Sausio 27-ąją profesorius Vaclovas Paketūras šventė 90-ąjį gimtadienį. Vasario 15 d. Prezidentė Dalia Grybauskaitė kompozitoriui būtų įteikusi Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių. Tą dieną ir netekome kompozitoriaus, muzikologo, ilgamečio Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriaus, daugelio įvairių kartų muzikų Mokytojo.
Muzikologė Jūratė Gustaitė prisimena profesorių, dėsčiusį harmoniją, buvus griežtą, reiklų, tačiau „nelaimės valandą“ (pavyzdžiui, per egzaminus) – žmogišką, jautrų ir supratingą. „Vėliau, kai tapome kolegomis ir dirbome muzikologijos katedrose, visada stebino profesoriaus pareigingumas, gebėjimas reikalus tvarkyti konstruktyviai. V. Paketūras buvo mielai kviečiamas dalyvauti komisijose, recenzuoti darbus, nes visi žinojo apie jo sąžiningumą, padorumą, galiausiai visada gerą nuotaiką. Bendrauti su profesoriumi įvairiuose susibūrimuose visada labai malonu. Prisimenu, atsiradus pirmiesiems kompiuteriams, V. Paketūras buvo vienas pirmųjų dėstytojų, atkreipusių dėmesį į naująsias technologijas. Išmokęs jomis naudotis, mielai pakonsultuodavo ir mus. Manau, ne vienas žino, kad profesorius – gamtininkas, dažnai laimėdavęs apdovanojimus įvairiose parodose, kuriose pristatydavo savo išaugintus augalus. Sykį kalbėdama su vienu patyrusiu sodininku sužinojau, kad šis visada konsultuojasi su V. Paketūru dėl tam tikrų vaismedžių ar vaiskrūmių veislių“, – rašė J. Gustaitė.
Muzikologas Ignas Gudelevičius spėjo aplankyti profesorių prieš garbingą jubiliejų ir visų studentų vardu palinkėti sveikatos. Pokalbis taip pat prasidėjo nuo augalų.
Teko skaityti Jūsų paties parašytą įdomią biografiją. Tad pašnekesį norėčiau pradėti trumpa vaikystės prisiminimų citata: „Iš vaikystės laikų prisimenu prie namo kieme augusią didžiulę kriaušę, kuri kiekvienais metais užaugindavo gausų nuostabaus skonio kriaušių derlių.“
„Bera“... Skonis ypatingas. Sunokusios kriaušės krisdamos sutiždavo – reikėdavo suspėti paimti nuo medžio.
„Šalia augo geltonų slyvų giraitė, kuri mažam vaikui atrodė didelė ir paslaptinga (...) Nuo pat vaikystės dirbome kartu su tėvais. Su broliu turėjome po nedidelį dalgį – kartu su tėvu šienaudavome pievas, padėdavome pjauti žiemkenčius ir vasarojų, o paaugę ardavom ir akėdavom laukus.“ Prisiminimai atskleidžia, jog nerūpestinga vaikystė, kaip ir daugelio kitų Jūsų kartos žmonių, nelepino...
Taip. Tėvas buvo paprastas ūkininkas, taigi visus darbus ir mes atlikome puikiai. Kitaip būtų neįmanoma gyventi. Mokėjome elgtis su gyvuliais, arėme, akėjome, pjovėme. Jei reikėdavo rogučių, pasidarydavome, taip pat keletą porų slidžių – ir trumpesnių, ir ilgesnių, ir puriam, ir kietam sniegui.
Įdomu išgirsti, ar namuose, sunkių darbų fone skambėdavo liaudies daina, muzika?
Muzika skambėdavo nuolat. Jaunimas susirinkdavo – tuoj pat ir dainuodavo. Kartu ir vyresni prisijungdavo... Žodžiu, dainavimo menas buvo nesvetimas.
Kryptingai eiti garsų kupinu keliu tikriausiai paskatino ne tik muzikavimas su šeima, bet ir pirmąkart išgirsti orkestro sąskambiai iš Jūsų paties sukonstruoto radijo imtuvo?
