7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Atgal į sportą

Beveik 7 kilometrai, dvi valandos parodų

Monika Krikštopaitytė
Nr. 12 (1249), 2018-03-23
Dailė
Ekspozicijos fragmentas iš Jānio Avotiņio parodos „Šventė“. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Jānio Avotiņio parodos „Šventė“. A. Anskaičio nuotr.

Vyriausybė susirūpino visuomenės sveikata. Apribojus alkoholio vartojimą ir įsigijimą, siekiama rūpestį papildyti sveikos gyvensenos propagavimu. Nieko nelaukdami imamės kultūrinio sporto pasiūlymų, juolab kad kultūra ir sportas, sujungti fondais, programomis, panašumų, reikia manyti, turi akivaizdžių. Klausimas galėtų skambėti taip – kam bukai bėgti ant bėgimo takelio? Juk jis niekur neveda. Geriau greitu žingsniu apeiti arba apibėgti Vilniaus galerijas ir meno centrus. Na ir kas, kad ne viską suprasite, o gal ir nieko, ir man taip vis dažniau pasitaiko, bet vis tiek sužinosite kur kas daugiau, nei trepsėdami vietoje ar sukdami prie žemės pritaisyto dviračio ratus.

 

Pradėti siūlau nuo pradžios – menininkų peryklos – Vilniaus dailės akademijos, vadinamojo „Titaniko“ (Maironio g. 3), Ričardo Nemeikšio kūrybos ekspozicijos „Tuštumos blizgesys“ (iki balandžio 1 d.). Nors parodos recenzentas Linas Bliškevičius paėjusiame numeryje pasigedo ambicijos, o bendras vaizdas jam atrodė liūdnokas, man paroda, kaip ir visos kitos šio autoriaus, patiko. Vis iš naujo susižaviu, kaip pačios pigiausios medžiagos gali sužibėti ikonų šviesa, linijos virsti tuneliais, plytos – kostiumų apykaklėmis, kartonai ir drobulės – prašmatniausių Rytų turgų audiniais. Man tai vaizduotės menas per se, kaip teatras, kur rekvizitas tampa tramplinu į kitus pasaulius. Nemeikšio rankdarbiai nėra gražūs daiktai, jie – vaizduotės portalai, kurie paneigia materialiojo pasaulio hierarchiją, čia plastmasinis ir auksinis blizgutis yra lygiaverčiai. O tai, kad menininkas nieko neaiškina, yra gal labiau įsitikinimas, akivaizdžiai erzinantis jaunąją kartą.

 

Pasiblizginus Nemeikšio koliažų atspindžiuose, prasitampius blauzdas ant dailių tvorelių, galima būtų šauti prospektu iki Totorių gatvės. Joje bus ne tik sveiko maisto kavinių, bet ir santūrios „AV17“ galerijos erdvės su pavydėtinai šauniomis grindimis. Čia iki balandžio 7 d. veikia vokiečių menininkų Yasmin Alt ir Kai Franzo paroda „Objekto evoliucija“. Ekspozicijai sunku sugalvoti rėkiančią antraštę, tai elitinės kultūros niuansuotos proto mankštos užduotėlės. Parodoje įdomus santykis tarp modernizmo ir gamtos (kurią mielai eksploatavo modernizmas) bei naujųjų technologijų, kaip 3D spausdintuvas (K. Franzo kūriniuose). O tarsi iš baldų gamybos likučių sukonstruotos Yasmin Alt skulptūros irgi, regis, siekia kontekstų hibrido įspūdžio. Atkreipkite dėmesį, kaip viena skulptūrų susigroja su už lango esančiu pano.

 

Tada per Vilniaus gatvę reiktų nušuoliuoti į galeriją „Vartai“, kur Lietuvos šimtmečiui buvo atidaryta latvių menininko Jānio Avotiņio paroda „Šventė“ (veikia iki kovo 23 d.). Joje rasite viską, ko reikia tokiems atvejams: tikrą varpą, kuris savo garsą transliuoja į Šv. Kotrynos bažnyčios bokštus ir sklinda miestu, šventiškas minias ir atsiminimus. Numanau, kad pagrindiniai raktažodžiai – darbas su atmintimi. Avotiņis imasi reiškinių struktūrų (pvz., demonstracijų), redukuoja jas iki bendrinės formos ir rodo žmogaus vienišumą tarp ištuštintos reikšmės konstruktų: aikštė, pakyla, eisena, bendra nuotrauka, scena, simboliai.

