7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„Nuoširdus lietuviškas gabalas“

Iš „Kino pavasario“ dienoraščio

Živilė Pipinytė
Nr. 12 (1249), 2018-03-23
Kinas
Kadras iš filmo „Gyvatė“
Kadras iš filmo „Gyvatė“

Lietuviškų trumpo metražo filmų premjerų vakarą pradėjo Prezidentės Dalios Grybauskaitės vaizdo klipas – kreipimasis į „Kino pavasario“ žiūrovus, skatinantis žiūrėti festivalio filmus. Jį palydėjo plojimai salėje. Prezidentės tonas žiūrovus, matyt, įkvėpė, nes panašių plojimų sulaukė ir visi vakaro filmai.

 

Animacinio filmo „Šviesa“ autorius Gediminas Šiaulys prisipažino, kad filmą sukurti jį įkvėpė „nuoširdus lietuviškas gabalas“. Taip jis pavadino Kęstučio Navako eilėraštį, kuris, virtęs Vytauto Leistrumo daina, ir tapo jo filmo pagrindu. Eilėraščio žodžius buvo sunku suprasti – taisyklinga dikcija šiais laikais negali pasigirti net profesionalūs aktoriai, ką jau kalbėti apie vaikus. Tačiau lietuvių kine dabar vis dažniau linkstama įsiklausyti į autorių intencijas ar intonacijas, o ne vertinti rezultatą. Todėl visais požiūriais dramaturgiškai neįgali ir eklektiška „Šviesa“ (pagrindinis filmo veikėjas – „Šviesos“ leidyklos prekės ženklas – plastilininis mokinukas panyra į pieštinius Lietuvos istorijos debesis, susikauna su kirilica ir net sutinka lytį pakeitusius M.K. Čiurlionio karalius) taip pat buvo sutikta plojimais, nes juk kataloge parašyta, kad tai „odė Lietuvai, skirta pagerbti gimtąją kalbą“.

 

Tačiau įsiminė Lauryno Bareišos „Pirtis“ – subtilus ir nevienprasmiškas šiuolaikinių paauglių portretas, nors nė prie vieno iš gausių veikėjų kamera taip ir nepriartėja. Tiesiog iš toli stebime į vakarėlį išsinuomotoje varganoje pirtyje daugiabučio rūsyje susirinkusius paauglius, kurie vartoja alkoholį, šoka, bando kabinti mergaičiukes, vaizduoti patriotus (vienam berniukui kažkodėl vis užkliūva jo bendraamžis lenkas) ir jaustis suaugę. Skurdus pirties ir virš jos gyvenančių šeimininkų namų interjeras, nešvarus sniegas, tariamas linksmumas padeda Bareišai išryškinti egzistencinį visiškos nykumos jausmą. Tokia yra veikėjų tikrovė, tokios jų šventės. Kartu „Pirties“ autoriai taikliai žaidžia su išankstiniais žiūrovų nusiteikimais, nes vis lauki, kada atsitiks kažkas baisaus. Neatsitinka nieko, todėl pagrindinis, bet tikslus filmo akcentas yra pabaigoje nušvitusi pirtyje užmigusios mergaičiukės šypsena, palydėjusi jos frazę apie tai, kokia gera yra jos „chebra“.

 

Titas Laucius filme „Gyvatė“, nors ir įvilktame į komedijos žanrą, taip pat nori kalbėti apie tai, kas nematoma ir subtilu. Jauna pora – Eimantas ir Miglė – įsirenginėja nuomojamą butą. Jie kartu jau ne vienus metus, bet Miglė nori ištekėti už Eimanto. Šis bijo santuokos, todėl neatsitiktinai klozete pamato gyvatę. Su ja susijusios situacijos tik paryškins abiejų veikėjų baimes ir abejones. Filmo privalumas – gyvi, beveik neliteratūriški dialogai. Pagrindinius personažus vaidinančių Gelminės Glemžaitės ir Valentino Novopolskio lūpose skambanti necenzūrinė leksika gana tiksliai perteikia ir „Gyvatės“ autorių saviironiją.

 

Saviironijos akivaizdžiai pristigo filmo „Nepalaidotas“ autoriams Elvinai Nevardauskaitei ir Davidui Heinemannui. Trumpo metražo kūrinėlį, kurio veikėja Eglė (Severija Janušauskaitė) girdi balsus (regis, tai pirmasis šizofrenijos požymis), jie nusprendė paversti filmu apie kankinantį kaltės jausmą, prisodrintu pedofilijos motyvų, trilerio atmosferos ir siaubo. Eglė visur mato ir girdi savo mirusį tėvą (Rimantas Bagdzevičius) ir seserį, kurią dažnai sutapatina su ištikima drauge (Vilma Raubaitė). „Nepalaidotas“ – lyg mokyklinis etiudas, kuriame mokomasi kurti atmosferą, įtampą ar dirbti su aktoriais. Tačiau viena yra intencijos, o visiškai kita – rezultatas. Tai patvirtina ir netikėtai į filmo prasmių kūrimą įsibrovusi tikrovė. Ji suteikia visai kitų, nei, matyt, planuota, prasmių bei niuansų Jono Vaitkaus vaidinamam personažui – teatro režisieriui, kuris repetuoja skaudžią sceną su paaugle.

 

Gaila, kad trumpametražių lietuviškų filmų programoje (jos sudarymo principas liko neaiškus) atsidūrė tik vienas dokumentinis filmas – Jevgenijaus Tichonovo „Vytis“. Iš pradžių režisierius ramiai neskubant įsižiūrėti į „veiksmo“ vietą: bažnytkaimis, platūs laukai, žemės ūkio technika, neskubantys žmonės. Atrodytų, gamtos ir žmogaus harmonija, bet nespalvoti kadrai prisodrinti nerimo. Jis nuslūgs, kai atsiras proga įsiklausyti į personažų pokalbius. Iš jų netrukus taps aišku, kad tai viena iš daugybės reabilitacijos įstaigų, kur darbas ir malda turi išgydyti nuo priklausomybių. Tačiau pagrindiniam filmo veikėjui Vyčiui čia nuobodu, jis ilgisi miesto, muzikos. Jis nesikabina į gyvenimą. Deja, paprasti Vyčio ir jo nelaimės draugų monologai atmintyje neįstringa, nes jie jau daug kartų girdėti kituose kitų autorių filmuose. Matyt, Tichonovui pristigo laiko (ar noro) atskleisti, kas iš tikrųjų jam buvo svarbu pradedant kurti „Vytį“. Užteko dar vieno nuoširdaus lietuviško filmo.

 

Kadras iš filmo „Gyvatė“
Kadras iš filmo „Gyvatė“
Kadras iš filmo „Pirtis“
Kadras iš filmo „Pirtis“
Kadras iš filmo „Nepalaidotas“
Kadras iš filmo „Nepalaidotas“