiliečių iki „superžvaigždžių“ – čia trykšta pasitikėjimu savimi, kuris fotografui pažvelgus iš kritiškos distancijos atrodo nepamatuotas, o „vyriškumo“ ar „laimės“ spektaklis – absurdiškai dirbtinis, sukurptas iš nusižiūrėtų vaidmenų. Tiesa, mane erzina tekstus trukdanti skaityti žalia spalva, bet suprantu, kad jos džiugus neskanumas darniai įsilieja į didingą nekokybiškų patirčių garbinimo chorą. Čia juk surinktos siekiamiausios tautiečių vertybės, kaip ir daugeliui personažų šviečianti saulė, – privalomos visiems.
Visos kitos mano surinktos fotoknygos – nedidelės, o jų pavidalai – įvairiausi. Trys iš jų yra daugiau fotoobjektai – šį žodį skolinuosi iš Arūno Kulikausko knygos pavadinimo, bet apie ją jau rašiau (https://www.7md.lt/fotografija/2017-11-10/Siugzdantys-ir-rauksleti), kaip ir apie Algirdo Šeškaus „naujo laiko“ sąsiuvinių rinkinį (https://www.7md.lt/fotografija/2018-01-26/Naujo-laiko-metropolyje). Arūno Kulikausko knygos dailininkas Gytis Skudžinskas („NoRoutine Books“) sukūrė dar vieną fotoobjektą – dėžutę, pavadintą „Scenos / Stages“, į kurią sudėjo penkių menininkų knygutes: tai Dainiaus Liškevičiaus „Erdvės“ (2001), Dariaus Žiūros „Veidai ir figūros“ (2008), Alvydo Lukio „Tapybos prieglaudos“ (2008/2015), Vilmos Samulionytės „60 monumentų“ (2012–) ir savo paties „Fonai“ (2011–), taip pat – lankstinuką su Tautvydo Bajarkevičiaus tekstu. Pamenu, Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje 2016 m. matytoje analogiškoje parodoje svarbiausias akcentas buvo tipologizuojanti fotografija, kuri kolekcionuoja tą pačią funkciją atliekančius objektus, kad pastebėtume jų panašumus ir skirtumus. Tačiau visi kartu šie ciklai, išskyrus Žiūros sukurtus jau mirusių Vilniaus gatvės merginų portretus, atkreipia dėmesį į erdvės estetiką ir kuriamą scenografiją: teatro scenų, tapybai parduoti sukonstruotų pavėsinių, fotostudijų fonų, santuokų rūmų salių. Pastarąsias, iki šiol tebefotografuojamas Samulionytės, Palangoje nagrinėjome ilgiausiai, nes jose užkonservuotas sovietmečio ir nepriklausomybės pradžios interjero, baldų, kilimų dizainas, sukurtas garsių dailininkų. Be to, jis kai ką įdomaus pasako apie kiekvieno miesto ir miestelio „iškilmingumo“ sampratą ir leidžia numanyti erdvės nulemtą šeimos kūrimo ritualo choreografiją.
Turbūt pati mažiausia – Gintaro Zinkevičiaus ciklą „Plakatai“ ir mano audiotekstą pristatanti knygelė (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius). Nuo 1982 iki maždaug 1993 m. gana nuosekliai Zinkevičiaus fotografuotuose stenduose keičiasi santvarkos, iš pradžių tvarkingai užklojančios viena kitą, lyg alternatyvaus pasakojimo niekada nebūtų buvę (Didysis Spalis – perestroika – dviračių žygis aplink Baltiją...). O paskui jau ideologiniai pranešimai agresyviai kovoja dėl vietos, drasko vienas kitam „odą“, kol visai susiplėšo ir patys stendai išnyksta iš miestovaizdžio (http://www.photography.lt/lt.php/NAUJIENOS?id=2688&type=1).
Kitas dvi knygas savavališkai įtraukiu į šią apžvalgą, nors jų čia lyg ir neturėtų būti. Marijos Šaboršinaitės fotografijos magistro darbas – knyga „Tvinkčiojantis atlasas. Tekstas fotografijoms“ (išleista autorės, dailininkas Gytis Skudžinskas) – pasirašė menininkei susidūrus su rentgeno nuotraukose besislapstančiu baugu. Besiaiškindama, kaip mus veikia šie moksliniai-techniniai vaizdai, menininkė žodyne atrado užmirštą žodį „atlaikas“ ir ėmėsi Lietuvos ir Islandijos archyvuose rastuose vaizduose ieškoti to elemento – „kintančio, nepastovaus, keliančio nerimą, įtempiančio ribas“. Jį turintys vaizdai išsiskiria „šiaurumu“, „skausmo nuotoliu“, „atvaizdo plėšrumu“, vejančiu mus gilyn į begalinį archyvą ieškoti paslapties įminimo. Charkove išleista („Red Zet LLC“, dizainas Iljos Žekalovo) Valentyno Odnoviuno knygelė „Surveillance“ („Stebėjimas“) jau pastebėta įvairiuose tarptautiniuose forumuose. Būtent čia, Vilniuje, šis ukrainietis pradėjo fotografuoti KGB kalėjimo pasivaikščiojimo kiemo durų akutes ir 2016 m. laimėjo Lietuvos fotomenininkų sąjungos „Debiutų“ konkursą. Knygoje ši stebėjimo geografija išsiplėtė – menininkas aplankė sovietų represines institucijas Latvijoje, Ukrainoje ir Vokietijoje, visur atrasdamas tos pačios formos, bet skirtingai subraižytą, skirtingai apšviestą įkalintojo ryšio su išore kanalą, išsaugojusį maskavimosi, tardymo, kankinimo, vienatvės, bauginimo ir viso kito, ką tegalima įsivaizduoti, pėdsakus (https://www.7md.lt/daile/2017-05-19/Prievartos-observatorija).
