7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Raktažodis: R

Korektiškos vizualizacijos jėga

Meluočiau sakydamas, kad kolekcionuoju nekilnojamojo turto bendrovių parengtas būsimų projektų vizualizacijas, bet stengiuosi nepraleisti nė vienos, tad išeina, kad lyg jas ir renku. Ir, kaip tikras kolekcionierius, ieškau, stebiu ir gaudau rečiausią eksponatą, architektūrinių „vizulkių“ Penny Blacką – vizualizuotą realybę. O visiškai tiksliai mano noro formuluotė būtų tokia – laukiu, kol architektai padarys ir parodys realesnės realybės vizualizaciją.

Visureigė fotografija

Marso kalvos. Islandijos lavos laukai. Meksikos džiunglės. Čilės kasyklų gelmės. Olos ir ertmės, į kurių tamsą kišami zondai su miniatiūrine kameros akute. Tarpplanetinio erdvėlaivio atskraidintas marsaeigis nuo kalvos viršūnės fotografuoja lygumą, kad Žemėje likę tyrinėtojai galėtų numatyti jo judėjimą. Aparato atlikta spektrinė analizė padės nustatyti planetos mineralų sudėtį. Jis ieškos vandens pėdsakų – ieškos galimybės čia įsivaizduoti žmogų. Bent jau praeityje. Džiunglėse vandens yra dabar, bet jau nesunku čia įsivaizduoti dykumą – Sachara apie tai nuolat primena. O kasyklose randamos sunykusių praeities peizažų nuosėdos.

Ar keisti zoologijos sodo gyventojus?

...Ramus miestelis Ramiojo vandenyno pakrantėje. Viename name atsiskyrę nuo pasaulio gyvena keturi kunigai ir vienuolė Monika. Vienintelė jų pramoga – šunų lenktynės. Ramų gyvenimą sudrumsčia naujai atvykusio kunigo savižudybė – jis negalėjo pakelti kaltinimų, kuriais miestelyje švaistosi valkata. Tada namuose pasirodo Vatikano pasiuntinys tėvas Garsija – jis turi atlikti tyrimą arba, tiksliau, numalšinti kylantį skandalą. Tačiau kartu su juo pasibaigia ir įnamių idilė. „Klubas“ vis labiau virsta niūriu, tamsiu filmu, kurio kadrus užpildo Arvo Pärto muzika.

Tikresnis už gyvenimą. Teatras

Šį tekstą išprovokavo noras įamžinti vieną unikaliausių mano gyvenimo akimirkų – 2018 m. vasarį beveik kiekvieną vakarą praleidau įvairiuose Lietuvos teatruose žiūrėdama spektaklius. Iš karto reikėtų patikslinti – buvau dalis „Auksinių scenos kryžių“ komisijos komandos, stebinusios kantrybe, atsidavimu ir nepasotinamu teatro teoretikų bei praktikų smalsumu kiekvieną vakarą žiūrėti, analizuoti, fiksuoti. Ir taip maždaug devyniasdešimt kartų, o jei tiksliau – 93, nes tiek premjerinių praėjusių metų spektaklių buvo pateikta komisijos svarstymui.

Festivalis NOA kviečia dalyvauti recenzijų konkurse

Artėjant 7-ajam NOA, kviečiame jaunuosius kritikus ir vėl aštrinti savo plunksną, rašant apie festivalio metu pristatomus kūrinius ir jo renginių kontekste diskutuojant apie šiuolaikinės operos būvį. Konkurso tikslas – paskatinti jaunos kartos muzikologus, teatrologus, menotyrininkus, kino kritikus ar kitų sričių specialistus, besidominčius menais, rašyti apie šiuolaikinės operos spektaklius ir paties žanro bei jo sampratos kaitą.

