Teatras
Praėjusio amžiaus pradžia – intensyvios socialinės ir kultūrinės plėtros, visuomeninių judėjimų ir protestų prieš juodaodžių, moterų ir seksualinių mažumų diskriminaciją laikas Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuviams – tai tautinės kultūros ir valstybės formavimosi metas. Pavyzdžiui, filme „Aš nesu tavo negras“ („I Am Not Your Negro“, rež. Raoulis Peckas, 2016) afroamerikiečio rašytojo ir visuomenės kritiko Jameso Baldwino vardu pasakojama apie skausmingas juodaodžių patirtis ir XX a. rasizmo istoriją JAV, dar kartą primenant žmonijos tolerancijos evoliuciją. Mums, gyvenantiems Lietuvoje, spalvotųjų teisių sąjūdis ir jų išgyvenimai socialinėje, politinėje ar kultūrinėje plotmėje yra tolima ir labiau teorinė nei išgyventa patirtis.
Tačiau jaunas Baltijos kameriniam operos teatrui atstovaujantis režisierius Žilvinas Vingelis interpretuoja vieną žymiausių Jameso Baldwino novelių „Sonio bliuzas“. Praėjusių metų pavasarį teatre „Lėlė“ Vingelis pristatė ambicingą lėlių, šešėlių teatro ir šiuolaikinio šokio spektaklį, skirtą suaugusiems, „Lila: slaptas demiurgo žaidimas“. O šįkart režisierius žiūrovus kviečia į jaunimo mėgstamą kultūros barą „Kablys“. Ne visai įprasta spektaklio rodymo vieta ir pranešimai spaudoje viliojo nauja teatrine patirtimi ir gyvai atliekama džiazo muzika.
Spektaklio erdvė žiūrovą nukelia į vieną iš tamsių Niujorko barų, kuriame gurkšnodamas alų aktoriaus Dovydo Stončiaus veikėjas panyra į prisiminimus ir pradeda pasakoti apie džiazo žvaigžde svajojusį tapti jaunesnį brolį Sonį. Pasakotojas dalinasi bendražmogiškais išgyvenimais: nutrūkę šeimos ryšiai, mažo žmogaus kompleksai dėl socialinės padėties ir savirealizacijos poreikis. Taip pat keliamas jaunam žmogui ypač aktualus klausimas: ar egzistuoja teisingas gyvenimas ir viena tiesa?
Brolių gyvenimai žymi skirtingus pasirinkimus: vyresnysis – šeimos žmogus, teisingas mokytojas, pavyzdys valstybinėje mokykloje dienas leidžiantiems, o naktimis gatvėse besiblaškantiems paaugliams. Pasakotojas savo pavyzdžiu bando įrodyti, kad išsilavinimas garantuoja galimybę išlikti niūrioje kasdienybėje. Sonis – brolio priešingybė. Juodaodžių muzikos kulto įkvėptas, tikslu jis laiko ne ramų ir saugų gyvenimą, o nuotykius, svaiginančią meninę kančią ir pasaulinį pripažinimą. Nei karas, nei laisvą gyvenimo būdą sutramdyti pasiryžusi policija, nei pinigų stygius ar socialinė aplinka nepajėgtų jo sustabdyti.
Sonį vaidina Lietuvos muzikos ir teatro akademijos antrakursis Matas Pranskevičius. Pasibaigus muzikinei kompozicijai jis išnyra iš vonios, atgabentos į sceną, ir užmezga nesibaigiantį pokalbį su broliu. Dovydo Stončiaus sceninė patirtis ir ramybė kontrastuoja su jaunojo kolegos energija, o fragmentiška ir laike šokinėjanti istorija tampa iššūkiu užbaigtiems personažų paveikslams. Spektaklyje veikia ir „barmenė“ – aktorė Inga Šepetkaitė. Jos makabriškos balso intonacijos ir ausyse spengiantys monologai kuria brolius supančios siaubo persmelktos ir nesaugios aplinkos atmosferą. Šeimos dramą skaido ir į melancholiją skandina scenoje džiazo grupės atliekamos Miles’o Daviso, Ninos Simone, Charleso Minguso kompozicijos. Tačiau psichodelinių spalvų projekcijomis ar butaforinėmis žuvų galvomis papildytu teatro ir muzikos koliažu sudominti į barą atėjusį žiūrovą nėra taip paprasta.
Žilvino Vingelio „Sonio bliuzo“ režisūrinė koncepcija primena roko muzikos persmelktą maištaujančių moksleivių manifestą „Neišmoktos pamokos“ (rež. Aleksandras Špilevojus, 2016), o bandymais pabėgti nuo realybės svaigalais ir egzistenciniais apmąstymais – bendrakursės Kamilės Gudmonaitės spektaklį „Keturi“ (2018). Kartais spektakliai daugiau pasakoja apie asmenines kūrėjų (režisierių) patirtis, idėjas, trokštamus žmonių santykių ir savirealizacijos principus nei apie žiūrovą. Dažnai skirtingos socialinės patirtys trukdo auditorijai susitapatinti ir išgyventi scenoje pasakojamą istoriją.
1957 m. išleistos novelės „Sonio bliuzas“ pabaigoje broliai susitaiko, tarsi įteisindami skirtingas gyvenimo filosofijas ir pasirinkimus. Į sceną užlipęs ir pianinu skambinti pradėjęs Sonis broliui įrodo, kad svajonė gali tapti realybe. Juk turi įvykti holivudinis happy endas. Tokia optimistinė pabaiga suteikė viltį JAV už socialines teises kovojusiems juodaodžiams, kurių idėjiniu lyderiu ir laisvės simboliu tapo rašytojas Jamesas Baldwinas.
Rašytojas, kritikuodamas butaforiniu humanizmu apsiginklavusį sociumą, yra pasakęs: „Tu nežinai, kas vyksta už sienos, nes nenori žinoti.“ Mums sunkiai suvokiama nuolatinės išlikimo kovos sąlygomis gyvenančių juodaodžių kasdienybė. Socialinė atskirtis, grupuočių susišaudymai, nusikalstamumas, narkotikai, pinigai, kalėjimas ir mirtis – labiau jų, o ne mūsų gyvenimo dalis. Eliminavus rasinę problematiką, Žilvino Vingelio spektaklis tampa tik padrika jaunų ir naivių žmonių, įstrigusių tarp to, kas jie yra ir kuo nori tapti, drama ir primena, koks jautrus ir bejėgis yra svajojantis, bet atsakomybę už gyvenimą bijantis prisiimti žmogus.
