Korektiškos vizualizacijos jėga
Vilniaus architektūrinius planus apžvelgus
Kultūros tribūna
Meluočiau sakydamas, kad kolekcionuoju nekilnojamojo turto bendrovių parengtas būsimų projektų vizualizacijas, bet stengiuosi nepraleisti nė vienos, tad išeina, kad lyg jas ir renku. Ir, kaip tikras kolekcionierius, ieškau, stebiu ir gaudau rečiausią eksponatą, architektūrinių „vizulkių“ Penny Blacką – vizualizuotą realybę. O visiškai tiksliai mano noro formuluotė būtų tokia – laukiu, kol architektai padarys ir parodys realesnės realybės vizualizaciją.
Manau, niekas neprieštaraus dėl štai tokios (vieno iš daugelio) „Dviejų Lietuvų“ konstrukcijos: yra maža, šauni, tobulam gyvenimui pritaikyta pirmoji, vasaros Lietuva, ir antra, didelė, bjauri, šlapia, purvina, tamsi ir šalta žiemos Lietuva. Žinoma, privalau patikslinti, kad vasaros Lietuva yra ta, kurioje karšta ir šviečia saulė, maždaug tokia, kokia ji turi būti liepos pabaigoje – rugpjūčio pradžioje. Pirmojoje, vasarinėje Lietuvoje žvilgsnis eina tolyn, aukštyn ar gilyn (jei žiūrėtojas yra, sakykim, skaidriame upelyje). Akys nefiksuoja detalių, o jei ką nors ir pamato, kontrastingas šešėlis aptrupėjusį šaligatvį nedelsiant paverčia romantišku artefaktu, iš po vijoklių kyšantys grafitai atrodo lyg freskos užuomina, o tūkstančius suoliukų (prie kiekvieno – po šiukšliadėžę) šviežiai rekonstruotoje ir kategoriškai tuščioje miestelio aikštėje galima pavadinti optimistine instaliacija.
Vasaros Lietuvoje viskas tobula: ir vaizdai, ir verslai, ir, su retomis išimtimis, žmonės. O antrojoje, žiemos Lietuvoje viskas dramatiškai pasikeičia. Apsiniaukęs dangus, minios liūdnų žmonių, purvini automobiliai ir įvairaus intensyvumo lietūs priverčia jau rugsėjį žvilgsnį nuleisti žemyn ir tuomet praeivis pamato atgrasias metalines lauko duris, negrabiai įmontuotas rankenas, plastikinius langus, yrančius balkonus – arba yrančius balkonus, įvilktus į žalius tinklus, klibančias dekoratyvines poliruoto granito plyteles. Praeivis pastebi fasadus, kuriuose kiekvienas savininkas savo valdomą plotą nudažo ta spalva, kurią turėjo po ranka, ir supranta, kad po ranka savininkas visuomet turi ypatingai purvinai bjaurų dažą. Antrosios Lietuvos gyventojai visus vienuolika mėnesių gyvena apsupti monotoniško gamtos ir architektūros irimo, bet NT projektų vizijų gamintojai šios milžiniškos socialinės skirties sąmoningai nerodo.
Aš kol kas mačiau tik dvi vieno projekto (nebeatsimenu kurio) skaidres su žiemos vaizdais, bet ir ten dizaineriai įdėjo pirmos Lietuvos žiemą – saulėtai sportišką (maždaug minus šeši, vėjas silpnas) ir baltą (uch, kur mano lygumų slidės! Ir akiniai nuo saulės), be akis lipdančios šlapdribos ir jau ketvirtą valandą po pietų įjungtais gatvių žibintais, sunkiai dedukuojančiais skirtumus tarp minkštai apsnigtos balos ir apledėjusio šaligatvio. Na, o kitose skaidrėse nėra net užuominų apie rudenį, žiemą ar pavasarį – čia amžinai žaliuoja ir žydi medžiai, gėlės, krūmai, šviečia saulė, žmonės vaikšto apsivilkę berankovius marškinėlius ir tuoj puls degintis būsimose krantinėse ar maudytis šalia būsimo dviračių tako čiurlenančioje upėje, energingi kūdikiai džiugina jaunas poras, dviratininkai važiuoja susikibę rankomis, senjorai šypsosi ir viską fotografuoja. Paveiksliukuose trykšta fontanai, blizga poliruoti akmenys (virstantys mirties spąstais antroje Lietuvoje), suoliukai kviečia praeivį prisėsti, o gal net ir prigulti. Vizualizacijose prie nupieštų simpatiškų ir laikinų greito (bet, žinoma, sveiko) maisto kioskų būriuojasi išalkę ir kokybiškai vėl dirbti pasiruošę kontorų darbuotojai. Jie ką tik pasivaikščiojo trumpais, bet dailiai vingiuojančiais takeliais, išklotais šalia kruopščiai nupjautos vejos. Vaizdas tokiose skaidrėse dažniausiai pateikiamas iš viršaus, su plačia perspektyva, lyg iš dar vieno apžvalgos bokšto, į kurį lipa nesibaigianti patenkintų žmonių eilė, arba iš žemo horizonto – taip vaizdą matytų pritūpęs statybininkas, besigrožintis savo darbo rezultatais.
