7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Prarasto matmens beieškant

Paroda „The Big Picture“ rodoma „The Rooster Gallery“

Monika Valatkaitė
Nr. 11 (1248), 2018-03-16
Dailė
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės Adomo Danusevičiaus paveikslas „Thou Art That“, Visvaldo Morkevičiaus fotografija „The Edge“ iš serijos „Smala“. Ant žemės stovi Tomo Daukšos skulptūra „Pirmieji sniegažmogiai“. Didžiausias paveikslas ant sienos – Auksės Miliukaitės „Beieškodama kūrinio prasmės, įžengiau į dienos šviesą“, greta jo – V. Morkevičiaus fotografija „Stroke“ iš serijos „Smala“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės Adomo Danusevičiaus paveikslas „Thou Art That“, Visvaldo Morkevičiaus fotografija „The Edge“ iš serijos „Smala“. Ant žemės stovi Tomo Daukšos skulptūra „Pirmieji sniegažmogiai“. Didžiausias paveikslas ant sienos – Auksės Miliukaitės „Beieškodama kūrinio prasmės, įžengiau į dienos šviesą“, greta jo – V. Morkevičiaus fotografija „Stroke“ iš serijos „Smala“. M. Žičiaus nuotr.

Anglišką posakį The Big Picture (bendras vaizdas arba didysis paveikslas) galima aiškinti skirtingai. Posakis naudojamas pagrindiniams situaciją konkretizuojantiems faktams nusakyti. Arba siūloma aprėpti visumą – įskaitant ir mažiau reikšmingas detales. Šie susisiejantys paaiškinimai veikia kaip nuoroda į kolektyvinės „The Rooster Gallery“ atstovaujamų ir kviestinių menininkų parodos idėją. Konceptualus ekspozicijos tikslas – sukurti vientisą tikrovės refleksiją, o kartu parodyti, kad toks veiksmas utopinis.

 

Parodos eksponatai atkeliavo iš skirtingų studijų, sukurti pastaraisiais metais ir atskirai jau bandę tapti kitų didžiųjų paveikslų (Venecijos bienalės, „Tapybos maršrutizatorių“, „ArtVilnius“) dalimis. „The Rooster Gallery“ erdvėje į vientisą ekspoziciją, menininkų regimą bendrą vaizdą, kūriniai jungiasi atsitiktinai sutapusiais bruožais. Tai tikrovės matai – gamta, žmogaus figūra, citatos ir medžiagiškumas: aliejiniai dažai, keramika, spauda. Tačiau tikrovės vardiklių refleksijos visuma, apdorota tarpusavyje skirtingu menininkų stiliumi, perduodama autoriaus žinute, ne tik jungia, bet ir skaido tą bendrą vaizdą. Kita vertus, pats pasaulis, sustyguotas dėsniais, įstatymais, savaime yra savaip vientisas didysis paveikslas. Bet juk dvejojama ir jo vientisumo galimybėmis.

 

Pagrindinis parodos mikrovisatą jungiantis elementas yra ekspozicijoje dominuojantis skirtingo dydžio, spalvų bei įvairiomis medijomis daugintas Tomo Daukšos veikėjas – sniego žmogus. Protagonisto vietą personažas užima nesunkiai, dėl dydžio. Rožinis personažo atvaizdas per sieną nusitęsiančios juostos centre vienas pirmųjų savo ryškumu atakuoja žiūrovą. Kitur sniego žmogus pasikartoja sumažintos skulptūros, keraminio modelio forma. Būtybės eksponuojamos ant specialiai sukurto pamato (džiunglių modelio imitacijos) ar išstatytos lentynose kaip trofėjai, iškamšos. Netikėtai tarp kitų kūrinių atsirandančios sniego žmogaus figūrėlės yra metafora, kad tai tik viena iš daugelio dalių, sudarančių didįjį tikrovės ir jos fiktyvių alternatyvų paveikslą.