„Nuoširdus lietuviškas gabalas“

Lietuviškų trumpo metražo filmų premjerų vakarą pradėjo Prezidentės Dalios Grybauskaitės vaizdo klipas – kreipimasis į „Kino pavasario“ žiūrovus, skatinantis žiūrėti festivalio filmus. Jį palydėjo plojimai salėje. Prezidentės tonas žiūrovus, matyt, įkvėpė, nes panašių plojimų sulaukė ir visi vakaro filmai.

 

Animacinio filmo „Šviesa“ autorius Gediminas Šiaulys prisipažino, kad filmą sukurti jį įkvėpė „nuoširdus lietuviškas gabalas“. Taip jis pavadino Kęstučio Navako eilėraštį, kuris, virtęs Vytauto Leistrumo daina, ir tapo jo filmo pagrindu. Eilėraščio žodžius buvo sunku suprasti – taisyklinga dikcija šiais laikais negali pasigirti net profesionalūs aktoriai, ką jau kalbėti apie vaikus. Tačiau lietuvių kine dabar vis dažniau linkstama įsiklausyti į autorių intencijas ar intonacijas, o ne vertinti rezultatą. Todėl visais požiūriais dramaturgiškai neįgali ir eklektiška „Šviesa“ (pagrindinis filmo veikėjas – „Šviesos“ leidyklos prekės ženklas – plastilininis mokinukas panyra į pieštinius Lietuvos istorijos debesis, susikauna su kirilica ir net sutinka lytį pakeitusius M.K. Čiurlionio karalius) taip pat buvo sutikta plojimais, nes juk kataloge parašyta, kad tai „odė Lietuvai, skirta pagerbti gimtąją kalbą“.

Trumpametražių premjeros: nuo M. Mažvydo iki Z kartos

Tradiciškai pavasaris prasideda filmų maratonu – Kino pavasariu, šiemet vykstančiu kovo 15 – 29 dienomis. Festivalyje pristatoma lietuviškų trumpametražių filmų programa, kurią apžvelgia Miglė Muderzbakaitė.

Lietuva pasaulyje skamba

Gerbiamoji direktore, prieš kurį laiką Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoninis orkestras grįžo iš labai sėkmingų gastrolių Varšuvoje ir Berlyne. Gal išgirstume keletą žodžių apie šių koncertų idėjos gimimą, jos įgyvendinimo kelius ir organizavimo subtilybes?

Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncertai Varšuvos filharmonijoje ir Berlyno Koncertų salėje – tai bene pagrindiniai LNSO koncertai užsienyje, skirti Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečiui paminėti. Programą ir laiką su salėmis derinome ilgiau nei dvejus metus. Norint, kad koncertai patektų į šių salių programas, teko siūlyti įdomią programą ir atlikėjus. Tad galų gale, be jokios abejonės, šiuo metu įdomiausios ir ryškiausios lietuvių dirigentės Mirgos Gražinytės-Tylos vardas ir jos pasiūlyta programa įtikino Varšuvos ir Berlyno koncertų organizatorius. Varšuvoje mūsų koncertas buvo įtrauktas į prestižinį ciklą „Didieji pasaulio orkestrai“, o Berlyne – į intensyvų ir įdomų festivalį „Baltikum“, pristatantį žymiausius trijų Baltijos valstybių atlikėjus ir kompozitorius. Koncertų bukletuose LNSO koncertas įtrauktas būtent į šių koncertų ciklą. Koncertai įvyko bendromis partnerių, organizatorių, rėmėjų, ambasadų, kultūros ministerijos darbuotojų pastangomis. Kaip minėjau, pradėjome organizuoti labai seniai, buvo kreiptasi į Kultūros ministerijos administruojamą Šimtmečio renginių programą, ir gautas finansavimas visai orkestro kelionei, salėms, reklamai. Prie dirigentės, solistų finansavimo Berlyne prisijungė „Konzerthaus“ administracija. Kviečiant svečius, informacijos sklaidoje ir t.t. ženkliai prisidėjo Lietuvos ambasados Varšuvoje ir Berlyne. Jų svečiams buvo skirta apie pusė salės vietų. Galima paminėti, kad Varšuvos filharmonijos Didžiojoje salėje yra 1200 vietų, o Berlyno „Konzerthaus“ telpa 1600 klausytojų. Abi salės buvo pilnos, neatėjo tik tie svečiai, kurie išsigando žvarbaus arktinio vėjo, nes buvo tikrai labai šalta. Bukletuose nurodyta ir daug komercinių rėmėjų: „Kauno tiltai“, „Maxima“, „PZU“, „Lietuvos geležinkeliai“, „Amber grid“ , „Lotos“, „Litgrid“, „Trakcija, „LitPalink“ visos bendros Lietuvos ir Lenkijos įmonės, ir tos, kurios palaiko glaudžius Lietuvos ir Lenkijos partnerystės ryšius. Neprastai palankiai sutikti koncertai, kuriuose stovėdama publika ovacijomis kelis kartus kvietė atlikėjus ir orkestrą į sceną, atskleidė vieną svarbiausių dalykų – jei mes tokiame aukštame lygyje strateguojame savo prisistatymus užsienyje ir gebame taip iš anksto sutelkti jėgas, vadinasi, galime pasiekti pasaulinio lygio rezultatų. Prieš koncertą Berlyne Europos kultūros televizija ARTE  drauge su vokiečių CDF ir LRT rodė filmą apie Mirgą Gražinytę-Tylą. Prie mūsų koncerto prisijungė Mirgos jaunesnioji sesuo Onutė – puiki pianistė, studijuojanti Hanoveryje, atvyko slovakų altininkas Milanas Radičius. Osvaldo Balakausko penkias dainas lietuvių kalba puikiai parengė Katovicų choro grupė, vadovaujama Anos Šostak. Ji ne tik vadovauja chorui, bet yra kompetentinga šiuolaikinės muzikos žinovė. Ne kartą teko matyti A. Šostak apie naujus kūrinius kalbantis su šiuolaikinės lenkų muzikos grandu, dideliu Lietuvos bičiuliu maestro Krzysztofu Pendereckiu. Labai gaila, dėl ligos kompozitorius negalėjo atvykti į koncertą, tačiau žmona Elżbieta Penderecka ne kartą, kvietusi mus į savo organizuojamą Ludwiko van Beethoveno „Velykų festivalį“ Varšuvoje, klausėsi mūsų pasirodymo, ir iš čia pat, po koncerto, parašė susižavėjimo kupiną laišką, ypač išskirdama Balakausko ir Igorio Stravinskio kūrinių interpretacijas. Labai džiaugiamės, nes atsiliepimai atskleidžia, jog klausytojai buvo įkvėpti puikios muzikos ir jos atlikimo.

Meistro ir Margaritos tylos pasikalbėjimai

Prieš mūsų vidines minčių akis – tyla smėlio gurgždėjime ir neįprastai jautrus meistro susitikimas su Margarita, it adatos varstantis galvą. Prieš mus – meistras ir jo amžinieji namai – miegas, kurį saugo Margarita. Meistras – pretenzingas išsireiškimas, ypač meno pasaulyje, o labiausiai mūsų dienomis, kai visuomenė valdoma produkcijos ir naudos dėsnių. Meistru sau leisiu vadinti šio straipsnio herojų, jaunąjį grafikos dizainerį Lauryną Kamarauską, turėdamas omenyje ne žėruojantį rinkos pragaro ratą, o tai, kas yra demonų buveinės sargo akyse ir rankose – menininką.

Politika, maištas ir jausmai „Kino pavasaryje“

Robino Campillo „120 dūžių per minutę“ pasakoja apie Paryžiaus „ACT UP“ judėjimą, kovojusį su visuomenės, valdžios organų ir farmacijos koncernų abejingumu AIDS epidemijos akivaizdoje 10-ojo dešimtmečio pradžioje. Tai filmas apie žmones, kurie sąmoningai politiką patyrė pirmuoju asmeniu

PUSLAPIS
IŠ
1003