Todėl kai man į rankas pateko buvusios Šv. Jokūbo ligoninės Vilniuje rekonstrukcijos į viešbutį, kontorų namą ir konferencijų centrą vizualizacijos (vasara, šviečia saulė, lengvai apsirengusios moterys sėdi lauko foteliuose šalia tokių lyg ir klombų, o jose jaukiai dega laužas), nedelsiant paprašiau brolio padaryti vizualizacijos realybinimą. Užsakiau, kad jis įkeltų planuojamus pastatus į rūstų, vėl prasidėjusios žiemos kontekstą ir dar padarytų taip, kad aš pamatyčiau visą A. Goštauto gatvės vaizdą, užkabinant ir Mokslininkų namus Tumo-Vaižganto gatvėje iš vienos pusės, ir stalininius daugiabučius Vasario 16-os gatvėje – iš kitos. Visiškai egoistinis noras – aš norėjau pamatyti, kaip naujadaras atrodys mano kasdieniniame maršrute į Nacionalinę dailės galeriją, ir buvo ypač smalsu, kaip jis matysis nuo Juozo Mikėno „Kregždučių“ ir NDG fasadinės aikštelės aukštumos.
Projektą „St. Jacob“ pradėjau sekti prieš dešimtmetį. 2008-aisiais Architektų sąjunga paskelbė administracinio-komercinio pastato prie Šv. Jokūbo ligoninės atviro konkurso nugalėtojus. Šioje formuluotėje verta atkreipti dėmesį į vienaskaitą – „pastato“, nes varžytasi dėl to, kas atsiras vietoj nuobodžiojo sovietinio modernizmo stiliaus korpuso (jame buvo, atrodo, ligoninės neurologijos skyrius), kurio galinis fasadas žvelgė į Mokslininkų namus. Pirmą vietą konkurse laimėjo Audriaus Ambraso biuro projektas su nemenku, septynių aukštų pastatu. Siūlomo namo masę architektai virtuoziškai sužmogino įgaubę fasado centrą ir dar duodami intrigos su ažūrinių konstrukcijų pažaidimu – neprarandant funkcionalumo. Neslėpsiu, mes, patyrę diletantai, konkurso pirma vieta džiaugėmės be išlygų – buvo akivaizdu, kad krantinėje atsiras objektas, vertas patekti į būsimus architektūros gidus.
Studijos „Archinova“ projektas tame konkurse gavo paskatinamąją, ketvirtą arba penktą vietą, ir taip pat sulaukė geranoriškų publikos įvertinimų – bet kuriuo atveju reakcijos buvo pozityvesnės už tas, kurių sulaukė antros ir trečios vietų laimėtojai. Kaip atrodo „Archinovos“ anuometinis paskatinamasis projektas, galima pamatyti bet kur internete, nes jį galiausiai ir pasirinko statytojai. Ir kodėl gi jis šiandien sulaukė tokio greito ir akivaizdaus pasmerkimo, jei tada viskas buvo neblogai? Nulėmė du dalykai – praėjus dešimčiai metų matosi, kad projektas yra senstelėjęs. 2008-aisiais jis dar laikėsi beišsikvepiančios stiklinio modernizmo bangos paviršiuje, bet šiemet tokia tiesmuka stiliaus imitacija jau erzina. Antra, nors ir stambaus, bet vieno pastato invazija virto trijų nemenkų seneliokiškos architektūros pastatų ataka, kurią, aišku, norisi atremti. Beveik visi apkasų gynėjai naudoja baroko artileriją, skųsdamiesi, kad stiklinis perimetras uždengs ar kažkaip kitaip pakenks Šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčiai. Aš manau, kad ši taktika nėra stipri, nes paveldosauginis argumentavimas, maskuojantis tikrąją pykčio priežastį (projektas negražus!), nebus rezultatyvus.