 

Tarsi priešindamasi kolektyviniam pokalbiui su kolegomis apie bendrą vaizdą, parodoje savo atskirą didįjį paveikslą įterpia Auksė Miliukaitė. Kūrinys pavadinimu „While searching the meaning of the painting, I have entered the daylight“ („Beieškodama kūrinio prasmės, įžengiau į dienos šviesą“) sufleruoja menininkės savarankišką svarstymą apie tai, kokia paveikslo prasmė apskritai. Nutapytas konstruktas iš pirmo žvilgsnio primena dailininko dirbtuvės aplinką, kur vieni į kitus atremti paveikslai tėra paprasčiausi daiktai. Tačiau įsižiūrėjus matyti, kad iš tiesų ten vaizduojamas meno istorijos citatų, tikrovės ir autorės asmeninės patirties hibridas, į vieną erdvę sutraukęs daugybę laikų. Miliukaitė vienus plokštumoje įrėmintus vaizdų fragmentus kaip iškarpas „užklijuoja“ ant kitų, imituodama koliažą. Darbo pirmame plane – ant pilko dramblio sėdinti šviesiaplaukė mergaitė, įtariama, pati autorė. Gylyje komponuojamose plokštumose tolsta sezaniškas kalnų peizažas, juodas automobilis su arbūzais(?) bagažinėje, užuolaidų klostės.

Dvimačiame formate naudodama gylio perspektyvą ir kitus triukus menininkė atveria paveiksle teoriškai egzistuojantį erdviškumą kaip vartus į paralelinį pasaulį, kuris ir yra paveikslo prasmė.

 

Kadangi parodos autoriai kūriniuose daugiausia konstruoja objektus, tikrovės alternatyvas, tarp jų išsiskiria Visvaldo Morkevičiaus nespalvotose fotografijose užfiksuota destrukcija. Tai (specialiai ar atsitiktinai) menininko aptikti ir įamžinti agresyvaus gesto rezultatai: šukės, suknežintas mašinos kapotas. Net jei griovimo veiksmus atlieka ne menininkas, vis dėlto į bendrą vaizdą žvelgia per jų prizmę, pri(si)mindamas tikrovės įvairovę – ir kuriančią, ir griaunančią. Konkreti kompozicija, sufokusuotas statiškas vaizdas, jokių nereikalingų detalių. Tačiau pašalinus objektų atpažinimo žymes (logotipus) ir naratyvą sugestijuojančias detales (nutikimo vietą, veikėją) vaizdai tampa universalūs, telpantys plačiame laiko spektre. Stiklinio butelio duženos lengvai galėtų tapti ir anų laikų pankų atributu, ir vakar iš rankų atsitikrinai išslydusio butelio dokumentacija.

 

Užuomina ne į objektų, bet į gyvenimo destrukciją slypi Kazimiero Brazdžiūno darbuose – šalto kolorito Henriko Daktaro ir Vytauto Mačernio portretuose. Apsvarstydamas žymių figūrų (kalinio ir anksti per nelaimingą atsitikimą praradusiojo gyvybę) likimus, menininkas išreiškia nerimą dėl prarasto laiko, kuris neretai tarsi kažkur prapuola, kad ir paprasčiausiai naršant internete. Tad kitas menininko darbas „Untitled“ („Be pavadinimo“) tampa simboliškas, bent iš mano asmeniškai gyvenime suvartotų vaizdų perspektyvos. Primityvus paplūdimys, užtapytas vaikiškų keverzonių kilpomis, panašiomis į raides l, a ir d, mano pasąmonėje transformuojasi į „La La Land“ (2016 m. režisieriaus D. Chazelle filmas), reiškiantį svajų pasaulį. Šią asociaciją sustiprina ir paplūdimio krante stovintis, vaikiškai tapytas žmogeliukas iš pagaliukų, žvelgiantis į horizonte kylančią ir kada nors lūšiančią svajotojo iliuzijų cunamio bangą. Tai pasaulis, į kurį minėtos menininko portretuojamos asmenybės sprukdamos nuo tikrovės kėlėsi kurdamos poeziją.