 

Ekspozicija gražiai padaryta – erdviai, skoningai, su kontrasto elementu. Tačiau rafinuotuose meno sluoksniuose populiaraus menininko kūrybos kol kas negaliu pamėgti, nes tokioje kūryboje vis įtariu abejingumą reikšmėms, atsainumą viską manipuliuojant sau naudingu būdu, kai niekas galiausiai neatrodo kaip pozicija. Į viską žiūrima per atstumą, taip ir aš lieku per atstumą. Bet yra atskirų darbų ir ekspozicijos vietų, kur maloniai suskauda be koncepcijų aiškinimo.

 

Po dvidešimt pritūpimų prie Salomėjos Nėries mokyklos užsukime į Šiuolaikinio meno centrą, kur rodomos trys nelygintinos parodos. Daugiausia dėmesio ir laiko reiktų skirti tailandiečių kino režisieriaus ir menininko Apichatpongo Weerasethakulo videoinstaliacijų parodai „Švytintys šešėliai“ (veikia iki balandžio 1 d.). Didžiojoje salėje tvyro prieblanda, kai kur net per tiršta, darbuotojai turi gaudyti lankytojus ir nukreipti į labirintą. Dideli ekranai (ir keli monitoriai) gali būti vadinami hipnotizavimo forma, nes jų vaizdai ir garsai sukurti išnaudojant visas vaizdo galias. Ten ir paslaptingosios „kino kalbos“ grožis, ir paveiksliškas sustingimas, bet tai nėra tik gyvas paveikslas, tai koncentruota, kunkuliuojanti akimirka, nors kartais tik pogruntiniuose sluoksniuose. Žiūrovai gramzdinami į sapno būseną, dauguma sapnų sudėtingi jausmine prasme. Labirintas baugokas, bet judėjimą fiksuojančioje telefono programoje prideda taškų...

 

Kitoje salėje – ispanų menininko Danielio Steegmanno Mangrané personalinė paroda „Fantomas“. Tik nenusivilkite iš karto. Kelios grandinės tarp lubų ir grindų su įterptais elementais yra ne viskas, prasibraukite iki kabančių akinių, pro juos matyti stilizuotas tankus miškas su daug detalių ir keistas kitos realybės potyris. Jau galima kalbėti apie tai, kad šią parodą pristatanti kuratorė Neringa Bumblienė turi savą braižą. Jos pasirinkimuose vizualus menas glaudžiai susijęs su dizainu. O dizaino efektu apkaltintos formos vis bando būti metaforomis kažko svarbesnio, svaigaus. Labai tikėtina, kad ne visai gerai suprantu naujausias madas, bet tokie atvejai man siūlo kalbėti apie kultūros blaškymąsi tarp elitinės kultūros ir pramogų verslo. Dizainas, kaip vertybių grupė, yra gerai įsitaisęs abejose. Tai amžina dilema, reikalaujanti apsisprendimo.

 

Paroda „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“ (kuratoriai: Audrius Pocius ir Nicholas Matranga) trečioje ŠMC salėje nepatenka nei į elitinę kultūrą, nei į pramogas. Dar nesutikau žmogaus, kuris būtų supratęs šią parodą. Visi objektai atrodo pakliuvę atsitiktinai, kaip ir žodžiai į vieną eilutę parodos pavadinime.