Štai dėl to – ieškant naujos gynybinės taktikos – man prireikė kontekstinės projekto „St. Jacob“ vizualizacijos. Ko iš jos laukiau? Norėjau įsitikinti, kad slaviškas stiklo postklasicizmas niekada netaps madingu vintažu ir atrodys taip pat bjauriai, kaip korėjietiški ir kiniški daugiabučių dangoraižiai, papuošti pagodų stiliaus stogais. Aš išlikimo receptorius pasitikrinu vis pasižiūrėdamas į Radviliškio centrinę biblioteką. Ten senas ir varganas tarpukario dviaukštis maždaug 2006-aisiais buvo inkrustuotas į triaukščio stiklo kubą. Tą patį „Archinova“ su cariniu ligoninės korpusu siūlo padaryti 2018-aisiais. Po dvylikos metų Radviliškio bibliotekos rekonstrukcinis sprendimas taip ir nesužėrėjo naujos patirties galimybėmis – tai vis tebėra langų eilėmis aplipdytas senas trantas. Ir aš galiu lažintis, kad ši vintažo apstiklinimo mada nepakartos postmodernizmo architektūroje (ne dizaine) situacijos, kai gerbėjai sunkiai, nenoriai, patys savimi stebėdamiesi pradeda lėtai džiaugtis nefunkcionaliomis arkomis, laisvai stovinčiomis kolonomis ir mėlynų rėmų stikliniais erkeriais. Kauno stiklainis, Radviliškio biblioteka ir šimtai panašių kitų rekonstrukcijų jau tapo nemaloniu epizodu architektūros istorijoje, be stiliaus atgimimo perspektyvos, kaip ir 9-o dešimtmečio šukuosenos, Rusijos imperijos plytų barokas ar kompiuteriniai staliukai iš 2000-ųjų.
Liudo padarytas paveiksliukas nieko panašaus nepateikė, bet buvo labai naudingas – žiūrėdamas į jį aš supratau, kad projektas „St. Jacob“ turi tapti realybe ir organiškai įsilieti į Goštauto gatvės (ir krantinės) pasakojimą. Visi žino, kad šita gatvė yra populiaraus architektūrinio tako Nr. 15 „Imperinio skurdo ir depresijos ženklai: nuo Žaliojo tilto iki Seimo“ maršruto* dalis. Verta pacituoti tako Nr. 15 aprašymo dalį: „...nepavykusios imperijos dizaino inkarais galima pavadinti knechtus, įmūrytus Žaliojo tilto granitinėse krantinėse. Kokių laivų tikėjosi sulaukti jų projektuotojai? Skurdo imperijos ženklais tampa ir nelaimingiems reemigrantams pastatyti stalinistinio ampyro stiliaus daugiabučiai be ampyro elementų – jų neleista lipdyti po puošybiškumo uždraudimo 1954-aisiais. Toks pats likimas ištiko ir Džovanio Rippos Mokslo darbuotojų namus, aspirantų bendrabutį šalia Lukiškių kalėjimo ir Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. Be abejo, aukščiausias architektūrinės depresijos laipsnis pasiekiamas aikštėje priešais Seimo bendrabutį. Pastačius joje antrinio turinio sovietinio baroko skulptūrą „Žinia“, 15-as maršrutas galutinai tapo Vilniaus architektūros istorijos dugno iliustracija.“
Būsimasis „St. Jacob“ su įstiklinta carine trobele ir senoviniais šoniniais stiklo flygeliais tobulai uždarys vienintelę likusią disponuojančią perimetro angą ir nė trupučio nepažeis krantinės architektūrinės tradicijos – būtent čia statyti pastatus, pasenusius jau projektavimo etape. Vieną akimirką net pasigailėjau, kad krantinėje nebeliks tokių dėkingų erdvių depresijos draustiniui tobulinti, bet prisiminiau aikštę šalia „Circle K“ degalinės ir Seimo – Vilnius dar turi vietos iššūkiams realizuoti.
_____
* Smalsuolius, kurie puls ieškoti kitų maršrutų, privalau perspėti – tai irgi tėra galimos realybės vizualizacija.
2008 m. konkurso rezultatai:
Dabartinis projektas:
Radviliškio biblioteka:
http://www.skrastas.lt/?data=2017-03-23&rub_raj=1140535283&id=1490198341&pried=2017-03-23
