Kinas
„Baugi mama“ („Sashishi deda“), rež. Ana Urushadze, Gruzija, Estija
Debiutuojanti režisierė, pasakodama apie penkiasdešimtmetę Mananą, besiblaškančią tarp pareigos šeimai ir aistros rašyti knygą, tikėtina, sukelsiančią ne tik namiškių, bet ir visuomenės pasipriešinimą, organiškai sujungia žanrus ir skirtingas nuotaikas – tai ir socialinė drama apie patriarchalinę Gruzijos visuomenę bei moters vaidmenį joje (žmona privalo rūpintis šeima, kurstyti namų židinį, būti visada pasitempusi ir neišsišokti etc.), ir siaubo elementų turintis pasakojimas (siurrealistiniai sapno epizodai, garso takelis), ir viltinga istorija apie moters emancipaciją, kuri čia įvyksta per išsilaisvinimą iš autoritetų įtakos lauko arba, dar kitaip tariant, „nužudžius“ simbolinę Tėvo figūrą – svarbią jai ne tik kaip dukrai, bet ir kaip naujai gimstančiai rašytojai.
„Silvana“, rež. Mika Gustafson, Olivia Kastebring, Christina Tsiobanelis, Švedija
Patriarchatą į šipulius savo muzika skaldo ir Silvana – lietuvių ir sirų kilmės reperė iš Švedijos, kuri žavi savo drąsa ir energija, įkvepia kovoti su rasizmu, homofobija ir ksenofobija (nesvarbu, jei šis pasipriešinimas įvilktas į formalistinį hipsterišką drabužį), kuri sako, ką galvoja, ir elgiasi, kaip nori, – būtent jos asmenybė ir išgelbsti šiaip jau kiek padriką ir, lyg koks milenialsas, dėmesio į vieną sceną ar mintį neišlaikantį dokumentinį filmą.
„Virš galimybių ribos“ („Over The Limit“), rež. Marta Prus, Lenkija, Vokietija, Suomija
Apšaukta asmeninės trenerės Aminos Zaripovos, išvadinta necenzūriniais žodžiais vyriausiosios Rusijos meninės gimnastikos trenerės Irinos Viner, atlaikiusi tiradą keiksmažodžių ir iškentusi manipuliacijas jos emocijomis, Rio de Žaneiro olimpinėms žaidynėms besiruošianti gimnastė Margarita tik sukanda dantis ir treniruojasi toliau, tačiau tu matai, jog šis negatyvas nusėdo jos viduje ir tereikės tinkamos progos jam prasiveržti, nesvarbu, kokia forma – nerviniu išsekimu, palūžimu ar, labai tikėtina, tokiu pačiu elgesiu jau su savo auklėtinėmis ateityje, nes, kaip rodo režisierė, tokia darbo etika, kai dėl geresnių rezultatų sportininkas sąmoningai žeminamas ir šantažuojamas, Rusijos gimnastikos pasaulyje yra ne tik savaime suprantama, bet ir „užkrečiama“: kažkas rėkė ant Irinos, ši kadaise rėkė ant Aminos, o ši, nemačiusi kitokio darbo su gimnastėmis pavyzdžio, išsilieja ant Margaritos, tiesa, vėliau nepamiršdama apkabinti ir pagirti – štai tokia yra kraštutinumų lydima aukso medalio kaina Putino žemėje.
„Žanetė: Žanos d’Ark vaikystė“ („Jeannette, l’enfance de Jeanne d’Arc“), rež. Bruno Dumont, Prancūzija
Kai tavo sąskaitoje yra „Jėzaus gyvenimas“ (Kanų „Auksinė kamera“, Jeano Vigo prizas, Europos kino akademijos geriausio debiuto apdovanojimas), „Žmogiškumas“ (geriausias aktorius, aktorė ir Didysis žiuri prizas Kanuose) ir „Flandrija“ (Didysis žiuri prizas Kanuose), gali atsipalaiduoti ir tiesiog mėgautis – tai, rodos, pastaraisiais metais ir daro filosofiškasis Dumont’as, šį kartą suplakęs kokteilį iš, atrodytų, visiškai nederančių elementų (Orleano mergelė, poprokas, dainuojančios vienuolės, šokiai, religija), kuris, jei iki galo tavęs emociškai neveikia, gal atrodo įtartinas, bet užtat žavi kūrėjo sugebėjimu išsinerti iš odos, keistis ir į herojišką Prancūzijos istoriją pažiūrėti su humoru ir saviironija, kurių taip trūksta į lemtingus istorinius įvykius vis dažniau atsigręžiančiam lietuvių kinui, – jau dabar įsivaizduoju, kaip patekęs į talentingo režisieriaus rankas atrodytų miuziklas apie Emiliją Pliaterytę arba aldmodovariškų aistrų kupina kino burleska apie Barborą Radvilaitę.
„Vadink mane savo vardu“ („Call Me by Your Name“), rež. Luca Guadagnino, Italija, JAV, Brazilija, Prancūzija
Filmas tiesiog prašosi epitetų „nostalgiškas“, „tekstūriškas“, „jusliškas“, „tapybiškas“, „taktiliškas“, „jausmingas“, „skulptūriškas“, o jį žiūrint sąmonėje iškyla tiek italų kino klasika (pirmiausia, aišku, Visconti ir jo „Mirtis Venecijoje“), tiek scenarijų parašiusio Jameso Ivory filmų autentika („Morisas“, „Kambarys su vaizdu“), nesvarbu, jog pastarasis pasakojo apie karalienės Viktorijos epochos pabaigos Angliją, o „Vadink mane savo vardu“ nukelia į XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžios Šiaurės Italiją, – Guadagnino, kaip dalyje savo filmų ir Ivory, pirmiausia kalba ne apie meilę, bet apie aistrą (žmogui, bet labiau gyvenimui), o dar konkrečiau – apie jauno žmogaus jausmų ugdymą, kuris kitiems šiuolaikiniams režisieriams kažkodėl atrodo nebeįdomus arba kurį jie rodo pasitelkę pernelyg sutirštintas emocijas, desperaciją ir tragizmą (dabartinės coming-of-age ir LGBTQ tematikos dramos), – visa tai, ką Guadagnino stebuklingai aplenkia.