 

Grįždama į pradinį tašką užsukau į galeriją „Akademija“, kur veikė (iki 17 d.) Algimanto Kensmino instaliacija „Apsivalymo ceremonija“. Po paskutinių įvykių akademijoje parodos pavadinimas atrodė daugiau nei logiškas, tik menininkas į socialinį pjūvį nesitaikė, labiau į asmeninį. Antrame galerijos aukšte atsiradęs statinys (!) dvelkė stoicizmu ir Rytų ištvermės ar meditacijos praktikų įtakomis. Žiūrovui siūlyta kelionė pro prieangį (a la trobelė: išpiešti tapetai, medinės durys, peizažas, medituojančiojo statulėlė), kambarį su ekranu ir kėde (laukiamasis?), kur rodomas skulptūrinės galvos skalbimas ratu, lieptu per tvenkinį su tikru vandeniu (sodas?) ir dirbtuvę, kur susiglaudusios to paties veido (panašaus į autorių) galvos. Ar po apsivalymo padaugėja galvų? Nukirstų? Gal ne visas reikėjo nuimt? Šiaip ar taip, tai buvo jau apyretis, patyriminio kūrinio žanras. Jam sukurti įdėta sizifiškai daug darbo, paroda veikė trumpai.

 

Dėl kelių papildomų žingsnių galite užsukti į Vilniaus grafikos meno centro galeriją „Kairė–dešinė“, kur veikia Vytauto Jurkūno paroda „Litras tušo“ (iki kovo 30 d.). Kaip galima suprasti iš pavadinimo, tušu ten taškomasi į kairę ir dešinę, kūriniai yra labiau komikso fragmentai, humoras ir efektas pirmauja prieš meną, nes „statiškam dalykui galima suteikti daugiau dinamikos, tik reikės daugiau tušo“, – rašoma ant kūrinio „Statika“ (2017), du profilius apsupa spinduliai. Ekspozicijoje gana lengva būtų kam nors iliustruoti tokius dalykus kaip menininko mostas, ekspresija, dailininko ego, džiugu, kad su ironija.

 

Nesakau, kad tai geriausias parodų maršrutas, tiesiog jis atspindi mano fizinį pasirengimą. Geriau treniruotų raumenų žmogui perspektyvos plačios, galima plėstis koncentriniais ratais ir bėgti iki pat Valakampių, o jei „Rupert“ rezidencijoje nebus parodos, tiesiog išsimaudyti. Jei ne dabar, tai vasarą.

Ekspozicijos fragmentas iš Jānio Avotiņio parodos „Šventė“. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Jānio Avotiņio parodos „Šventė“. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Jānio Avotiņio parodos „Šventė“. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Jānio Avotiņio parodos „Šventė“. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Jānio Avotiņio parodos „Šventė“. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Jānio Avotiņio parodos „Šventė“. A. Anskaičio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Yasmin Alt ir Kai Franzo parodos „Objekto evoliucija“. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Yasmin Alt ir Kai Franzo parodos „Objekto evoliucija“. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Yasmin Alt ir Kai Franzo parodos „Objekto evoliucija“. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Yasmin Alt ir Kai Franzo parodos „Objekto evoliucija“. Autorės nuotr.
Apichatpong Weerasethakul, videoinstaliacijos „Neregimybė“ fragmentas. Autorės nuotr.
Apichatpong Weerasethakul, videoinstaliacijos „Neregimybė“ fragmentas. Autorės nuotr.
Apichatpong Weerasethakul, videoinstaliacijos „Fejerverkai (archyvai)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Apichatpong Weerasethakul, videoinstaliacijos „Fejerverkai (archyvai)“ fragmentas. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Danielio Steegmanno Mangrané parodos „Fantomas“. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Danielio Steegmanno Mangrané parodos „Fantomas“. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš parodos „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš parodos „Paauglės bitės pašaukimas vieną vasarą“. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Algimanto Kensmino instaliacijos „Apsivalymo ceremonija“. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Algimanto Kensmino instaliacijos „Apsivalymo ceremonija“. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Algimanto Kensmino instaliacijos „Apsivalymo ceremonija“. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Algimanto Kensmino instaliacijos „Apsivalymo ceremonija“. Autorės nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Vytauto Jurkūno parodos „Litras tušo“. V. Nomado nuotr.
Ekspozicijos fragmentas iš Vytauto Jurkūno parodos „Litras tušo“. V. Nomado nuotr.