7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Trumpametražių premjeros: nuo M. Mažvydo iki Z kartos

Miglė Munderzbakaitė
Nr. 12 (1249), 2018-03-23
Kinas
„Šviesa“ (2018)
„Šviesa“ (2018)

Tradiciškai pavasaris prasideda filmų maratonu – Kino pavasariu, šiemet vykstančiu kovo 15 – 29 dienomis. Festivalyje pristatoma lietuviškų trumpametražių filmų programa, kurią apžvelgia Miglė Muderzbakaitė.

 

„Šviesa“ (2018, rež. Gediminas Šiaulys) – įdomių techninių sprendimų animacinis filmas, pasakojantis lietuvių kalbos, rašto istoriją, jos sunkų, paremtą pasiaukojimu išlikimo kelią. Filmas galėtų tapti puikia edukacine priemone jaunesniųjų klasių moksleiviams pristatančia mūsų kalbos istoriją, kurios išlikimas, niveliacija, globalizacijos įtaka šiandien neretai aktualizuojami kalbotyrininkų. Animaciniame filme nuosekliai paliečiami visi kalbos įvykiai, simboliai (katekizmas, knygnešiai, siekis ištrinti raides ir kt.); patrauklia, išraiškinga forma profesionaliai kuriamas naratyvas. Vos septyniose minutėse sumaniai sutalpinti svarbiausi kalbos istorijos įvykiai, tačiau kiek kliūva muzikinis sprendimas: ne visada „švariai“ girdimas dainos tekstas (pagal K. Navako eiles „Literatai“), kuris čia nėra foninis garso takelis, o turi svarbią reikšmę – atskleidžia pasakotojo poziciją (galbūt būtų buvę geriau pasilikti prie originalios grupės „Solo ansamblis“ atliekamos dainos).

Režisieriaus Tito Lauciaus filmas „Gyvatė“ (2017), reprezentuoja buitinę, netikėtą, komiškai nejaukią situaciją – gyvatės pasirodymą daugiabutyje, nulėmusią jaunos poros gyvenimą, padėjusią atsiskleisti nepažintoms abiejų charakterio savybėms. Labai organiškas pasakojimas, pasižymintis puikia aktorių – Gelminės Glemžaitės ir  Valentino Novopolskio vaidyba,  pateikiantis nuotaikų spektrą nuo pykčių iki linksmų sprendimų, skatinančių ne tik personažų, bet ir žiūrovų juoką. Šalia pagrindinės linijos – poros kovos su netikėtu įnamiu – pateikiama ir ypatingai įsimenanti, ironiška scena: gydytojo konsultacija nuotoliniu būdu per skype‘ą, atliepianti neretai sutinkamas situacijas mūsų problemiškoje sveikatos apsaugos sistemoje.

Elvinos  Nevardauskaitės ir Davido Heinemanno bendras darbas – filmas „Nepalaidotas“ (2018) – keistas, mistiškas pasakojimas, kurio centre – pagrindinės personažės santykis su mirtimi, anapusiniu pasauliu, inspiruotas, matyt, vaikystėje patirtų traumų. Filme aktorės Severijos Janušauskaitės kuriamo personažo vidiniai išgyvenimai, sudėtingos psichologinės būsenos, praeities prisiminimai palydimi jai bandančios padėti, išklausyti draugės (aktorė Vilma Raubaitė). Tai rodo puikų dviejų aktorių „susivaidinimą“, bendradarbiavimo rezultatą. Šalia pagrindinės veikėjos vidinio paveikslo atskleidimo pateikiama ir kita linija, kuri dalinai supažindina su jos veikėja aktore. Čia trumpai parodomi teatro užkulisiai, kuriuose kiek netikėtai, gal net bereikalingai, fokusas nukrypsta į žymaus režisieriaus, šiuo metu įsivėlusio į kontraversiškas istorijas, darbo principų scenoje parodymą. Filmo scena, kurioje režisierius, siekdamas kuo geresnio kuriamos mizanscenos rezultato, aktorių neišleidžia pietauti, sukelia daug klausimų. Tai trumpametražis filmas, todėl jame, atrodytų, viskas turėtų būti sukoncentruota,  nukrypimams į tolimesnius kontekstus vietos (laiko) nereikėtų skirti.

„Nepalaidotas“ (2018)

Jevegenijaus Tichonov‘aus „Vytis“ (2017) – filmas apie gyvenimo džiaugsmo praradimą, tuštumą, kurioje atsiduria jaunuolis, bandantis įveikti narkotikų priklausomybę. Mintys ir dienos netradiciniame, gamtos aplinkoje esančiame priklausomybių centre užpildomos fiziniu darbu ir tikėjimu (religija) bei sunkiai besiklostančiais pokalbiais. Rodomas negebėjimas susikoncentruoti, noras bėgti kitur, kartu nesugebant apsispręsti į kokią veiklą. Režisieriaus pasirinkta perspektyva siūlo susimąstyti apie šių žmonių sudėtingą integraciją į gyvenimą, bandymą suprasti savo siekius.

„Pirtis“ (2017) – Lauryno Bareišos filmas, kuriame rodomi paaugliai ir vakarėlis su jiems būdingais šventimo, bendravimo ypatumais: patyčiomis, bendravimu nepakeliant akių nuo išmaniojo telefono, netikėtais klausomos muzikos pasirinkimais ir kt. Filmo pabaiga, atrodo, lyg ir diktuoja išvadą apie neigiamą vakarėlio baigtį, įvykdytą nusikaltimą – prievartą, bet  po šio filmo vykusiame susitikime su režisieriumi jis pats tokį savo užmojį paneigė (nors esama interviu, kuriame autorius visgi sutiko su tokia pabaigos interpretacija). Bareiša teigia, kad koncentravosi į informacinį triukšmą, kuriuo iš televizijos ekranų ir kitų medijų yra užpildomi paaugliai, taip pat jų turimos „antraštinės“ informacijos paviršutiniškumą. Būtent ši filmo idėja atrodo tikrai stipri ir vykusiai atskleista, nors pačią temą, ko gero, dar būtų galima plėtoti. Juk tai problema, su kuria susiduria kiekvienas, iš šalies nugirdęs bent vieną ilgesnį tokių paauglių tarpusavio pokalbį. Filme vaidino neprofesionalūs aktoriai, kas, reikia pripažinti, buvo akivaizdžiai matyti: vieni personažai itin statiški, dirbtini, nors buvo ir įtaigesnių. Filmas – charakteringas fragmentas iš Y (galbūt net jau ir Z) kartos gyvenimo. Vis tik trūko filmo montavimo principas pagrindinimo – scenos buvo atskiriamos pakankamai ilgais užtamsintais kadrais.

„Šviesa“ (2018)
„Šviesa“ (2018)
„Gyvatė“ (2017)
„Gyvatė“ (2017)
„Nepalaidotas“ (2018)
„Nepalaidotas“ (2018)
„Pirtis“ (2017)
„Pirtis“ (2017)
„Vytis“ (2017)
„Vytis“ (2017)