Vokiečių okupacijos metais „Ūkininko patarėjo“ priede „Jaunasis ūkininkas“ radau straipsnį, kuriame buvo pateikta, kaip pasidaryti radijo aparatą. Taip su broliu, remdamiesi schema ir aprašymu, sukonstravome imtuvą. Nuo kluono iki namo ištempėme anteną, kartu įžeminome – apsaugojome nuo perkūno. Radijo klausydavome ausinėmis, o kai nusibosdavo, pakabindavome jas ant kibiro šono...
Kadangi žemelės buvo per mažai, tėvas, pastebėjęs gabumus muzikai, nutarė mane, vyriausią iš keturių vaikų, mokyti vargonininko amato. Kai nuėjau pas vargonininką, šis, užrašęs natas, pasakė: „Kai išmoksi, ateik.“ Kitą dieną ir atėjau. Tiesa, mano balselis labai silpnas – kai bažnyčioje vieną kartą užgiedojau, iš karto supratau – vargonininku nebūsiu. Prisimenu, bekalėdojant į trobą užėjęs vargonininkas taip užtraukdavo, kad lempos gesdavo, o man giedant ir višta neatsigrįžtų.
Maždaug tuo metu laikraštyje aptikau skelbimą – Vilniaus muzikos mokykloje renkami mokiniai. Tad tėvams ir pasakiau: „Važiuoju mokytis.“ Neprieštaravo. Komisija patikrino klausą – viskas gerai. Tuomet atnešė suraitytą dūdą ir paklausė: „Nori valtorną pūsti?“ Kadangi labiausiai norėjau patekti į muzikos mokyklą, sutikau, pūsti pramokau – keletą metų grojau Valstybiniame orkestre, bet kai atsirado tikras valtornininkas, tada buvau laisvas.
Tuomet atradote komponavimą?
Taip. Domėjausi teoriniais dalykais, taigi kai muzikos mokykloje atidarė teorinį skyrių, iškart perėjau. Netrukus pradėjome studijas konservatorijoje (dabar – Lietuvos muzikos ir teatro akademija) – su Benjaminu Gorbulskiu buvome pirmieji Eduardo Balsio studentai. Mano kurso draugas rašė geriau nei aš – turėjo didesnę patirtį, buvo jau po kariuomenės. Taip po truputį ir įsitvirtinome.
Prieš tai sukūrėte ir pirmąją kompoziciją – romansą „O gal“?
Taip, kūrinys buvo skirtas Virgilijui Noreikai. Gana ilgai jį dainavo.
Kam kūryboje skyrėte daugiau dėmesio – konstruktyvumui ar jausminiam pradui? O gal abu vienodai svarbūs?
Jausmui. Konstruktyvumas – lyg malkų skaldymas: jei tinka – galima pradėti, jei ne – dar kartą kaukšt, gal kur nors kitur tiks. Labiau mane domina emocijos. Pagrindinė mano kūrybos sritis buvo liaudies muzika. Patobulinau kankles. Anksčiau juk suderindavo diatoniką ir žvangindavo, o aš pagalvojau, kad stygas galiu suderinti atskirai – taigi, tos pačios kanklės pradėjo skambėti kitaip. Parašęs šiuo principu pagrįstą preliudą, pasiprašiau pas Praną Stepulį audiencijos. Padėjau natas ant stalo, peržiūrėjome... Jis šaukia žmoną: „Zita, ateik pagroti.“ O ji, pamačiusi natas: „Kaip aš pagrosiu? Vieni bemoliai, vieni diezai...“ P. Stepulis: „Pirma pažiūrėk, paskui panikuok.“ Galiausiai Zita meniškai atliko preliudą. Kanklės suskambo naujomis spalvomis.
Visą laiką greta kūrybos aktyviai darbavotės ir pedagogikos srityje. Kaip viską suderindavote?
Kad nereikia nieko galvoti. Pati būtinybė pasako...
Norėčiau paprašyti, kad mūsų pokalbio pabaigoje pasidalintumėte patarimais jauniesiems kūrėjams.
Svarbiausia neužsidaryti savo „kiaute“ – suradus vieną ar du akordus juose „neužsimarinuoti“. Pirmiausia reikia suvokti instrumento technines galimybes ir tik tuomet taikyti kūrybinius sumanymus.
Ačiū už pašnekesį.
Kalbino ir pagal pokalbį „LRT Klasika“ programoje „Muzikinis pastišas“ parengė Ignas Gudelevičius
