7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pažadinti fantomai

Nauji filmai – „Nematomas siūlas“

Živilė Pipinytė
Nr. 11 (1248), 2018-03-16
Kinas
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“

Koks bus naujas Paulo Thomo Andersono filmas, visada sunku nuspėti, net ir žinant jo temą ar pagrindinius aktorius. „Nematomas siūlas“ („Phantom Theread“, JAV, 2017) iškart išmuša iš vėžių: jausmingai judanti kamera, neįtikėtinai stambūs planai, realistiški, bet kartu „išdidinti“, stambiu planu pateikiami kasdienybės garsai, nuolat pabrėžiamas daiktų ar maisto materialumas nuo pat pirmų kadrų verčia klausti, apie ką iš tikrųjų pasakoja režisierius (jis ir scenarijaus autorius bei operatorius).

 

Andersonas tiksliai atkuria prabangių 6-ojo dešimtmečio Londono mados namų atmosferą. Čia karaliauja Reinoldsas Vudkokas (Danielis Day-Lewisas po šio filmo žada trauktis iš kino), bet valdo jo sesuo Sirilė (Lesley Manville). Čia viskas paklūsta Reinoldso gyvenimo ir kūrybos ritmui. Jis rengia aukštuomenės moteris, kartu suteikia joms ne tik formą, bet ir turinį: Reinoldso drabužiai daro moteris drąsias, padeda nugalėti baimes. Jis palieka drabužiuose nematomas savo žymes, palinkėjimus, užkeikimus. Tačiau, nepaisant įspūdingai nufilmuotų fotosesijų, suknelių ar naujų kolekcijų pristatymų ritualų, „Nematomas siūlas“ – ne apie mados kūrėją, skausmingai išgyvenantį laikų kaitą, kai pradeda įsigalėti Reinoldso nekenčiamas žodelis chic.

 

Reinoldsas elgiasi kaip kaprizingas vaikas. Jis įsitikinęs, kad santuoka verstų meluoti. Moterys jo namuose keičiasi dažnai. Jos išeina iš namų tyliai, apdovanotos brangia suknele, nepalikdamos jokių pėdsakų. Iki tol, kol pajūrio viešbučio restorane Reinoldsas sutiks padavėją Almą, ją vaidina Day-Lewiso verta aktorė iš Liuksemburgo Vicky Krieps. Pirmasis jų pokalbis, kai Reinoldsas užsakinėja sočius pusryčius, nutviekstas neįtikėtinos šypsenų šviesos. Andersonas iškart pabrėžia Reinoldso alkį, netrukus maisto motyvas ims dominuoti, alkis ir užbaigs filmą. Reinoldsas išsiveš Almą į Londoną, bet ji netaps dar viena bežode namų gyventoja. Ji bus modelis, mūza, kovos dėl Reinoldso meilės, susikaus su Sirile, pavirs nuodytoja, bet pasieks savo. Reinoldsas priklausys tik jai, kaip Alma priklauso jam. Tegu ir aukodamas savo kūrybingumą. Paskutinė filmo scena, kai Reinoldsas staiga supranta, su kuo susijusi jo liga, turėtų liudyti begalinę meilę, tačiau „Nematomas siūlas“ vis dėlto ne meilės istorija. Net jei Naujųjų metų sutikimo epizode Reinoldsas primena Marcelio Carné „Galiorkos vaikų“ personažą – liūdnąjį Pjero.

 

Andersonas lyg patyręs konspiratorius visąlaik mėto pėdas ir išsisukinėja. Filme viskas dviprasmiška. Režisierius nutrina konvencijų, žanrų ribas, mėgaujasi kino ir muzikos citatomis, 35 mm juostos teikiamais privalumais ir pirmiausia, žinoma, kino juostos gebėjimu fiksuoti kadro gelmę. „Nematomas siūlas“ palieka klaustrofobiško filmo įspūdį, tai pabrėžia ir vyraujantys stambūs veikėjų planai.

 

Tačiau filmo erdvė iš tikrųjų visąlaik transformuojasi. Prieš pat Reinoldsui sutinkant Almą, kai jis sustoja degalinėje, kadrą užpildo rūkas. Pirmoji Reinoldso ir Almos bendra vakarienė baigsis ilgu pasivažinėjimu automobiliu, kai aplink veikėjus oras sutirštėja ir tarsi pranyksta materialios tikrovės ribos, o vaikystės namuose Reinoldsas iškart prabils apie meilę motinai, kurios nuotrauką nešiojasi užsisiuvęs savo švarke. Jai Reinoldsas pasiuvo savo pirmą suknelę. Vilkėdama šį nuotakos drabužį ji pasirodys filme vėliau, kai Reinoldsas klejos apimtas karštinės. Tame kadre ją pakeis Alma, netrukus tapsianti oficialia Reinoldso žmona. Tačiau Andersonas filme neplėtoja vaikystės traumų temos. Kad ir kaip būtų, prisiminimai – ne „Nematomo siūlo“ tikrovė.

 

Gausios pusryčių, vakarienių scenos filme tampa sekso pakaitalu. (Valgymas, maistas „Nematomame siūle“ taip erotizuojami, kad net verčia keisti požiūrį į šiuolaikinį kulinarinių filmų ir laidų antplūdį.) Kita vertus, maisto materialumas (kaip ir mados namų) filme tik paryškina jausmų dominavimą. Jausmingumas, kurį „Nematomo siūlo“ pradžioje pabrėžė paviršiais ir erdvėmis slystanti kino kamera, pamažu užpildo kadrus, į pabaigą jie atrodys nelogiški, ties haliucinacijos riba. Nuodingi grybai, kurie į filmą įveda pasakos motyvą, išbudina fantomus, gyvenusius personažų viduje. Jie tampa matomi. Fantomai materializuojasi Andersono nuolat pabrėžiamuose Reinoldso ir Almos žvilgsniuose ir verčia prisiminti žiūrėjimu grįstą kino esmę.

 

Iškart po filmo pasijutau taip, lyg ką tik būčiau perskaičiusi storą romaną, juk literatūra vis dar geriausiai ugdo emocinį suvokimą ir fantaziją. Andersonas elgiasi panašiai. Beveik visuose „Nematomo siūlo“ epizoduose jis bando priversti pamatyti, kas vyksta Reinoldso ir Almos viduje, panardinti į kūrybos procesą, pažadinti žiūrinčiųjų fantomus. Ir jam tai pavyksta.

„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“
„Nematomas siūlas“