Pabaigai pasilikau dar vieną mažo formato knygą – šių metų knygos meno konkurso laureatės Ingos Navickaitės sukurtą „Homo Vikšraitis“ (Kauno fotografijos galerija). Raudoname viršelyje ranka užrašytas pavadinimas ir blizgus fotografijos fragmento atspaudas dar prieš atsiverčiant knygą signalizuoja: tai menininko dienoraštis. Raudona spalva knygos viduje nulaša tekstais ir puslapių numeriais šalia apsinuoginusio Rimaldo Vikšraičio autoaktų. Jų kolekciją suformavo knygos sudarytojas Gintaras Česonis, peržiūrėjęs turbūt visus Vikšraičio darbų ciklus. Iki šiol ši tema tarsi ir buvo jo kūryboje, tarsi ir ne – gal pasirodydavo daugiau kaip autoriaus dalyvavimo ženklas „Pavargusio kaimo grimasų“ tikrovėje. Ir še tau – apsinuoginęs fotografas, tarsi gotikinis kankinys, jau kelis dešimtmečius keliauja per Lietuvos dykvietes, kaimus, miškus, mėgina susilieti su medžiais, bendrauja su ožkomis, žąsimis, arkliais ir gaidžiais, ironiškai flirtuoja su kompiuteriais, mainosi tapatybėmis. Belieka sutikti su įžanginio teksto autoriumi, Lenkijos fotografijos kritiku Adamu Mazuru, kad šis menininkas „yra lietuvių fotografijos problema. Iš tiesų ne tik lietuvių, o plačiau – Vidurio Europos. Vikšraitis – tai nesuprastas keistuolis, amžinas autsaideris, nepaklusnus ekscentrikas. Paprasčiau jį atmesti ir marginalizuoti, nei suprasti. Lengviau šaipytis iš aukšto, nei pažvelgti iš autoriaus siūlomos perspektyvos. Patogiau apdovanoti už pasiekimus ir kalbėti banalybes apie orumą, nei atidžiai studijuoti vis naujas nuotraukas ir ciklus. Politiškai nekorektiška ir vizualiai nepatogi Vikšraičio fotografija – tai pamišimo akimirka nuosekliame ir elegantiškame fotografijos istorikų, teoretikų ir kritikų naratyve.“
O vietoje išvadų – pastaba apie dar vieną manosios knygų krūvelės parametrą – jų tiražus. Jie pastebimai sumažėję. Tik trijų knygų išleista nuo 500 iki 950 egzempliorių: (didėjimo tvarka) Ažušilio, Požerskio ir Macijausko. Tikėtina, kad Vikšraičio knygos tiražas irgi nemažas, bet jo neradau. Tendencija aiški – tik tarptautiniu mastu paklausūs, žinomi, užsienio galerijose parodas rengiantys autoriai gali tikėtis tiek knygų išparduoti. Visų kitų tiražus geriau rašyti mažėjimo tvarka: 350 („Savanoriai“), 300 (Odnoviun), 120 („Pokaris“), 100 („Plakatai“), 99 (NoRoutine Books), 7 (Šaboršinaitė), o Šeškaus knygos tiražo nežinau, bet, sako, jo beveik nebelikę. Mažųjų tiražų egzemplioriai dažnai numeruoti, tad juos pirkdamas gauni ne anoniminę masinio gaminio kopiją, bet tarsi grafikos-fotografijos atspaudą, o su juo – ir meno kūrinio prestižo dalelytę. Tai reiškia, kad fotografijos knygos cirkuliuoja gana uždarame jos mėgėjų ir vertintojų rate. O visi kiti, išgirdę žodžių junginį „fotografijos knyga“, tikriausiai pagalvoja apie turistinius albumus ir Lietuvą iš lėktuvo skrydžio, reklamuojamą oro uostuose.
P. S. Peržiūrėjusi mugės programą pastebėjau dar dviejų reikšmingų knygų pristatymus: Arturo Valiaugos „Abipus Nemuno, tarp Rytų ir Vakarų“ („Kultūros meniu“) ir Violetos Bubelytės kūrybos albumą (LFS Klaipėdos skyrius). Iš anksto mėgaujuosi būsimu savosios knygų krūvelės „prieaugliu“.