Kinas
Naują Arūno Matelio filmą „Nuostabieji lūzeriai. Kita planeta“ ir iki šiol jo garsiausią „Prieš parskrendant į Žemę“ skiria dvylika metų. Būtų galima kalbėti apie pripažinimo, apdovanojimų ir žiūrovų lūkesčių naštą. Tačiau gal būtent dėl tokios ilgos pauzės, kurių režisierius nevengia ir pačiuose savo filmuose, „Nuostabieji lūzeriai“ kuria vieno brandžiausių ir sukaupčiausių pastarųjų metų lietuvių filmų įspūdį, ir ne tik dokumentinio kino erdvėje. Ką jau kalbėti apie tai, kad vien tarptautinės filmavimo komandos sudėtis daro įspūdį (tai bene didžiausias bendros gamybos projektas Europoje, prie filmo kūrimo prisidėjo net aštuonios šalys). Turbūt filmo kūrimo procesas, vadinamoji „virtuvė“ galėtų tapti dar vienu savarankišku filmu.
„Nuostabiuosiuose lūzeriuose“ Arūnas Matelis, kuriam šiaip ne taip su savo filmavimo grupe pavyko patekti į prestižines „Giro d’Italia“ dviračių lenktynes (40 metų nė vienas režisierius neturėjo teisės fiksuoti lenktynių iš „vidaus“), žvilgsnį nukreipia į dviračių sporto „lūzerius“, tuos, kurie varžybose atmina paskutinieji ir apie kuriuos, regis, niekas nekalba. Tai vadinamieji „gregoriai“, dviračių sporto nematomieji, komandų lyderius aprūpinantys vandeniu, maistu, apsaugantys nuo vėjo, t.y. sukuriantys visas sąlygas finišuoti pirmiesiems. „Gregorių“ atsidavimas komandai, darbo etika, ištvermė kartais gali priminti net viduramžių vienuolių askezę ar riterystės kodeksą. Ką sako kad ir vieno iš filmo herojų, Sveino, „grūdinimasis“ lediniu šaltinio vandeniu filmo pradžioje, jo laipiojimai į kalnus basomis kojomis, jo mintys, kad tik visų komandos narių atsidavimas gali atvesti į pergalę. Arba kad kitas filmo herojus, Danielė, medikų nuostabai, varžybas tęsė net įskilus dubens kaului. „Gregoriai“ dirba dėl bendro tikslo, pažabodami savo profesines ambicijas ir penkiolikos minučių šlovės troškimą. Šie dviratininkai, jų sukurtas mikrokosmosas išties atrodo kaip kita planeta, paralelinis, geresnis, bendruomeniškesnis, garbingesnis pasaulis, kuriame laikomasi nerašytų garbės taisyklių.
Filmas prasideda dinamiškais, drebančia kamera nufilmuotais kadrais, kai greitosios pagalbos komanda gauna pranešimą apie įvykusią nelaimę lenktynių trasoje. Galima jaustis tarsi patekus į karo zoną (bent jau taip savo darbo sąlygas įvardija patys medikai), – matome sužeistus, su įvairiausiais nubrozdinimais, iš skausmo ant asfalto parkritusius ar prisėdusius vyrus, mėtosi dviračiai, galima girdėti net riksmus. Dramatiškumą, įtampą daugiausia ir kuria scenos, filmuotos iš greitosios pagalbos automobilio, kuriose matome, kaip gydytojai suteikia pirmąją pagalbą persisvėrę per važiuojančios mašinos langą. Taigi suprantame – vienas netikslus judesys trasoje, dviračio vairo kryptelėjimas, ir susidūrimas neišvengiamas. Kaip sako vienas filmo herojų, ištikus nelaimei per kelias sekundes gali prarasti tai, dėl ko dirbai metų metus. Šias varžybų scenas, kupinas nuolatinio judesio, dinamikos, keičia pokalbių su dviratininkais epizodai. Jie tampa mūsų, žiūrovų, vedliais, jų asmeninės patirtys padeda geriau suprasti dviračių sportą.
Žinoma, Matelis ne tas režisierius, kuris pateiktų stereotipinę žurnalistinę dokumentiką apie šią sporto šaką. „Nuostabieji lūzeriai“ – santūrus ir subtilus filmas, nesiekiantis manipuliuoti žiūrovų emocijomis, jame nėra sentimentalių klišių ar didaktiško komentaro. Nėra nė dramatiškos ar veiksmą komentuojančios muzikos, graudinančių herojų išpažinčių ar viską paaiškinančio naratoriaus balso. Taip pat Matelis nebūtų Matelis, jeigu filme nerastume apibendrinančių simbolinių (pavyzdžiui, važiavimo tuneliu iš tamsos į šviesą motyvas) arba grynąja estetika dvelkiančių kadrų, tačiau to tikrai negali pavadinti manierizmu. Taip filmo tema, jo ištarmė nuo dviračio trasos „pakylėja“ iki bendražmogiškų, universalių patirčių. Filmuose apie sportą to dažnai nepamatysi. „Nuostabieji lūzeriai“ gražūs ir tuo, kad abstrakčios idėjos filme sėkmingai „įžeminamos“, sakyčiau, net budistiškuose herojų veiduose, kurie eksponuojami stambiais planais. Filme apskritai dominuoja vidutiniai ir stambūs planai, taip tarsi siekiant maksimaliai priartinti dviratininkų tikrovę, jų išgyvenimus. Matelio gebėjimas apibendrinti ir dviratininkų kasdienybės detalių derinys labiausiai ir žavi. Ir ne dėl to, kad šiuolaikinėje dokumentikoje tai būtų kažkas labai nauja, tiesiog Matelis tai daro iš tiesų meistriškai ir organiškai.
Be to, manau, kad filmas apie dviračių sporto autsaiderius, kolektyvinio darbo, būvio specifiką, metaforiškai kalba ir apie patį kino kūrimo procesą. Nors dažnai kalbame apie režisierius ir jų vizijas, intencijas, kinas – tai kolektyvinė kūryba, darbas. Už lyderių vardų visada yra visas būrys žmonių, kurių dėka viena ar kita vizija gali būti realizuota. Tačiau Matelis, kaip jam ir būdinga, gana laisvai leidžia žiūrovui pasirinkti ir interpretuoti tai, ką mato. Dėl to, tikiu, kiekvienas filme ras savo gyvenimo atplaišas.
Su „Nuostabiaisiais lūzeriais“ Matelis dar kartą įrodo poetinės dokumentikos tradicijos ir apskritai autorinio kino grožį, aktualumą, atvirumą ir, be abejo, avantiūrizmą. Tiesa, norėtųsi, kad kito režisieriaus filmo nereikėtų laukti dvylika metų.