 

Liūdesiu, apgailestavimu dvelkia ir Vitos Opolskytės nedidelio formato piešinys „Stolen recollection“ („Pavogtas prisiminimas“). Nusisavintoje ir perpieštoje neidentifikuotos šeimos nuotraukoje – rūsti mama, supama vaikų, iš praeities žiūri į dabartį. Toji mina atspindi prasilenkusių kartų, turėjusių skirtingas galimybes, nelygiavertį santykį. Vagystė, labiau nei materialus nuotraukos pasisavinimas, reiškia iš anksčiau gimusių žmonių atimtą šių dienų komfortą – laisvę, nepriklausomybę, net prabangą. Tačiau keičiantis laikams, kai iš ateities bus atsigręžta į dabartį, ji atrodys ne mažiau nuskriausta naujos kartos akyse.

 

Apžvelgiant parodą „The Big Picture“ ir ieškant menininkų kūriniuose bendro vaizdo sąlyčio taškų paaiškėjo, kad laikas – paradoksalus matmuo, jungiantis visus Didžiuosius paveikslus: tiksintis naratyvo trukmės laikrodis, ar susisluoksniuojanti įvairių amžių istorija, o gal iš esmės rūpimas ir nerimą keliantis veiksnys.

 

Paroda veikia iki kovo 24 d.

„The Rooster Gallery“ (Gynėjų g. 14, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 14–18 val., šeštadieniais 14–17 val.

Paroda „The Big Picture“. Iš kairės Adomo Danusevičiaus paveikslas „Thou Art That“, Visvaldo Morkevičiaus fotografija „The Edge“ iš serijos „Smala“. Ant žemės stovi Tomo Daukšos skulptūra „Pirmieji sniegažmogiai“. Didžiausias paveikslas ant sienos – Auksės Miliukaitės „Beieškodama kūrinio prasmės, įžengiau į dienos šviesą“, greta jo – V. Morkevičiaus fotografija „Stroke“ iš serijos „Smala“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės Adomo Danusevičiaus paveikslas „Thou Art That“, Visvaldo Morkevičiaus fotografija „The Edge“ iš serijos „Smala“. Ant žemės stovi Tomo Daukšos skulptūra „Pirmieji sniegažmogiai“. Didžiausias paveikslas ant sienos – Auksės Miliukaitės „Beieškodama kūrinio prasmės, įžengiau į dienos šviesą“, greta jo – V. Morkevičiaus fotografija „Stroke“ iš serijos „Smala“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės Kazimiero Brazdžiūno paveikslas „H. D.“, ir Andriaus Zakarausko diptikas „Apaštalai“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės Kazimiero Brazdžiūno paveikslas „H. D.“, ir Andriaus Zakarausko diptikas „Apaštalai“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės apačioje Kazimiero Brazdžiūno paveikslas „Milka“, Auksės Miliukaitės „Oazės darbalaukis“, Vitos Opolskytės „Dar ne“, Tomo Daukšos „Paskutinis sniegažmogis“, Alinos Melnikovos „My Dream Shrimp Kiss“ (aukščiausiai nuotraukoje), K. Brazdžiūno „Be pavadinimo“, Adomo Danusevičiaus „Be pavadinimo“ ir Andriaus Zakarausko „XIII stotis“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. Iš kairės apačioje Kazimiero Brazdžiūno paveikslas „Milka“, Auksės Miliukaitės „Oazės darbalaukis“, Vitos Opolskytės „Dar ne“, Tomo Daukšos „Paskutinis sniegažmogis“, Alinos Melnikovos „My Dream Shrimp Kiss“ (aukščiausiai nuotraukoje), K. Brazdžiūno „Be pavadinimo“, Adomo Danusevičiaus „Be pavadinimo“ ir Andriaus Zakarausko „XIII stotis“. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. „Palanga Street Radio“ pasirodymas. M. Žičiaus nuotr.
Paroda „The Big Picture“. „Palanga Street Radio“ pasirodymas. M. Žičiaus nuotr.